Pirmojo skaitinio pirmojoje eilutėje girdime, kaip Izraelis skundžiasi, esą Dievas jį atmetė ar apleido. Ir, atrodo, tam yra pagrindo, nes tauta tremtyje. Tačiau jau antroje eilutėje pranašas Izaijas ją guodžia: „Net jei ir motina užmirštų savo vaiką, Dievas tavęs neužmirš. Antraip jis nebūtų Dievas.“ Tokiu švelniu įvaizdžiu pranašas sako – Dievas yra daugiau nei tu pajėgi įsivaizduoti. Paskui jis dar priduria: „Žiūrėk, Dievas yra įrėžęs tavo vardą savo rankos delne. Tai kaip gi jis gali tave užmiršti?“

Kai mus ištinka išmėginimai, kai užeina kitokia tamsa ar kas nesiseka, tada lengvai grįžta ir praeities nuoskaudos. Tokiais atvejais mes dažnai imame tiesiog nemėgti savęs. Taigi tam tikra prasme atmetame, apleidžiame save. Dar daugiau – tada galvojame, kad su mumis taip pat elgiasi ir Dievas. Tokie jausmai yra žmogiški, bet ir jie gali būti proga melstis.

Evangelijoje Jėzus, atrodo, mus ramina pernelyg nesijaudinti dėl rytdienos. Ir, atrodo, kontrastuoja su mums įprastu elgesiu. Tikriausia kiekvienas turime pakankamai priežasčių jaudintis, bent taip galvojame. Vienas JAV žurnalas rašė: apie 90% amerikiečių pergyvena dėl to, kas bus, kai jie išeis į pensiją; apie 30% patiria didelį stresą, nemaža dalis iki 3 val. kasdien. Tačiau Mičigano universiteto tyrimai parodė, jog 60% mūsų rūpesčių tušti, 20% jau praeities dalykai, 10% yra visai nereikšmingos smulkmenos, tik 4% dėl pateisinamų rūpesčių, bet tik pusę jų mes galime kiek nors pakeisti. Taigi, tikrų, pagrįstų rūpesčių telieka tik 2%. Suprantu, jog mes ir toliau pergyvensime ir mums rūpės daugelis dalykų, tačiau gal kaip nors ateis į minti, jog ir Dievas apie tai žino ir yra neabejingas mūsų reikalui. Evangelijos žinia yra apie tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, o ne apie lengvabūdišką savo neveiklumo ar tingumo pateisinimą prisidengus jo vardu.

Jėzaus atvirai sako, jog negali tarnauti dviem ponams. Atrodo, vienas pasirinkimas yra Dievas, o kitas – materialūs dalykai. Ir man atrodo, jog čia galima vieta anekdotui. Kaip žinoma, vienuoliai daro 3 įžadus, vienas jų yra neturtas. Ypač neturtu garsėja pranciškonai. Eina pranciškonas keliu ir pamato pamestą piniginę. Atrodo su nemaža suma. Paniekinęs mamoną praeina pro šalį, patenkintas, kad netarnauja pinigui. Netrukus tuo pačiu keliu eina jėzuitas ir randa tą pačią piniginę. Pamato, apsidžiaugia ir sako: „O, pinigai – paimsiu didesnei Dievo garbei!“. Net ir be šio anekdoto nujaučiame, jog svarbus yra požiūris ir nuostata.

Jėzus šiandien kalba savo artimiausiems mokiniams ir apie vidinį rūbą. Kas pasirenka tarnauti Dievui, įgyja tokią tapatybę, kuri nors nepastebima išorėje, tačiau yra tikra ir galiausiai atpažįstama iš paties gyvenimo. Tik nemanykime, jog čia kalbama apie užsidarymą vienuolyne ar kitokį atsiribojimą nuo pasaulio ir vengimą atsakomybių.

O tarnauti pinigui, reiškia klaidingai tikėtis, kad išoriniais dalykais paremsi savo trapų vidinį pasaulį. Nėra trečios galimybės – niekam netarnauti.  Jei kas taip sakytų, apgaudinėtų pats save.

Jėzus ragina mokinius nesijaudinti dėl valgio, jie turės jo pakankamai. Jis taip pat sako, kad jie darys daug gera, bet susilauks religijos vadų priešiškumo. Jie turės mokyti keistų dalykų apie priešų meilę, kaip atleisti begalybę kartų, kaip kas dieną nešti savo kryžių. Jie nebus lepinami populiarumu ir nebus priimami sveikinimų šūksniais. Todėl jų ego alks ir trokš įvertinimo ir pripažinimo. Jėzus sako, jog būtent dėl šitų dalykų jie neturi pergyventi. Tai vienas sunkiausių mokymų šiame skaitinyje.

Jėzus mus kviečia augti ir bręsti tikėjime, kad pajėgtume apvaldyti įtampas, kad išmoktume melsti kasdienės duonos ir lygiai taip melsti, kad įvyktų jo valia, kad ateitų jo karalystė ir patys ją artintume. Ši malda gali brėžti gaires mūsų savaitei, kai turėsime derinti kasdienius rūpesčius ir pasitikėjimą Dievu.