Trečiasis advento sekmadienis. Nuo seno vadinamas lotynišku šauksminku „gaudete“ – džiaukitės. Bet ar tai nėra tik dar viena, sena, mažai ką bendra su mūsų gyvenimu teturinti Bažnyčios tradicija?

Ne gi dabar imsi džiaugtis lyg pagal užsakymą, tuo labiau, kai lengvai gali rasti pakankamai priežasčių nesidžiaugti?

Bažnyčia imtųsi klouno vaidmens, jei šį advento sekmadienį jai rūpėtų tik pakelti lankytojų nuotaiką. Gera linksma nuotaika yra dovana, kurią turėtume puoselėti.

Tačiau panašu, kad čia kalbama apie kitką.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Evangelija mums nesiūlo nieko džiugaus, o veda į dykumą pas Joną krikštytoją.

Pas atsiskyrėlį, Dievo pranašą ir dar daugiau. Jis nieko nebijo ir rėžia tiesą: neveidmainiaukite, nesidangstykite savo kilme, o duokite tikrų atsivertimo vaisių. Įspūdinga, kad nepaisant to, žmonės ėjo pas jį krikštytis ir klausė patarimo ką daryti. O Jis pasisakė prieš bet kokią korupciją: turtingesnius mokė dalintis su stokojančiais, mokesčių rinkėjams sakė būti teisingiems, nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi. Žydų kilmės kareiviams tarnavusiems okupantų romėnų armijoje taip pat sakė elgtis garbingai, kitų neskriausti, tenkintis alga.

Kažin, ką Jonas krikštytojas sakytų mums, čia susirinkusiems, mums Jonų bažnyčios bendruomenei ir kiekvienam asmeniškai, jeigu paklaustume, ką daryti? Tik ar išdrįstume jį klausti?

Dar vis neatsakytas klausimas – tai kuo gi čia džiaugtis?

Ieškodamas atsakymo, atsiverčiu 1949 m. Miunchene išleistą knygą. Tai t. jėzuito Alfredo Delpo užrašai iš Berlyno kalėjimo. Ko gero niekas nėra taip giliai aprašęs advento laiko, kaip jis. Jis patį gyvenimą suvokė kaip nuolatinį Adventą. Laukdamas mirties nuosprendžio įvykdymo nacių kalėjime, jis turi laiko rašyti tik apie esminius dalykus. Jis sako, jog tik Dieve žmogus tampa pilnutiniu žmogumi ir atranda savo galutinį tikslą. Nuostabu, kad tokioje situacijoje III advento sekmadienį jis rašo apie džiaugsmą.

Štai ištrauka:

„Kas gi yra tikrasis džiaugsmas? Filosofai sako, kad tai pasitenkinimas ir pakili nuotaika kylanti iš to, kad gali naudotis savo gėrybėmis. Galbūt tai yra vienas džiaugsmo aspektų, bet ne tikras džiaugsmas. O kaip aš galiu džiaugtis savo situacijoje? Ar man apskritai verta apie džiaugsmą galvoti, ar jis nėra vienas iš tų prabangos dalykų, kuriems karo metu nebėra vietos? Tuo labiau kalėjimo kameroje, kur gali žengti tik keletą žingsnių, esi surakintomis rankomis, o galva pilna rūpesčių ir klausimų?

Tačiau ir tokioje situacijoje širdį staiga užlieja neapsakoma gyvenimo ir laimės srovė. Netikėtai ir nežinia kodėl pradedi suvokti, kad vėl ima galioti visi Dievo pažadai…

Svarbiausia, jog suvokęs savo situacijos beviltiškumą, viską galiu patikėti Viešpačiui. Visiškai aišku, jog žmogaus džiaugsmas yra susijęs su Dievu. Kūriniai gali įvairiai pradžiuginti žmogų ir suteikti progų džiaugtis, tačiau ar tai iš tikrųjų pavyksta, ar žmogus dar yra pajėgus džiaugsmui? Ir vėl tai priklauso nuo žmogaus santykio su Dievu. Be Dievo žmogus serga ir ši liga atima iš jo džiaugsmą ir gebėjimą džiaugtis. Todėl jis kol dar turi laiko ir kelia tiek daug triukšmo dėl savo džiaugsmo, o ilgainiui nepajėgia nė to.

Kaip gi žmogus turi gyventi, kad pajėgtų tikrai džiaugtis? Jis turi į savo džiaugsmą taip rimtai žiūrėti, kaip į save patį. Net ir tamsioje naktyje ir varge jis turi patikėti savo širdimi ir savo Viešpačiu, kad jis yra sukurtas džiaugsmui.“

Apaštalas Paulius šiandien sakydamas „Džiaukitės Viešpatyje“, primena pirmąją džiaugsmo sąlygą: būti arti Dievo.

Tačiau dar vis galioja klausimas: kas konkrečiai iš manęs atima džiaugsmą ir kas jį man dovanoja?