Nežinau kaip jūs, bet aš kartais noriu rytdienos laikraštį gauti šiandien. Tada jo antraštės man pasakytų, kuo žmonės gyvens rytoj, žinočiau, kur šiandien investuoti laiką, jėgas, pinigus, kaip kalbėti, žinočiau, kas bus svarbu rytoj. Tokios mintys kyla baigiantis liturginiams, bažnytiniams metams, už savaitės prasidedant adventui.

Man pamąstymui į pagalbą ateina poeto ir vertėjo Antano Gailiaus išverstas posmas:

„Viskas prasideda nuo ilgesio, širdyje visuomet yra erdvės gražesniems ir didesniems dalykams..
Tai ir yra žmogaus didybė ir jo bėda: tylos, bičiulystės ir meilės ilgesys.
O ten, kur ilgesys išsipildo, jis tik dar labiau prasiveržia. Ar ir Tavo tapimas žmogumi, Dieve, neprasidėjo tokiu žmogaus ilgesiu?
Tad leisk, kad mūsų ilgesys prasidėtų Tavęs ieškojimu, o pasibaigtų, suradus Tave.”

Tai žydų poetės Nelly Sachs posmas. Būtent ilgesy ji mato žmogaus didybės ir varganumo visumą.

Šiandienos žmonės, t. y. mes, norime kuo daugiau patirti, pasiekti, turėti, o geriausia, kad viską turėtume iš karto dabar ir čia pat. Šiandienos žmogui ilgesys tapo prabangos preke artėjančiam adventui. Marketingo meistrai ir reklamų profesionalai suka galvas ieškodami, kaip užkalbinti žmogų, kaip pažadinti malonumo siekį, kad jis ką nors pirktų. Taip pat ir pamokslininkai suka galvas, kaip baigiantis liturginiams metams, o ypač prasidedant adventui žmonėse Dievo ilgėjimąsi, jei ne pažadinti, tai bent teoriškai parodyti, kad jis yra svarbus. Nors tuo pačiu jie supranta, jog dauguma žmonių bent sąmoningai negyvena ilgėjimusi Dievo.

Nelly Sachs savo eilėraštyje išdrįsta kelti tokį klausimą, kuris pranoksta klasikinį mokymą apie Dievą. Tačiau atrodo jog šis jos klausimas liturginių metų pabaigai ir artėjančiam adventui tinka geriau nei dogminiai dievoti pamokslai porinantys, kad privalome lankyti Bažnyčią ir mylėti Dievą, brukantys vadovėliškai teisingą formą, kuri niekam neužkliūva, bet ir nelabai veikia mūsų gyvenimą.

Ar ir Tavo tapimas žmogumi, Dieve, neprasidėjo žmogaus ilgesiu? Klausia poetė ir išsimoklinusiam religijos filosofui supurto galvą. Teologijos vadovėliai juk sako, kad Dievas tobulas, jis turi viską, todėl jam nei žmonės, nei pasaulis nebūtini. Jis tobulas, patenkintas savimi ir nekintamas. Tačiau ar toks Dievas nebūtų apatiškas, o jo ryšys su pasauliu ir mumis reglamentuotas tik teise. Jis lyg teisingas tarnautojas, neturintis jokio asmeninio, tuo labiau emocinio ryšio su klientu. Tokio Dievo galėtum tik bijoti.

Čia man prisiminė pasakojimas apie Prūsijos imperatorių Vilhelmą II-ąjį, garsėjusį piktumu. Žmonės tiesiog vengė pasipainioti jam po kojomis, kad negautų lazda. Taip vieną popietę imperatorius vaikštinėjo tuščiomis, tikriausia, Potsdamo gatvėmis. Bet vienas žmogus ėjęs siaura gatve pamatė ateinantį imperatorių, kai jau buvo per vėlu apsisukus bėgti, kad nepagalvotų, jog jis nusikaltėlis, bet imperatorių sutikti jis bijojo. Tad apsimetė, kad nori įeiti pro duris į pirmą pasitaikiusį namą. Durų niekas neatidarė ir imperatorius priėjęs paklausė:
– Ar šis gražus namas tavo?
– Ne, – atsakė išsigandęs žmogus.
– Tai kodėl tu mėgini į jį įeiti?
Žmogus dar labiau išsigandęs sako:
– Aš bijojau jums pasipainioti ant kelio, todėl ir mėginau įeiti į namą. Aš jūsų bijau.” Tada imperatorius labai supykęs užriko.
– Tu menkas žmogau, kaip tu drįsti manęs, savo valdovo, bijoti! Tu turi mane mylėti! – ir žmogų primušė.

Man kartais atrodo, jog kai kurių katalikų galvose būtent toks Dievo supratimas. Bet ne tokį Dievą norėjo parodyti Jėzus, ne tokį skelbia evangelija ir mūsų krikščioniškas tikėjimas. Nelly Sachs nuojauta sako, kad jis ilgisi žmogaus kiekvieno ir konkrečiai manęs. Ar ir Tavo tapimas žmogumi, Dieve, neprasidėjo žmogaus ilgesiu? Klausia poetė ir priartėdama prie pačios krikščionybės šerdies parodo ateinančio advento prasmę. Kiekvienas esame kviečiami pajusti, suvokti, atsiverti, kad pradėtum nujausti, jog yra tas, kuris manęs ilgisi. Jis ilgisi manęs, visiškai konkretaus žmogaus su vardu, pavarde ir istorija, kampuota praeitimi, vartotojiškais įpročiais, priklausomybėmis ir silpnybėmis ir dar galas žino kuo.

Mums nelengva susigyventi su mintimi, kad yra tas, kuris ilgisi manęs, žmogaus, kuris pats savęs dažnai nemėgsta, kartais net nekenčia, nes nepadarė to, ką privalėjo. Šitaip vėl patenku į griežto teisnio mąstymo spąstus, kurie rodo jog nebuvau sau ištikimas, buvau per silpnas, neturėjau valios ir neišpildžiau dar šimto reikalavimų. O jis ilgisi manęs net ir tokio? Iš tikrųjų lengva patikėti ir priimti, kad yra tas, kuris manęs ilgisi.

Dar daugiau, šis manęs besiilgintis yra Dievas, kuris savo širdyje suteikia erdvės didesniems, svarbesniems dalykams nei tik teisė ir tvarka, nei tik politinis korektiškumas, kad neva ko nors neįžeistų, daugiau nei tik visiems priimtina etika.

Nelengva mums gyventi krikščioniška mintimi, jog Dievo širdyje yra erdvės ir man.

Šiandien, kai dienos dar trumpėja ir tamsėja, esame kviečiami iš naujo atrasti šviesų Dievo ilgesį, kuriuo jis ieško manęs, nes jam malonu į mane žiūrėti. Jau vien jo žvilgsnis neša žmogui palaimą. Ji rodo, kad Dievo ilgesys mūsų gyvenime pildosi ir tai yra mūsų didybė. Nelly Sach užbaigia eilutes: Tad leisk, kad mūsų ilgesys prasidėtų Tavęs ieškojimu, o pasibaigtų, suradus Tave.

Tolesniam pamąstymui mintis iš jos posmo:

„Viskas prasideda nuo ilgesio,
Dieve, tu ilgiesi manęs.
O ko ilgiuosi aš?”