Kalėdoms įprasta bažnyčiose įrengti prakartėles – atvaizduoti Jėzaus gimimo sceną. Tradiciniai personažai: kūdikėlis Jėzus, Marija, Juozapas, piemenys ir jų gyvuliai – visa pirmoji Jėzaus draugija.

Austrijoje, Insbruke, jėzuitų bažnyčioje įrengiama prakartėlė, kurioje šalia tradicinių personažų dar pavaizduota, kaip jaunuolis prie prakartėlės veda pagyvenusį aklą žmogų, o juos abu lydi angelas. Aišku, jog abu šie žmonės ieško Jėzaus, kaip ir užėjusieji į bažnyčią. Tačiau įdomu tai, kad Jėzaus figūrėlės ėdžiose nėra. Zakristijonas ją padeda ant didžiojo altoriaus. Ten jis, kaip ir visi maži vaikai, tiesia rankas į žmones. Taigi atėjusieji pamatyti prakartėlę turi dar paieškoti, kur yra Jėzus. Sumanymo idėja – Jėzus nori būti atrastas. Lyg vaizdu perteikiant tai, ką evangelija sako tekstu: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Taigi jis atėjo pas mus, pas savuosius, o mes, nors jam ir savi, jo neatpažinome arba dažnai neatpažįstame, nes esame blaškomi įvairiausių niekniekių, smulkių konfliktų ir… Leidžiamės tiek išblaškomi, kad nepastebime nuostabiausio stebuklo.

Prancūzų poetas Jean Anouilh sako: Vaikeli Jėzau, kur esi, negalime tavęs matyti, tavo ėdžios tuščios, tik stovi jautis ir asilas. Matau ir tavo Motiną, ir Juozapą, ir tris išminčius iš Rytų, tik nematau tavęs, vaikeli Jėzau, kur esi tu?

Prieš keletą mėnesių Hamburge, konferencijoje, jėzuitai kalbėjomės apie sielovadą mieste. Vienas iš mūsiškių perpasakojo pokalbį su jaunuoliu, kuris švenčia tradicines krikščionių šventes. Kai kunigas paklausė, ar jis yra krikščionis, šis atsakė „Ne“. Tai ar esi ateistas? – klausė kunigas. „Ne. Aš esu normalus“, – sakė žmogus.

Taigi švęsti krikščioniškas šventes atrodo normalu. Bet būti krikščioniu vis mažiau normalu. Ar tai negalėtų būti paskatinimas, būti dar tikresniu krikščioniu, kokiu esi pašauktas per krikštą?  

Ne vienas galėtų šiandien pritarti minėtam poetui. Gausu ženklų, kalėdinių giesmių ar dainų, paveikslėlių ir prakartėlių. Tačiau žmogumi tapusio Dievo dažnai nepajėgiame atpažinti, o gal kaip tik bažnyčiose.

Ir popiežius Pranciškus, lyg turėdamas minty šį poetą ir ieškodamas atsakymo, kur yra vaikelis Jėzus, sako:

Aš esu širdyse neturtingų, užmirštų, ligonių ir vienišų. Esu ir širdyse pagonių, kurie neturi vilties. Taigi Jėzus lyg ir maištingai pabėgo iš prakartėlės ėdžių, ieškodamas bendrystės ir ją surado su tais, kurių širdys sužeistos, kurie niekam nerūpi, kurie net patys save užmiršo, dėl ligos ar priklausomybių. Jėzus nori būti atrastas akyse tų, kurie jau nė ašarų verkti neturi, tapo lyg be žado ir be jausmų. Ar dar vis tikiu, ar noriu tikėti, kad Dievas tapo žmogumi ir yra ten su savais, ar mes dar jaučiamės jam savi?

Popiežius Pranciškus neseniai šventuoju paskelbė jėzuitą Petrą Faberį. Apie jį pasakojama tokia kalėdinė istorija. Prieš Kalėdas jam kildavo didžiulis stresas. Viena nesėkmė po kitos. Prie Kalėdų stalo jis sėsdavo nusiminęs ir nuliūdęs, visai be šventinės nuotaikos. Kartą netikėtai jis išgirdo vaikišką balsą: „Petrai, Petrai, sako jam Jėzus. Nesisielok, nesikrimsk dėl visokių kvailysčių, kurių pridarei per gyvenimą. Nieko nebijok ir nesigėdink. Aš vis vien gimiau. Tavo širdies tvartelyje.“

Kur tu, Vaikeli Jėzau? Kito širdy ar ir mano? Net ir tada, kai pats sau tampu svetimas ir tolimas, užmištas ar nemėgstamas. Jis yra mano širdy ir sieloje. Jis dėl to gimė. Ar gali būti didesnis stebuklas visatoje kaip tai, kad Dievas tapo žmogumi? Kaip tas aklas žmogus prie prakartėlės Insbruko jėzuitų bažnyčioje, melskime palydėjimo, kad patikėtume, jog šis visatos stebuklas skirtas ir man. Visatos Kūrėjas ir Viešpats gimė žmogumi. Taip Dievo ir žmonijos, taigi ir mano, likimas persipynė su juo amžiams.