Įdomu, ar šios dienos evangelija kam nors ką nors primena? Man ji primena Čikagą, 1992-uosius, kai ten studijavau. Tą vasarą ten vyko ir pasaulio lietuvių šokių šventė. Mudu su t. Antanu ir koks tūkstantis šokėjų salėje šventėme sekmadienio Mišias. Buvo skaitoma ši ištrauka. Man labai patiko, mišių aplinka ir nuotaika ir tai, kad jose, berods, Darius Polikaitis grojo akordeonu, o žmonės nuotaikingai giedojo.

Sakoma, vasara atostogų ir kelionių metas. Jėzus šiandien duoda keletą patarimų kelionei.

Jis išsiunčia 72 mokinius į misijas. Neduoda žemėlapių ar GPS, kuri padėtų visais atvejais.  Jis tik pateikia keletą pagrindinių nuostatų – pernelyg nesiblaškyti, padėti, kam tik gali, skelbti Žodį ir nenusiminti, jei jo nepriims. Jis tiesiog meta iššūkį – eiti pasitikint, kad Dievas motiniškai globos. Nežinome tų mokinių vardų ir tai, ar jie visi buvo vyrai, o gal jų tarpe buvo ir moterų. Žinome viena, iš msijos jie grįžo kupini džiaugsmo, mielai dalinosi patirtimi ir įspūdžiais, kaip sekėsi. Jėzus čia pat priminis, jog tai dar ne kelionės pabaiga, tikrasis džiaugsmas dar laukia.

Jėzus išsiunčia mokinius Ten, kur pats ketino vykti. Man įsiminė tas beveik magiškas žodis „ten“.

Jėzui būti Ten, kartais reiškia labiau būseną nei vietą. Ten gali būti visur, kur patiriame nesaugumą. Ten yra kur pradedame pasitikėti Dievu. Tai visai nereiškia, kad suaugę žmonės neturime atsakingai rengtis kelionėms. Tačiau bet koks mūsų pasirengimas yra ribotas ir pasitikėjimas Dievu nepakeičiamas. Panašiai kaip vaikų pasitikėjimas tėvais.

Gal kas iš vaikystės prisimenate, kai tekdavo ilgai važiuoti automobiliu, pvz., atostogauti prie jūros, pas močiutę ar kitur. Paprastai vaikai sėdi ant galinės sėdynės ir nekantriai laukia, kol atvažiuos Ten. Važiavimas kartais prailgsta kaip amžinybė ir vaikai klausia ar jau tuoj atvažiuosim. Abu priekyje sėdintys tėvai ramina, kad jau ne už ilgo būsime Ten. Kai tas nepadeda, tada siūlo skaičiuoti vėjo malūnus, kai šie baigiasi, siūlo skaičiuoti pakelės karves, gal ir gražius debesis. Žodžiu daro viską, kad tik vaikai išlauktų. O vaikai nori būti Ten jau dabar. Tačiau į Ten reikia nukeliauti per Čia. Beje, ir suaugusiems kartais nelengva būti dabar ir čia. Tai neprieštarauja planavimui, bet nuolatinis nerimas ir gyvenimas vien ateitimi arba įsikibus į praeitį, gali būti mėginimas pabėgti nuo esamos tikrovės.  Šitas Čia kartais pilnas abejonių, nesaugumo ar įtampų. Ar mes kelionei turime geresnį sprendimą, kaip pasitikėti Dievo motiniška globa?

Visokiose mūsų kelionėse pastebėkime Dievo artumo ir padrąsinimo ženklus. Gal tai nebus vėjo malūnai ar pakelės karvės, bet nemažiau nuostabūs ir palaikantys. Gerų vasaros kelionių prasidėjusią savaitę – kitų, savęs ir Dievo link.