Pradedame švęsti Kalėdas. Vieną gražiausių ir laukiamiausių švenčių. Dažnam prieš akis iškyla papuošta eglutė, mielos dovanėlės, gražūs atvirukai, emocingi sveikinimai, giesmės ir tradicijos, nors šios bemaž tik apie valgius. O širdy dideli lūkesčiai ramybės, gerų santykių, geresnio gyvenimo, vilties, galiausiai – laimės. Ir Jėzaus gimimas! Ar jam dar lieka vietos mūsų mintyse ir širdy? Kaip visa apimti ir nepasimesti? Ir apskritai, ar Kalėdos su visu jų margumynu gali mums pasakyti ką nors prasmingo?

Ką švenčiame per Kalėdas, klausia prieš 800 metų gyvenęs vienuolis Eckartas ir sako, kad per Kalėdas švenčiame trejopą Jėzaus gimimą: amžiną jo gimimą iš Tėvo, jo gimimą Betliejuje ir nuolatinį gimimą mūsų širdyse.

Amžinas gimimas iš Tėvo – teologinis ir gilus dalykas. Apie jį šį tą žinome iš Biblijos, paties Jėzaus ir jo apaštalų.

Apie Jėzaus gimimą Betliejuje šį tą pasakoja evangelijos ir istorija. Tam įvykiui atminti per du tūkstančius metų krikščionys sukūrė gražias tradicijas. Jos kuriamos ir šiandien. Vienas liuteronų pastorius sako, kad kai šiandien galvojame apie Kalėdas, kai giedame apie Betliejų, viskas yra perdėm sudvasinama. O juk tai tikri dalykai tada ir šiandien.

Jėzaus tėvai buvo priversti iš Nazareto keliauti į Betliejų. Nes Romos imperatorius norėjo surašyti visus gyventojus. Jis norėjau žinoti, kiek mokesčių surinktų, kiek vyrų gali pašaukti į kariuomenę, kiek maištininkų galėtų sukilti… Taigi, Jėzus gimė ne savo tėvų mieste Nazarete, o Betliejuje, kur jo tėvai neturėjo nei giminių, nei pažįstamų, kur jo niekas nelaukė.

Ir šiandien daug vaikų negali gimti ir gyventi savo šalyje.

Vien šiais metais Europoje 72 420 vaikų prašo prieglobsčio.

Betliejus Jėzaus laikais buvo užimtas Romos imperijos.

Ir šiandien jis apjuostas 7 m. aukščio betonine tvora.

O ką pasakyti apie Jėzaus gimimą mūsų širdyse? Tai dvasinis dalykas, kuris kiekvieną dieną gali tapti apčiuopiama tikrove, kai padedame, dalinamės, rūpinamės kitais nieko už tai nesitikėdami, kai mums ne vis vien, kaip yra kitam žmogui arti ir toliau.

Ne vienas žinome gražių kalėdinių istorijų. Viena tokių noriu pasidalinti. Ji jau kurį laiką vis iškyla mintyse.

Edzard Schaper „Kūdikėlis Jėzus iš girių glūdumos“.

Veiksmas vyksta Suomijoje. Artėjo 1941 metų Kalėdos. Taip vadinamo Žiemos karo metai, nes didžiulė Sovietų sąjunga užpuolė Suomiją.

Septyni suomių kariai buvo pasiųsti į žvalgybą už fronto linijos, į užimtą Suomijos teritoriją. Naktį jie priėjo kaimą. O jame namai tušti, nė vieno žmogaus. Tik vieno namo durys atdaros ir sklinda neaiškus garsas lyk katės kniaukimas. Kariai atsargiai užeina vidun ir mato – vidury kambario vaiko lovytė, o joje visai mažas vaikelis. Vienas karys atidengia antklodę ir norti vaiką paimti ant rankų, kai staiga kitas jį sulaiko. Pasirodo, Sovietai vaikelį pririšo prie minos. Vargais ne galais kariams pavyko vaikelį išlaisvinti ir mina nesprogo. Atrodo jau laiminga pabaiga, vaikelis išgelbėtas. Bet kariai turi žvalgybos užduotį, o dabar ir vaikelį, kuris išsigandęs ir alkanas, gali verkti ir šitaip karius išduoti priešui. Ką gi daryti? Vaikelį ant rankų paėmęs kareivis jį pavadina Jussi. Sukramtęs duonos duoda jam valgyti. Kai jis vėl pradeda niurzgėti, karys tylai šnabžda jam Jussi, Jussi, ir vaikelis nurimsta. Po dviejų įtampos naktų priešo užnugaryje visi kariai ir Jussi pasiekė savus. Dvi įtemptos naktys ir vaikelis Jussi tiesiog perkeitė tuos septynis karius. Na, dabar jau atrodo laiminga pabaiga.

Tačiau istorija tęsiasi. Karį, kuris paėmė Jussi iš lovytės, maitino ir nešė, pakviečia į štabą. Už sėkmingai atliktą pavojingą užduotį jam suteikia atostogų, bet tuo pačiu ir praneša, kad būtent tą naktį, kai jie rado vaikelį, per bombardavimą žuvo visa jo šeima. Karys visiškai surtiko, nevyko atostogų, o grįžo į frontą ir veržėsi į pavojingiausias vietas, tiesiog ieškojo mirties. Tačiau jis vis galvojo ir galvojo apie Jussi. Ir tai buvo vienintelės mintys, kurios teikė prasmės. Pagaliau progai pasitaikius jis nuvyksta į vaikų namus kurie priglaudė Jussi ir paprašo auklę su juo pasimatyti. Pamatęs svetimą kareivį, vaikelis visai neišsigando, o, atrodo, atpažino ir ištiesė rankas. Kareivis priklaupė ir paėmė vaikelį, o kai išgirdo tą patį šnabždėjimą Jussi, Jussi jo rankos apsivijo kareivio kaklą ir kažką jam vienam suprantamo murmėjo į ausį.

Edzard Schaper sako, gal Jussi tam kareiviui į ausį šnabždėjo, tai kas pranoksta mūsų žinojimą, bet ką mes ilgesingai ir kartu džiugiai nujaučiame, kad nuo tos Šventos nakties, nuo Jėzaus gimimo, nė vienas žmogus negimsta ir nemiršta tik sau. Mes vienas kitam būname ir pražuvę ir vėl atrasti iki kol visus mus apkabins Dievo ranka.

Galbūt ir šitaip galima suprasti amžiną Jėzaus gimimą mūsų širdyse.