Sekmadienio Evangeliją skaitykite čia.

Prasidėjus adventui galima kalbėti apie seno pasaulio pabaigą ir naujo pradžią. Praeitą sekmadienį girdėjome, kad krito nepajudinamos žvaigždės ir dangaus galybės sukrėstos.

Girdėjome evangelisto Luko įmantrų biografinį pasakojimą. Prisiminkime kaip mes kada nors rašėme savo CV ar biografiją. Ko gero nė vienas nesiejome savo gyvenimo įvykių su politiniais ar bažnytiniais veikėjais. Juk nerašėme, kad baigiau universitetą antrais Adamkaus prezidentavimo metais, ar pirmais Pranciškaus popiežiavimo metais. Evangelisto Luko laikais buvo įprasta šitaip rašyti. Todėl jis pirmiausia išvardina galingiausius savo meto politinius ir religinius lyderius: imperatorių Tiberijų, Judėjos gubernatorių Poncijų Pilotą, Romos statytinį vietinį Galilėjos genties lyderį Erodą, kitus valdytojus ir vyriausius kunigus Aną ir Kajafą. Tai parodo autoriaus meistriškumą, nes jis žino kaip pristatyti įvykį jo kontekste.

Kai klausysime kalėdinių skaitinių, vėl girdėsime tą patį scenarijų. Jėzaus gimimo pasakojimas prasideda įvardijant ciesorių Augustą, paminint Kviriną… Taigi, politinius veikėjus.

O kas nutinka paskui? Išvardinęs savo meto įžymybes Lukas sako – Dievo žodis pasigirdo Jonui – Zacharijo sūnui – dykumoje. Tai išgirdus galima tikėtis nustebusio klausimo – „Ką?“. Jeigu kas nors galėtų ką nors pakeisti žmonių gyvenime, tai tik tie išvardyti galiūnai. Jie turi valdžią, galią ir nustato tvarką. Taip sakytų žmogiška logika, patirtis ir politika. Šitaip galvodami klaustume, jeigu Dievas iš tikrųjų nori, kad kas nors pasikeistų pasaulyje, ar neturėtų kalbėtis su turinčiais įtaką, galią ir poveikio priemones…?

Dalykas yra aktualesnis, nei gali atrodyti. Tik pažiūrėkime, ką daro mūsų popiežius Pranciškus. Jis kviečia Bažnyčią į sinodinį kelią, ir tiki, kad Dievo žodis, jo Dvasia prakalbės paprastiems žmonėms ir jie ką nors pasakys hierarchijai. Matome tą patį modelį, kaip Luko evangelijoje, o ne vien žmogišką logiką.

Dievo žodis prakalbo Jonui. Kas tas Jonas – Zacharijo sūnus? O kas tas Zacharijas – kažkoks žemesnio rango kunigas? Kurie buvome kariuomenėje, sakytume – praporščikas.

O kur Dievo žodis prakalba? Ne šventykloje, net ne sinagogoje, o dykumoje. Čia galime pagalvoti ir apie savo dykumas, t. y. duobes ir krizes. Dievui niekas nenurodinės, kada ir kur jam prakalbėti. Taigi jis prakalba ne tik patogiuose rekolekcijų namuose ar puošniose bažnyčiose, bet ir dykumoje, tyrlaukiuose, kokie jie bebūtų.

Užuot atėjęs pas diduomenę, Dievo žodis prakalbėjo pamišusiam pranašui Jonui dykumoje, vietoje, kurios visi mieliau vengtume.

Šitaip senas mąstymas ir senas pasaulis sugriūva. Ten, kur esame įpratę ieškoti pastovumo ir krypties, ten nieko nerandame. Su Jonu krikštytoju brėkšta nauja pradžia. Tačiau pastebėkime, kad visas pasakojimas ne apie pasaulio didžiūnus, bet apie kūdikį, kuris gims ne rūmuose, o gyvulių pastogėje, šalia niekuo neišsiskiriančio miestelio, kokių
tūkstančiai. Jonas kreipia mūsų žvilgsnį nuo tų didžiūnų į Biblijos žmones, kurie parodo naujo pasaulio pradžią.

Turėdami visa tai omeny, dabar žvelgiame į Jono Krikštytojo žinią. Mes skaitėme, kad jis išgirdo Dievo žodį, tad turėtume atidžiai klausyti ką jis kalba.

Remdamasis pranašais Izaiju ir Baruchu Jonas sako – dykumoje šaukiančiojo balsas, taisykite Viešpačiui kelią nukaskite kalnus – užpilkite slėnius… Tai darykite Viešpaties atėjimui. Galima sakyti – paruošk kelią Jėzui į save patį. Kas keliavome per kalnus ir slėnius, žinome, kaip smagu jais gėrėtis, bet kartu ir nelengva keliauti. Jeigu mes iš tikrųjų norime, kad Jėzus ateitų į mūsų gyvenimą greičiau, stenkimės paruošti jam kelią. Čia reikėtų pridėti žodelį – atsargiai – pernelyg neįsijauskime ir negalvokime, kad veikiame vieni – nes Jėzus pats yra kelias.

Nukasti kalnus – užpilti slėnius. Ką tai galėtų reikšti? Pirmiausia pastebėkime, kad kalnai ir slėniai susiję. Jei nori supilti kalną, turi iškasti slėnį ir atvirkščiai.

Pažvelgę į save galime pastebėti, kad mumyse yra tie slėniai ir kalnai – kai ko per daug, o kai ko per mažai. Juk kai kuriuos dalykus mes pernelyg sureikšminame ir tuo pačiu nepelnytai nuvertiname kitus. Atrodo, Jonas mus kviečia nukasti tuos kalnus ir užpilti slėnius mumyse pačiuose. Jeigu norime, kad Jėzus taptų mūsų gyvenimo Viešpats, kaip tai šventėme prieš porą sekmadienių Kristaus karaliaus iškilmėje. Jeigu taip yra, tai norėsime, kad jis pas mus ateitų. Tada visa, kas trukdo jam ateiti: perdėtas rūpestis savimi (įskaitant ir saviplaką), perdėtas rūpestis dėl turto (kuris net sveikatą graužia), vaikymasis galios, nenumaldomas malonumų troškimas, kitų nuomonės apie mus sureikšminimas turėtų būti nukasta.

Gal mes jau primiršome, bet adventas yra ir atgailos laikas, kai esame kviečiami teisingai įvardinti savo gyvenimo dalykus. Šitaip žvelgdami gal rasime ir tokių dalykų, kuriuos per daug sureikšminome, kurie iškilo kaip kalnai, skiriantys mus nuo kitų ir spaudžiantys mus pačius. Teko girdėti sakant: „Jaučiu, jog turėčiau atsiprašyti kitą žmogų, bet nepajėgiu peržengti per save“. Štai ir pavyzdys kalno mumyse.

Jeigu ką nors per daug sureikšmini, tai būtinai, kai ką nuvertini ar ignoruoji. Gal atrasime savyje ir apleistų slėnių pvz. klausdami kaip yra su mano malda? Jei sakau, kad ji man svarbi, tai kiek laiko jai skiriu, ką paskaitau apie ją. O kaip yra su mano gerais darbais artimui – kūnui ir sielai. Jei primiršome kokie jie, galime pažiūrėti Google ar Wikipediją. Juk dėl kitų menkaverčių dalykų šimtus kartų naršome internete. Gal pastebėsime, kad tų tamsių slėnių turime, ir juose yra ką nuveikti.

Tokia yra šio advento sekmadienio žinia. Tegul mūsų dėmesys bus skirtas Jėzaus atėjimui į mūsų gyvenimą. Ką galiu padaryti, kad Jis pas mane lengviau ateitų? Tai ir reiškia nukasti kalnus – užpilti slėnius. Dieve mums padėk!