Evengelistas Matas šiandien mums pateikia gražų pasakojimą. Sakoma, jog pasakojimas yra tokia komunikavimo jėga, kuri nusileidžia tik maldai.  Pasakojimas taip pat yra ir galinga tikėjimo perteikimo priemonė.

Po duonos padauginimo Jėzus išsiunčia mokinius plaukti per ežerą, o pats išeina į kalnus melstis. Galilėjos ežeras yra apie 20 km ilgio, 13 km pločio, jo gylis – 40 m. Ir štai, po trečios valandos, kai vyrauja tamsa, ežere kyla audra. Dvasinis rašytojas Scottas Fitgeraldas sako, jog trečia valanda nakties yra giliausio nusiminimo ir melancholijos laikas. Ir štai tokiu laiku Jėzus ateina pas mokinius, besigrumiančius su audra. Jie, nepažinę Jėzaus, nusigando. Ir šį kartą pirmas pasižymi karštakošis Petras. Jis ne tik iššoka iš valties, bet netgi eina vandens paviršiumi. Tiesa, neilgai. Pamatęs bangas išsigąsta ir pradeda skęsti. Gali būti, kad tik tada iš tikrųjų atsibunda ir ima šaukti „Viešpatie, gelbėk mane!“

Evangelistui Matui šioje istorijoje svarbus Petras. Įdomu palyginti, kur akcentus sudėjo kiti du evangelistai. Morkaus pasakojime Jėzus eina vandens paviršiumi ir tai parodo, jog mokiniai nieko nesupranta. Skaitome: „Jie visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki (užkietėjusi)“. Evangelistas Jonas rašo, kad mokiniai mielai priėmė Jėzų į valtį, vėjas nurimo ir jie laimingai pasiekė krantą.

Šiandien mes mėginame bent truputį suprasti evangelistą Matą.

Ko gi jis mus moko? Iš esmės to, jog tikėjime pirmiausia ir svarbiausia yra mūsų dėmesys, mūsų žvilgsnis ir sielos troškimas, nukreiptas į patį Jėzų. Ne į save, savo gebėjimus, nuopelnus, išteklius ar ambicijas, tuo labiau ne į vėją ar ežero bangas (kurie gali būti išorinių blaškymų ir grėsmių simboliai).

Ši istorija patraukli ir tuo, kad kuo daugiau ją skaitai, tuo įdomesnė darosi. Jėzus ateina pas mokinius vandens paviršiumi. Šie išsigąsta ir jo nepažįsta. Jie mano, jog tai dvasia, vaiduoklis. Jie mano, kad vaiduoklį jie sugeba atpažinti, lyg žinotų kaip jis atrodo ir kaip elgtis jį pamačius. Jų reakcija yra baimė. Laimei, paaiškėja, kad tai jų mokytojas Jėzus.

Mes, protingi žmonės, taip, kaip tie mokiniai valtyje, šį pasakojimą norėtume laikyti mitu, kad tik nereikėtų priimti, jog Jėzus ateina pas mokinius vandens paviršiumi. Tačiau evangelija sako, kad tai ne vaiduoklis, ne mitinė figūra, o Jėzus, kuris į minėtas kategorijas netelpa.

Galbūt Petras nori patikrinti, ar ir jis gali eiti vandeniu, o gal jis nori būti arčiau Jėzaus, bet išsigąsta bangų. Ar ši istorija sako, kad Jėzus suteikia stebuklingų galių tiems, kurie jį myli? Ko gero, ne. Bet jei pasitiki Jėzumi ir jį laikai dėmesio centre, nesi vienas net ir trečią valandą nakties, net ir tada, kai ištinka melancholija ar apima kitokia tamsa. Mato evangelija moko tikėjimo tiesos. Šis tikėjimas nepanaikina kančios ar tamsos, skausmo bangų, bet gali padėti tikrai melstis, tiesiog išrėkti kaip Petras: „Viešpatie, gebėk mane!”

Ir paskutinė mintis. Ši evangelijos istorija apie plaukimą tamsoje audringu ežeru. Man, kaip ir Scottui Fitgeraldui, ji siejasi su žmogaus sielos naktimi, su vienatve, depresija ir visokia tamsa, o ši – su sekmadienių tikėjimo išpažinimu. Man vis atrodo, kad mes per lengvai ir dažnai nesusimąstę, tik prabėgomis ištariame, kad Jėzus nukankintas ir palaidotas nužengė į pragarus. Nesusimąstom, jog tik po to kėlėsi ir įžengė į dangų. Ką reiškia, kad Jėzus nužengė į pragarus? Jėzus iš tikrųjų nužengė ir į mano tamsybes, į mano trečią valandą nakties, į juodžiausią vienatvę, depresiją, priklausomybę ar kas bebūtų, todėl ir ten man dar lieka Petro malda: „Viešpatie, gelbėk mane“. Ir ten Jėzus tiesia man ranką. Evangelistas Matas šiandien sako: prisimink šitai ir mokėk tai jautriai pasakyti kitam. Todėl mums reikia gerų draugų, reikia tikėjimo bendruomenės.