Kūrinijos laikas – tai laikotarpis nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 4 d., kai Popiežius kviečia apmąstyti Kūriniją kaip dovaną, kuria esu kviečiamas džiaugtis ir tausoti.
Kviečiame prisiminti sekmadienį žiūrėtas skaidres bei apmąstyti Kūriniją, kaip kviečia popiežius Pranciškus.
Už Kūrinijos grožio įamžinimą nuotraukose dėkojame Mariui Žalneravičiui.
Už apmąstymus Kūrinijos laikui dėkojame Eglei Markūnienei.
Skaidrių fone skambanti giesmė: Ichtus – Koks Jis nuostabus
Apmąstymai pagal LAUDATO SI
Jaunimas reikalauja iš mūsų pokyčių. Jis stebisi, kaip galima įsivaizduoti geresnės ateities kūrimą negalvojant apie ekologinę krizę ir atstumtųjų kančias.
- Primygtinai kviečiu atnaujinti dialogą apie planetos ateities kūrimą. Reikia visus suburiančio pokalbio, kad visiems parūptų bei visus sujudintų dabarties ekologinis iššūkis ir jo žemiškosios šaknys.
Deja, daug pastangų ieškoti konkrečių ekologinės krizės sprendimų žlunga ne tik dėl galingųjų priešiško nusistatymo, bet ir dėl kiekvieno iš mūsų abejingumo. [11 psl.]
Kartą per mėnesį perskaitysiu straipsnį, knygą ekologine tema ir pasidalinsiu žinia su draugu, kaimynu, bendradarbiu, namiškiu.
- Nuolat greitėjančius žmonijos ir planetos pokyčius šiandien lydi vis intensyvesni gyvenimo ir darbo ritmai; šį reiškinį kai kas vadina rapidacion (greitėjimu). Tai konrastuoja su natūraliu biologinės evoliucijos lėtumu. Šios sparčios bei nuolatinės kaitos tikslai nebūtinai orientuoti į bendrąjį gėrį ir darnų bei visapusišką žmogiškąjį vystymąsi. Kaita yra pageidautinas dalykas, tačiau ima kelti nerimą, kai virsta pasaulio ir daugumos žmonių gyvenimo bloginimu. [14 psl.]
Sulėtinsiu tempą: eisiu miegoti 1 val. anksčiau (pagal organizmo fiziologiją geriausia 21 val.), kelsiuosi 6 val. ryte maldai, mankštai, ramiems pusryčiams. 1 kartą per savaitę važiuosiu į darbą autobusu ir išlipsiu viena stotele anksčiau ir eisiu į darbą pėsčiomis. Paliksiu automobilį stovėjimo aikštelėje ir tęsiu kelionę į darbą viešuoju transportu.
- Kiekvienais metais pagaminama šimtai milijonų tonų atliekų, iš kurių daugellis mikroorganizmų neskaidomos: tai namų ūkio ir verslo įmonių, griovimo darbų, klinikinės, elektroninės ar pramoninės atliekos, labai nuodingos ir radioaktyvios atliekos. Žemė, mūsų namai, regis, vis labiau virsta milžinišku šiukšlių sąvartynu. [15 psl.]
Į parduotuvę nešiuosi medžiaginius maišelius susidėti prekėms, kad sumažinčiau plastikinių maišelių naudojimą. Rūšiuosiu šiukšles.
- Klimatas yra bendrasis gėris – visų ir visiems. Pasauliniu lygmeniu tai sudėtinga sistema, susijusi su daugeliu esminių žmogaus gyvenimo sąlygų. Šiuo metu vykstantis klimato šilimas kelia didžiulį nerimą [17 psl.]
Tvirtai apsispręsiu ŠIANDIEN, atsisakyti rūkymo priklausomybės, teršiančios mano organizmą ir aplinką. Surūkysiu viena cigarete per dieną mažiau vieną savaitę, dviem mažiau antrą savaitę ir t.t., melsdamas Dievo pagalbos gyjant iš šios priklausomybės. Nenumesiu nei vienos nuorūkos bet kur, o tik į šiukšlių dėžę. Rūkysiu tik tam skirtose vietose, kad apsaugočiau nerūkančiu, ypač vaikus nuo dūmų.
- Išsivysčiusių šalių bei turtingesnių visuomenės sluoksnių, kur įprotis eikvoti ir išmesti pasiekė neregėtą mastą, esamas vartojimo lygis negali išlikti. Planetos išnaudojimo tam tikros maksimalios ribos jau peržengtos, o skurdo problema vis dar neišspręsta. [20 psl.]
Atsisakysiu „nuolaidų“ medžioklės ir nepirksiu naujo rūbo dėl to, kad jau „nemadinga“ ar daikto, nes tai „madinga“ ar visi juk turi. Pirksiu tik tada, kai bus būtina.
- Kiekvienais metais išnyksta tūkstančiai augalų ir gyvūnų rūšių, ir jų nebegalėsime pažinti, mūsų vaikai jų nepamatys, nes jos pražūsta amžinai. Didžiumas jų išnyksta dėl žmogaus veiklos. [22 psl.]
Kiekvienas savaitgalį su vaikais ar vienas(-a) eisiu pasivaikščioti į parką, mišką ir grožėtis Gamta – mūsų bendrais namais.
- Šalia visa to dar paminėtina visur prasiskverbianti žiniasklaidos ir skaitmeninio pasaulio dinamika, kuri neugdo gebėjimo išmintingai gyventi, giliai mąstyti, dosniai mylėti. […]
Tikroji išmintis, kuri yra apmąstymų, dialogo ir dosnaus asmenų susitikimo vaisius, neįgyjama vien kaupiant duomenis, kurie vesdami prie persisotinimo ir painiavos, galiausiai virsta savotiškais psichikos teršalais. Sykiu pastebima tendencija realius santykius su kitais bei visus su tai susijusius iššūkius pakeisti tam tikru bendravimu per internetą. [29 psl.]
Nerašysiu jokio neigiamo, žeminančio, pašiepiančio komentaro internete. 1 kartą per savaitę „nelysiu“ į socialinius tinklus. Apsispręsiu kasdien 1 val. mažiau „sėdėti“ internete. Šeimoje prie stalo neatsinešiu telefono, neatsiliepsiu į skambučius. Žvelgsiu mano namiškiams į akis, domėsiuosi jo/jos gyvenimu, atidžiai klausysiu, neduodamas(-a) patarimų, stengsiuosi suprasti, užjausti, padrąsinti.
- Dabartinės priemonės trukdo susiliesti su kito žmogaus nerimu, baime, džiaugsmu ir jo sudėtinga asmenine patirtimi. Todėl nestebina, kad išvien su slegiančia šių produktų (ekranų) pasiūla plinta didelis ir melancholiškas nepasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais ar žalingas izoliavimasis. [30 psl.]
Pakviesiu savo artimą (mamą, tėtį, kaimyną (-ę)…) bendrystei į svečius, teatrą, kavinę, pasivaikščioti.
- Tikrasis ekologinis požiūris visada virsta socialiniu požiūriu, turinčiu į diskusijas apie aplinką įtraukti teisingumą, kad būtų išgirstas ir žemės, ir vargšų šauksmas. [31 psl.]
1 kartą savaitėje aplankysiu vienišą kaimyną (-ę).
- Kaltinti demografinį augimą, o ne kai kurių kraštutinį ir selektyvų vartotojiškumą yra vienas iš būdų, kaip negvildenti problemų. Taip bandoma tarsi įteisinti dabartinį paskirstymo modelį, kai mažuma tariasi turinti teisę vartoti tokia proporcija, kuri negali tapti visuotine, nes planeta neįstengtų pakelti tokio vartojimo atliekų. Be to, ne paslaptis, kad išmetamas trečdalis pagaminto maisto, o „išmestas maistas yra tartum pavogtas nuo vargšų stalo“. [32 psl.]
Pirksiu ir gaminsiu tik tiek, kiek suvalgysiu šiandien ir rytoj. Dėsiu visas pastangas, kad mano šaldytuve ar spintelėje niekas nesugestų ir nereiktų išmesti maisto.
- Nėra jokių politinių ar socialinių sienų, kuriomis galėtume atsitverti, ir dėl to neleistina abejingumo globalizacija. [34 psl.]
Eidamas gatve, parduotuvėje, viešajame transporte, darbe ieškosiu akių kontakto ir nusišypsosiu.
- Aplinkos niokojimas ir žmogaus bei etikos degradacija yra artimai susiję reiškiniai. Daug kas sakys, jog nesijaučia darą ką nors nemoralaus, nes nuolatinės pramogos atima drąsą pažvelgti į akis tikrovei, koks yra ribotas ir baigtinis pasaulis. Todėl šiandien „ visa, kas trapu, kaip antai aplinka, lieka neapsaugota nuo sudievintos rinkos interesų, paverstų absoliučia taisykle“. [36 psl.]
Išėjęs pasivaikščioti nešiuosi maišelį, kad pakelti, surinkti numestą šiukšlę be murmėjimo ir piktinosi, bet su malda už tą, kuris teršia mūsų bendrus Namus.
- Kūrėjas kiekvienam iš mūsų gali pasakyti: „Dar prieš suskurdamas įsčiose, tave aš pažinau“(Jer 1,5). Esame sumanyti Dievo širdyje, todėl „kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties vaisius. Kiekvienas iš mūsų yra panorėtas, mylimas ir būtinas“ [42 psl.]
Įsipareigosiu 1 kartą savaitėje lankyti neįgalų vaiką, suaugusį ar senuką.
- Žmogaus egzistencija remiasi trimis tarp savęs susijusiais svarbiausiais santykiais: santykiu su Dievu, santykiu su artimu ir santykiu su žeme. [42 psl.]
1 kartą vidury savaitės visus metus, (visą savo gyvenimą) užeisiu į bažnyčią tyliai maldai, adoracijai. Tyliu ir žiūriu…
- Septintą dieną Dievas ilsėjosi nuo visų savo darbų. Dievas nurodė Izraeliui septintą dieną švęsti kaip Šabo dieną. Be to, buvo nustatyta, kad kas septinti metai Izraeliui ir žemei bus Šabo metai, kai žemei bus leidžiama visiškai pailsėti, nebus sėjama ir pjaunama, išskyrus tai, kas būtina pragyvenimui ir vaišingumui. [46 psl.]
Sekmadieniais ir per didžiąsias šventes neisiu į jokią parduotuvę!!! Ir nesiteisinsiu, jog jos vistiek dirba.
- Dvasingumas, užmirštantis Dievą kaip visagalį ir Kūrėją, nepriimtinas. Kitaip galiausiai imsime garbinti kitas pasaulio galybes ar patys kėsinsimės užimti Dievo vietą, pretenduodami į teisę neribotai trypti Jo sukurtą tikrovę.
Kasdien sukalbėsiu „Tėve mūsų“ maldą ir kartą per savaitę nueisiu į Adoraciją.
- Nebepastebime, kad kai kurie yra nugrimzdę į žeminantį vargą ir neturi realių galimybių savo padėčiai pagerinti, o tuo metu kiti nežino, ką veikti su savo nuosavybe, tuščiagarbiškai demonstruodami savo tariamą pranašumą ir palikdami tiek atliekų, kurios, jei taip elgtųsi visi, sugriautų planetą. Ir toliau praktiškai leidžiame kai kuriems laikyti save labiau žmonėmis nei kiti, tarsi jie būtų gimę turėdami daugiau teisių. [58 psl.]
Nustosiu piktintis pabėgėliais, migrantais, o pasidomėsiu, kaip galėčiau jiems padėti.
Visą popiežiaus Pranciškaus encikliką „LAUDATO SI“ skaitykite čia