IV Velykų sekmadienis Gerojo Ganytojo ir maldų už dvasinius pašaukimus diena. Jono evangelijos 10 skyriuje Jėzus pasakoja apie save kaip apie gerąjį ganytoją.

Buvo gruodis, taigi žiema, galbūt Hanukos šventė, primenanti žydų vado Judo Makabiejaus pergalę prieš Sirijos valdovą Antijohą 165 m. pr. Kr. Jėzus ėjo į šventyklą pro rytinę pusę, kur siena saugojo ją nuo šalto dykumų vėjo. Žydai susispietė apie jį. Jie nebuvo tikri ar Jėzus tikrai yra pažadėtasis Mesijas ar ne. Mat tuo laiku netrūko keliaujančių pamokslininkų, kurie mokė ir gydė. Todėl žydų klausimas Jėzui buvo tiesus: „ar tu esi Mesijas?“ Vietoj tiesaus atsakymo Jėzus sako – „aš esu Geras ganytojas“ ir toliau aiškina, koks ganytojas yra geras.

Evangelijos užrašytos po Velykų. Tarp kitų dalykų jos mėgina atsakyti pirmiesiems krikščionims ir mums kaip gyventi po Jėzaus prisikėlimo. Šiandienos ištrauka moko – gyventi klausant ir sekant gerąjį ganytoją Jėzų. T. y. įsiklausant į jo žodį, įsigilinant, kaip jis gyveno, bendravo su maloniais ir mažiau maloniais žmonėmis, koks buvo jo santykis su Tėvu, kaip meldėsi, kaip išmoko Juo pasitikėti tada, kai sekėsi ir kai išgyveno sunkumus.

Istorikai iki šiandien svarsto, kaip atsitiko, kad po Jėzaus prisikėlimo per gana trumpa laiką maža jo sekėjų grupelė išplėtė savo tikėjimą po visą Romos imperiją.

Prisiminkime pirmuosius povelykinius skaitinius. Jėzaus mokiniai buvo sutrikę, nežinojo kuo užsiimti. Tik gavę Šv. Dvasią tapo drąsiais apaštalais. Tačiau jų buvo tik saujelė, o teologija moko, jog malonė veikia per prigimtį. Taigi pradžia kukli.

Kas gi patraukė dalį žydų, graikų, romėnų ir kitų įvairių socialinių sluoksnių žmonių priimti krikščionių Jėzų ir jo tėvą – Dievą?

Pirma, krikščionys mokėjo megzti socialinius tinklus. Dar nebuvo feisbukų ir tviterių, bet krikščionių socialiniai tinklai jau veikė. Jiems buvo svarbūs asmeniniai ryšiai, kuriuos stiprino laiškai ir malda vienų už kitus. Jei reikėjo, gyvą bendrystę palaikė ir medžiaginė pagalba. Net persekiojimai ir teologinių klausimų sprendimai pasitarnavo tų ryšių stiprinimui. Tenka pripažinti, vėliau neišvengta ir skaldymosi.

Antra, žmones mylintis krikščionių Dievas atrodė patrauklesnis už daugybę bejausmių tolimų graikiškų ar romėniškų dievybių. Jėzaus Dievas nėra tolimas, jam rūpi žmogus, juo gali pasikliauti, turėti prisikėlimo viltį. Šis Dievas dovanojo žmogui laisvę, taigi svarbi ir asmeninė atsakomybė, svarbu kaip gyveni.

Pagaliau apaštalo Pauliaus mokymas, jog visi žmonės yra lygūs, antikos laikams buvo tiesiog revoliucinis. Tikėjimas, jog kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą padėjo įveikti socialinę atskirtį tarp pirmųjų krikščionių. Šitas mokymas ne mažiau aktualus ir šiandien.

Svarbiausia, jog visa tai krikščionims nebuvo vien gražios idėjos, bet veikė praktiškai. Krikščionys patys prižiūrėjo pagyvenusius žmones ir ligonius, jie buvo svetingi, jų šeimos tvarios, vaikai priimami, kaip Dievo dovana.

Iš pradžių krikščionys rinkdavosi sinagogose ir ten kalbėjo apie Jėzų. Kai pradėjo rodyti palankumą pagonims, žydai išstūmė juos ir atsitolino. Tačiau krikščionys liko atviri visiems.

Ankstyvoji krikščionybė išgyveno ir tai, ką šiandien popiežius Pranciškus iš naujo primygtinai siūlo tikintiesiems: eiti į paribius, padėti neturintiems galimybių, įtraukti nepritampančius ir išstumtus į užribį.

Gal šiandien tai ir reiškia klausyti Gerojo Ganytojo balso? Dar lieka klausimas, ką praktiškai dėl to ketinu nuveikti šią savaitę?