Kartais atrodo, jog evangelijų pasakojimai yra veikiau pamokymui sugalvotos istorijos nei tikri atsitikimai. Taip gali atrodyti išgirdus ir šiandienos pasakojimą. Kur girdėta, kad šeimininkas persodinėtų svečius prie vaišių stalo. Jei jau taip nori reitinguoti, tai vietų sužymėjimu pasirūpina iš anksto, kad išvengtų įtampų. Tai labiau įprasta oficialiuose priėmimuose, nei šeimos šventėse.
Visai netikėtai perskaičiau tokią istoriją, kuri nutiko pradedant ilgą skrydį iš Johanesburgo, Pietų Afrikoje. Viena prabangiai apsirengusi moteris turėjo sėdėti šalia juodaodžio vyro. Dėl to ji buvo labai nepatenkinta ir tai garsiai ir nepagarbiai išsakė skrydžio palydovei. „Aš negaliu sėdėti šalia šitos žmogystos, prašau surasti man kitą vietą.“ Palydovė bandė paaiškinti, jog visos vietos ekonominėje klasėje užimtos, bet ji pamėgins pažiūrėti verslo ar net pirmojoje klasėje ir, su kapitono leidimu, galbūt galės padėti. Taip ir padarė. Visos ekonominės ir verslo klasės vietos buvo užimtos, bet viena vieta išskirtinėje pirmojoje klasėje dar buvo laisva. Ji grįžo prie moters ir sako: „Turiu jums džiugią žinią – pirmojoje klasėje yra viena laisva vieta.“ Moteris, žinoma, apsidžiaugė. Tada palydovė kreipėsi į juodaodį vyrą: „Malonėkite pasiimti savo daiktus ir pereiti į pirmąją klasę.“ Visiems plojant vyras taip ir padarė.
Mano galva šis ir evangelijos pasakojimas gali pamokyti tiek tikro nuolankumo, tiek ir per daug nesureikšminti kitų nuomonės apie mus. Nors kitų žmonių nuomonė apie mus ir svarbi, ji vis tik neapsprendžia mūsų vertės bei orumo. Prieš Dievą visi esame lygūs. Apaštalas Paulius mėgino tai pasakyti galatams, bet ir mes dar, regis, nelabai išmokome šią pamoką.
Kažkurios Azijos šalies patarlė sako: „Tau nereikia taip pūstis, nes nesi toks menkas“.
Kaip žmonės reaguoja, kai kuris nors jų aplinkoje išpuiksta? Tokie žmonės tiesiog kitus pykdo, tiesiogiai ar netiesiogiai kitus menkina. Tik prisiminkime, kaip jautėmės, kai kas nors prieš mus lindo be eilės, pavyzdžiui, į kabinetą pas gydytoją. Arba kas nors „gudresnis už kitus“, pažeidžiant kelių eismo taisykles, užlindo pirma kitų…
Eidamas pabaigos link paskaitysiu ištrauką iš 14-os Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio priesakų keturiolikmečiam sūnui Irenėjui Oginskiui, 1822 m. išvykstančiam studijuoti į Italiją.
- Visų pirma įsisąmonink paprastą tiesą – žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo. Už viską jis turi būti dėkingas savo Kūrėjui – Dievui. Tikėjimas – pirmoji jo pareiga, be jo žmogus yra niekas, tik nereikšmingas skaičius. Tad pirmiausia būk krikščionis, nes šią religiją žmonėms davė pats Dievas, paprasčiausiai tikėk, paskui tikėjimas taps tavo pasaulėžiūra. Tai, ką aš aiškinu, tau pernelyg sudėtinga, bet ateis diena, kai viską suvoksi ir įsitikinsi, jog šiuose priesakuose yra viskas, ko reikia, kad būtum laimingas šioje žemėje.
- Nė akimirką nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai, nes ji tave pagimdė ir be galo myli, nors tu jos švelnumo dar nenusipelnei, bet, jei kiekvieną dieną stengsiesi būti jos vertas, jį nusipelnysi ir pateisinsi Motinos pasitikėjimą. Jei tikrai norėsi jį pelnyti, tai tik nuo tavęs priklauso, pavyks ar ne: nesiimk jokių žygių, nekalbėk ir nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs: „Ar mano Motina už tai pagirs?..“ Jei į šį klausimą sąžinė tau atsakys: „Mano Motina pritartų“, veik ryžtingai, nes nuojauta tavęs neapgaus. Jei vidinis balsas sakys priešingai, – nedaryk to, ką ketinai, ir išvengsi klaidos bei graužaties.
Man regis, šios dienos Evangelijos skaitiniai moko: prisimink, kas esi ir kas nesi. Prisimink, jog esi Dievo apdovanotas, tai padės tau jaustis Jo ir kitų žmonių mylimam, tai padės tau išlaikyti vidinę ramybę.
To linkiu ir meldžiu mums visiems pradedant mokslo metų savaitę.