Evangelijoje pasakojama apie moterį, kurios nežinome nei vardo, nei amžiaus, bet jos pokalbis su Jėzumi Evangelijoje ilgiausias. Todėl turime progą jungtis į šį pokalbį, bent jau kaip aktyvūs klausytojai.

Buvo vėlyva popietė. Suplukęs ir ištroškęs Jėzus stabtelėjo prie užmiesčio šulinio, kurį sakoma iškasė protėvis Jokūbas. Tuo tarpu mokiniai nuėjo į miestelį maisto. Lyg tyčia prie šulinio pasirodo ir moteris su ąsočiu samarietė. Ją atpažinti buvo galima iš aprangos ir dialekto. Jėzus nepaiso papročių ir ją paprašo vandens. Ir čia prasideda įdomybės.

To meto paprotys neleido vyrui kalbinti vienos moters, kai šalia nėra jos vyro ar brolio. Jėzus nori atsisakyti šių taisyklių, bet moteris atrodo dar nedrįsta. Ji primena, jog žydui nedera kalbėti su samariete ir dar ko nors prašyti.

Sena ir įdomi žydų ir samariečių įtampos istorija. Samarija tai šiaurinės Izraelio karalystės sostinė, pastatyta dar IX a. prieš Kristų prie pagrindinio šiaurės pietų kelio. Vėliau šiuo vardu pavadinta visa sritis. IIX amžiuje Samariją užėmė asirai, vietinius gyventojus ištrėmė, o į jų vieta atsikėlė kolonistai. Vietinių žydų likutis susimaišė su atėjūnais, su kultūromis maišėsi ir religijos. Įtampa su kitų sričių žydais dar paaštrėjo, kai žydai atmetė samariečių aukas šventyklos atstatymui Jeruzalėje. Atseit mums nereikia netikrų izraelitų paramos. Tada samariečiai pasistatė savo šventyklą. Naujojo Testamento laikais žydai darydavo didžiulį lankstą, bet nevykdavo per Samariuos žemę. Taigi nuoskaudos ir neapykanta buvo įsisenėjusi ir stipri.

O Jėzus štai eina per Samarijos žemę ir bendrauja su niekinamos tautos moterimi. Tuo stebėjosi net jo mokiniai, kitiems žydams tai turėjo atrodyti skandalas.

Kaip viskas būtų vykę, jeigu Jėzus nebūtų priėjęs prie šios moters ir nebūtų paprašęs vandens. Tikriausiai nieko ir nebūtų. Arba mes šiandien skaitytume „Ištroškęs Jėzus turėjo praeiti pro šulinį neatsigėręs, nes tuo metu prie jo sukiojosi samarietė.“ Bet vargu toks sakinys būtų gerosios naujienos žinia.

Kartais, išgyvename nepakankamumo sindromą. Jog mes nepakankamai geri, nepakankamai šventi ar nepakankamai gerai jaučiamės, nes mums kai ko trūkta. Tokį jausmą dar pakursto reklamos, aplinka, blogi prisiminimai. Paskui seka priekaištai sau: esu ne pakankamai aukštas, ne pakankamai plonas, ne pakankamai sumanus, apsukrus… Galbūt galvojame, esu ne pakankamai populiarus todėl netapsiu lyderiu. Esu nepakankamai šventas, todėl negaliu skaityti ar dalinti Komuniją per mišias. Kartais jaučiamės nepakankamai šaunūs, ne pakankamai turime pinigų, ir manome jei turėčiau tai būčiau laimingas…

Kartais aplinka mums sako: ji per tamsi, o jos plaukai per šviesūs, jis per daug konservatyvus, ar per daug liberalus, per jaunas, per senas, nepakankamai šventas, išsiskyręs, gėjus, ar ji besilaukianti moteris… Koks bebūtum, vis tiek būsi nepakankamai geras.

Jėzus šiandien sako pakanka. Gana visų tų nuogąstavimų ir žmonių pastatytų užtvarų, kurie atskiria ar net supriešina žmones.

Evangelijoje Jėzui tie užtvarai  ar taisyklės, net žmonių sugalvoti įstatymai nesvarbūs, jeigu jei tarnauja žmonių atskirčiai, susvetimėjimui. Jam nerūpi tradicijos, jeigu jos kitą žmogų žemina. Evangelijoje girdėjome, Jėzui pirmiausia rūpi ta moteris. Jėzus žodžiais ir veiksmais parodė, jog nesvarbu ką ji galvojo, nesvarbu ką manė visuomenė, nesvarbu net ir ką sakė įstatymas, jo akyse ji buvo pakankamai gera užkalbinti ir net kviesti tapti mokine. Girdėjome, jog prie Jėzaus susirinko nemažas būrys samariečių. Taigi ši moteris turėjo gerus ryšius savo miestelyje ir daug kam papasakojo apie Jėzų.

Ar Jėzus ne lygiai taip elgiasi ir su mumis? Nesame tobuli, ir vis tik jis kalba su mumis. Juk tikime, kad Biblija jo žodis, jis užkalbina mus ir dar daugeliu būdų.

Apie savo nevertumą prieš Komuniją  sakome, jog nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tu tari žodį ir mano siela pasveiksta ir priimu tave. Šitaip Jėzus patvirtina tu pakankamai geras.

Jis sako, esi pakankamai geras, ne kad nieko neveiktum, bet kad tave mylėčiau.

O kai maldų pabaigoje tariame amen, tai įsipareigojame stengtis kitus žmones taip priimti, kaip Jėzus priima mus kaip pakankamai vertus, kaip to paties Tėvo vaikus.

Aš esu pakankamai geras, kad žengčiau kitą žingsnį. Aš gaunu pakankamai Dievo meilės ir malonės, kad pasitikėčiau juo ir savimi.

Pabaigai grįžkime prie Jėzaus ir samarietės.

Jėzus nesistebėjo moters praeitimi, nepriekaištavo ir nesmerkė, bet prašė jos patarnavimo. Ar įsivaizduočiau save samarietės vietoje ir Jėzų mane ko nors prašantį? Ką pirmiausia galvočiau, ar kad esu nevertas, nuodėmingas, ar kokia palaima susitikti su Jėzumi ir kad jis mane ko nors prašo?

Susitikimas su Jėzumi samarietei atnešė palaimą. Ko reikia, man kad susitikimai su Jėzumi ir žmonėmis atneštų palaimą?