Kasmet antrąjį gavėnios sekmadienį Bažnyčia prisimena keistą įvykį. Mes jį vadiname Jėzaus atsimainymu, Rytų Bažnyčia – metamorphosis.

Viskas prasideda įspūdingai, lyg pasaka ar fantastinis filmas. Nežinia kur esantis bevardis kalnas, spindintis Jėzaus veidas ir drabužiai, pasirodo ir žymūs Senojo testamento veikėjai. O baigiasi viskas tyliai – visi nusileidžia nuo kalno ir lyg nieko nebūtų buvę.

Ir kam gi kiekvieną gavėnią skaitome aprašymą įvykio, kurio nei pilnai suvokti, ne tuo labiau paaiškinti negalime? Net ir šv. Rašto žinovai vieningai nesutaria, ar atsimainymas yra istorinis įvykis, vidinis apaštalų išgyvenimas ar ankstyvosios Bažnyčios sukurtas simboliškas paveikslas. Štai evangelistas Matas jį vadina tiesiog regėjimu, kai debesis apgaubė Jėzų. Kalnas ir debesis izraelitams reiškė Dievo artumą. Debesis yra tai, ką matome, bet kartu jis ir kažką paslepia nuo mūsų akių.

Taigi mums belieka atsimainymą priimti kaip slėpinį ir jame ieškoti teologinės prasmės. O teologai sako, kad net ir tie trys artimiausi Jėzaus mokiniai nelabai suprato kas vyksta. Jie nori statyti pastoges ir niekur neiti, jie mano, kad čia jau kelionės pabaiga, kai tuo tarpu tėra tik pradžia.

Labiau pasigilinę pastebėsime, jog gavėnia – kontrastų susitikimas. Tarsi susiliečia du kalnai – Atsimainymo kalnas ir Golgotos. Bet štai koks netikėtas posūkis. Balti šlovės rūbai ant Atsimainymo kalno tampa mirties pranašu, o nuo Golgotos kryžiaus prabyla gyvybė ir viltis.

Bažnyčios istorija pilna tokių kontrastų. Panašių kontrastų, galbūt yra pasitaikę ir mūsų gyvenime. Juk būna, kad kartais sunku susivokti, ar, pvz., džiugus įvykis nėra pabaigos pradžia, o skaudus įvykis – vilties pranašas.

Atsimainymo istorija sako, jog kartais atsitinka dalykai, kurių iki galo nesuvoki, tuo labiau negali tinkamai paaiškinti kitam, bet jie veikia tavo gyvenime. Ar ne panašiai nutinka, kai žmonės įsimyli, susituokia ir toliau jų meilė skleidžiasi, nors jie negalėtų paaiškinti pašaliniam asmeniui, kodėl jie vienas kitą myli? Ar ne panašiai nutinka, kai žmogus atpažįsta savo pašaukimą ir jį priima? Ar ne panašiai nutinka ir su mūsų tikėjimu, kai jį priimi iki galo visko nesuvokdamas? Atrodo, yra dalykų, kurie aiškėja tik tada, kai juos patiri, jais mėgini gyventi. Kartais juos suvoki tik pažvelgęs iš laiko perspektyvos. Kai kurie jų taip ir lieka slėpiniu, bet patirtis ir nuojauta sako, jog tai geras slėpinys.

Panašiai nutiko ir su trim mokiniais. Jie ne pilnai suprato kas vyksta ant Atsimainymo kalno ir kokia visko prasmė. Jie nebūtų galėję tinkamai paaiškinti įvykio kitiems, net jei Jėzus ir būtų leidęs apie tai kalbėti. Vis tik nusileidę nuo kalno jie ėjo su Jėzumi. Sekė juo ir į kitą – Alyvų – kalną. Tiesa, iki tol dar ginčysis, kuris didesnis, užmigs Alyvų sode, o išsigandę neišstovės po jo kryžiumi,  tačiau galiausiai visą savo gyvenimą atiduos jam ir Evangelijai.

Taip ryškėja dar viena atsimainymo prasmė – egzistencinį saugumą, viltį, prasmę (ar dar kitaip galime tai įvardinti) mums duoda ne tiek žinios ir faktai apie Jėzų, o pats Jėzus, tikras santykis, draugystė su juo. Tai visai nemenkina žinių ir faktų svarbos.

Mintį namų darbams pasiūlė Popiežius Pranciškus. Jis sako, jog šioje evangelijos ištraukoje svarbu ir užlipti į kalną, ir nuo jo nulipti. Atsimainymo kalnas gali būti mūsų maldos, tylos, ramybės minutės, kai jaučiame, jog gera būti arti Dievo. Mums reikia tokių kalnų. Bet Jėzus nepritarė Petro minčiai ten statyti pastoges ir pasilikti. Visi turėjo nulipti žemyn, iš kur atėjo. Panašiai, kaip ir mes po Mišių. O Dievo kvietimą klausyti jo mylimo Sūnaus galime priimti kaip padrąsinimą sugriauti iliuzijų pastoges ir leistis su Jėzumi kiekvienas nuo savo kalno į prasidedančią savaitę. Ten irgi vyksta Jėzaus atsimainymas / metamorhposis, kitais pavidalais gal paprastesnis, bet nemažiau nuostabus ir tikras. Amen.