<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>trečias Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/trecias/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/trecias/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 07:05:28 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>trečias Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/trecias/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>III Advento sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iii-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iii-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 17 Dec 2017 12:56:23 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Adventas]]></category>
		<category><![CDATA[Advento sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[trečias]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=567</guid>

					<description><![CDATA[<p>Trečiasis advento sekmadienis. Nuo seno vadinamas lotynišku šauksminku „gaudete“ – džiaukitės. Bet ar tai nėra tik dar viena, sena, mažai ką bendra su mūsų gyvenimu teturinti Bažnyčios tradicija? Ne gi dabar imsi džiaugtis lyg pagal užsakymą, tuo labiau, kai lengvai gali rasti pakankamai priežasčių nesidžiaugti? Bažnyčia imtųsi klouno vaidmens, jei šį advento sekmadienį jai rūpėtų tik pakelti lankytojų nuotaiką. Gera linksma nuotaika yra dovana, kurią turėtume puoselėti. Tačiau panašu, kad čia kalbama apie kitką. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Evangelija mums nesiūlo nieko džiugaus, o veda į dykumą pas Joną krikštytoją. Pas atsiskyrėlį, Dievo pranašą ir dar daugiau. Jis nieko nebijo ir rėžia tiesą: neveidmainiaukite, nesidangstykite savo kilme, o duokite tikrų atsivertimo vaisių. Įspūdinga, kad nepaisant to, žmonės ėjo pas jį krikštytis ir klausė patarimo ką daryti. O Jis pasisakė prieš bet kokią korupciją: turtingesnius mokė dalintis su stokojančiais, mokesčių rinkėjams sakė būti teisingiems, nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi. Žydų kilmės kareiviams tarnavusiems okupantų romėnų armijoje taip pat sakė elgtis garbingai, kitų neskriausti, tenkintis alga. Kažin, ką Jonas krikštytojas sakytų mums, čia susirinkusiems, mums Jonų bažnyčios bendruomenei ir kiekvienam asmeniškai, jeigu paklaustume, ką daryti? Tik ar išdrįstume jį klausti? Dar vis neatsakytas klausimas – tai kuo gi čia džiaugtis? Ieškodamas atsakymo, atsiverčiu 1949 m. Miunchene išleistą knygą. Tai t. jėzuito Alfredo Delpo užrašai iš Berlyno kalėjimo. Ko gero niekas nėra taip giliai aprašęs advento laiko, kaip jis. Jis patį gyvenimą suvokė kaip nuolatinį Adventą. Laukdamas mirties nuosprendžio įvykdymo nacių kalėjime, jis turi laiko rašyti tik apie esminius dalykus. Jis sako, jog tik Dieve žmogus tampa pilnutiniu žmogumi ir atranda savo galutinį tikslą. Nuostabu, kad tokioje situacijoje III advento sekmadienį jis rašo apie džiaugsmą. Štai ištrauka: „Kas gi yra tikrasis džiaugsmas? Filosofai sako, kad tai pasitenkinimas ir pakili nuotaika kylanti iš to, kad gali naudotis savo gėrybėmis. Galbūt tai yra vienas džiaugsmo aspektų, bet ne tikras džiaugsmas. O kaip aš galiu džiaugtis savo situacijoje? Ar man apskritai verta apie džiaugsmą galvoti, ar jis nėra vienas iš tų prabangos dalykų, kuriems karo metu nebėra vietos? Tuo labiau kalėjimo kameroje, kur gali žengti tik keletą žingsnių, esi surakintomis rankomis, o galva pilna rūpesčių ir klausimų? Tačiau ir tokioje situacijoje širdį staiga užlieja neapsakoma gyvenimo ir laimės srovė. Netikėtai ir nežinia kodėl pradedi suvokti, kad vėl ima galioti visi Dievo pažadai&#8230; Svarbiausia, jog suvokęs savo situacijos beviltiškumą, viską galiu patikėti Viešpačiui. Visiškai aišku, jog žmogaus džiaugsmas yra susijęs su Dievu. Kūriniai gali įvairiai pradžiuginti žmogų ir suteikti progų džiaugtis, tačiau ar tai iš tikrųjų pavyksta, ar žmogus dar yra pajėgus džiaugsmui? Ir vėl tai priklauso nuo žmogaus santykio su Dievu. Be Dievo žmogus serga ir ši liga atima iš jo džiaugsmą ir gebėjimą džiaugtis. Todėl jis kol dar turi laiko ir kelia tiek daug triukšmo dėl savo džiaugsmo, o ilgainiui nepajėgia nė to. Kaip gi žmogus turi gyventi, kad pajėgtų tikrai džiaugtis? Jis turi į savo džiaugsmą taip rimtai žiūrėti, kaip į save patį. Net ir tamsioje naktyje ir varge jis turi patikėti savo širdimi ir savo Viešpačiu, kad jis yra sukurtas džiaugsmui.“ Apaštalas Paulius šiandien sakydamas „Džiaukitės Viešpatyje“, primena pirmąją džiaugsmo sąlygą: būti arti Dievo. Tačiau dar vis galioja klausimas: kas konkrečiai iš manęs atima džiaugsmą ir kas jį man dovanoja?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iii-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">III Advento sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Velykų sekmadienis Lk 24,13-35 Į Emausą ir atgal, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iii-velyku-sekmadienis-lk-2413-35-i-emausa-ir-atgal-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iii-velyku-sekmadienis-lk-2413-35-i-emausa-ir-atgal-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 30 Apr 2017 13:12:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[emausas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[kelionė į emausą]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[trečias]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=603</guid>

					<description><![CDATA[<p>Tai viena įdomiausių Naujojo testamento istorijų. Du nusiminę mokiniai traukia Emauso link. Skirtingi šaltiniai sako jį buvus nuo 3 iki 7 mylių atstumu nuo Jeruzalės. Mėginkime eiti su mokiniais kartu, klausyti, ką jie kalba, galbūt įsijungti į pokalbį. Gali būti, kad kai kuriais momentais atpažinsime ir save, savo patirtis. Anie mokiniai tris metus buvo su Jėzumi. Ir štai, kokia netikėta pabaiga&#8230; Jų viltys sužlugo. Gali būti, kad jie jaučiasi nusivylę, pikti, apgauti, praradę trejus metus. Prisiminkime, kaip jaučiamės, kai dėl ko nors veltui sugaištame keletą valandų? Arba, kai per neapsižiūrėjimą kompiuteryje prarandame tai, ką kelias valandas kūrėme, rašėme? Mokinių kalba patvirtina jų nusivylimą. Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį, o kas iš viso to dabar – jis buvo nukryžiuotas kaip piktadarys. Galbūt jie net kaltino vienas kitą dėl to, kad apskritai dėjosi su Jėzumi. Jie tiek įsigilinę į savo mintis ir patirtus išgyvenimus, kad nė nepastebi, neatpažįsta, jog pats Jėzus eina šalia. Čia labai gražiai pasakoma, kad Jėzus ateina ten, kur esame mes – tiesiog į mūsų situaciją. Jis neištraukia mus iš tos situacijos, bet eina kartu su mumis. Toks yra ir krikščioniškasis dvasinis palydėjimas. Šv. Ignacas moko tuos, kurie nori būti palydėtojais pradėti ten, kur žmogus yra, galbūt tai gali būti krizė, nusiminimas, neaiškumas&#8230; Stebėkime, ką daro Jėzus. Jis, kaip geras dvasios palydėtojas, pirmiausia leidžia mokiniams išsiklabėti. Jis klausia, ko jūs tokie liūdni? Taigi, jis suteikia galimybę išsakyti savo jausmus, įvardinti išgyventas patirtis. Jis nesiūlo savo varianto įvykiams paaiškinti. Ir į jų klausimą, „ar tu būsi vienintelis, kuris nežino, kas įvyko šiomis dienomis Jeruzalėje?“ neatsako – „o jūs, kvailiai, kaip aš galiu nežinoti, juk tai įvyko su manimi.“ Gal ir mes kartais bėgame į savo Emausus ir mums reikia, kad kas paėjėtų šalia, turėtų kantrybės ir švelnumo, leistų išsikalbėti, padėtų susivokti, ar tiesiog pabūtų šalia. Taigi, galime pagalvoti: su kuo aš galiu taip išsikalbėti, kaip mokiniai su Jėzumi? Kas mane taip išklauso ir nesiūlo savo išminties ir receptų, o pirmiausia priima mane tokį, koks esu? Beje, ar aš moku išklausyti kitą? Girdėjome, jog mokinių akys dar vis lyg migla aptrauktos, jie dar susitelkę tik ties savo išgyvenimais. Jie dar nepažino to, kuris eina su jais, ir vis tik kviečia jį pasilikti, nes jau vakaras. Čia mes turime sceną, kuri, manyčiau, priklauso gražiausių biblijos scenų grupei. Vienos gražiausių, jautriausių Naujojo testamento vietų yra aprašymai apie valgymą kartu. Ar tai būtų vestuvės Kanoje, ar Jėzaus ir jo bičiulių vakarienė pas muitininkus, Levį, paskui Zakiejų, ar paskutinė vakarienė, kai Jėzus palieka mokiniams testamentinius žodžius. Pagaliau, šiandien girdėta anų mokinių vakarienė su nepažįstamuoju. Valgant kartu ir dalinantis išgyvenimais, jų širdys užsidega, akys atsiveria ir jie atpažįsta tą patį Jėzų. Pirmų amžių krikščionys rinkosi dalintis prisiminimais apie Jėzų, laimino, laužė, dalinosi duona, kaip jis buvo mokęs, ir patyrė jį gyvą savo tarpe. Tą patį darė ir daro milijonai krikščionių jau du tūkstančius metų. Tą patį darome ir mes. Todėl galime klausti: ar mūsų širdys užsidega skaitant jo Žodį evangelijose? Ar mūsų akys atsiveria ir mes atpažįstame jį laužydami duoną bendruomenėje? Per pastarąsias keletą savaičių mes šventėme daug ir įvairių religinių įvykių, pradedant susitaikymo pamaldomis, didžiuoju tridieniu, Velyknakčiu ir Atvelykiu ir šiandien vaikų pirmosios Komunijos iškilme.  Taip mes minėjome svarbius mūsų tikėjimo slėpinius, mėginome juose dalyvauti, prisiminėme ir mėginome įvardinti geras ir mažiau geras savo patirtis, mėginome atsiverti Dievui, mėginome jį prisileisti arčiau. Visa tai priemonės tam pačiam tikslui – tvirčiau tikėti Prisikėlusįjį ir į savo kasdienybę sugrįžti sustiprintam, tikint, jog tą patį Jėzų galiu sutikti ir ten. Kur mano Emausai, į kuriuos mėginu atsitraukti? Kokios miglos kartais aptraukia mano akis? Ir kas jas atveria susitikimui su Jėzumi?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iii-velyku-sekmadienis-lk-2413-35-i-emausa-ir-atgal-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">III Velykų sekmadienis Lk 24,13-35 Į Emausą ir atgal, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>3 gavėnios sekmadienis Jn 4, 5–42, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/3-gavenios-sekmadienis-jn-4-5-42-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=3-gavenios-sekmadienis-jn-4-5-42-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 19 Mar 2017 15:16:59 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[5-42]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 4]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[trečias]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=639</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijoje pasakojama apie moterį, kurios nežinome nei vardo, nei amžiaus, bet jos pokalbis su Jėzumi Evangelijoje ilgiausias. Todėl turime progą jungtis į šį pokalbį, bent jau kaip aktyvūs klausytojai. Buvo vėlyva popietė. Suplukęs ir ištroškęs Jėzus stabtelėjo prie užmiesčio šulinio, kurį sakoma iškasė protėvis Jokūbas. Tuo tarpu mokiniai nuėjo į miestelį maisto. Lyg tyčia prie šulinio pasirodo ir moteris su ąsočiu samarietė. Ją atpažinti buvo galima iš aprangos ir dialekto. Jėzus nepaiso papročių ir ją paprašo vandens. Ir čia prasideda įdomybės. To meto paprotys neleido vyrui kalbinti vienos moters, kai šalia nėra jos vyro ar brolio. Jėzus nori atsisakyti šių taisyklių, bet moteris atrodo dar nedrįsta. Ji primena, jog žydui nedera kalbėti su samariete ir dar ko nors prašyti. Sena ir įdomi žydų ir samariečių įtampos istorija. Samarija tai šiaurinės Izraelio karalystės sostinė, pastatyta dar IX a. prieš Kristų prie pagrindinio šiaurės pietų kelio. Vėliau šiuo vardu pavadinta visa sritis. IIX amžiuje Samariją užėmė asirai, vietinius gyventojus ištrėmė, o į jų vieta atsikėlė kolonistai. Vietinių žydų likutis susimaišė su atėjūnais, su kultūromis maišėsi ir religijos. Įtampa su kitų sričių žydais dar paaštrėjo, kai žydai atmetė samariečių aukas šventyklos atstatymui Jeruzalėje. Atseit mums nereikia netikrų izraelitų paramos. Tada samariečiai pasistatė savo šventyklą. Naujojo Testamento laikais žydai darydavo didžiulį lankstą, bet nevykdavo per Samariuos žemę. Taigi nuoskaudos ir neapykanta buvo įsisenėjusi ir stipri. O Jėzus štai eina per Samarijos žemę ir bendrauja su niekinamos tautos moterimi. Tuo stebėjosi net jo mokiniai, kitiems žydams tai turėjo atrodyti skandalas. Kaip viskas būtų vykę, jeigu Jėzus nebūtų priėjęs prie šios moters ir nebūtų paprašęs vandens. Tikriausiai nieko ir nebūtų. Arba mes šiandien skaitytume „Ištroškęs Jėzus turėjo praeiti pro šulinį neatsigėręs, nes tuo metu prie jo sukiojosi samarietė.“ Bet vargu toks sakinys būtų gerosios naujienos žinia. Kartais, išgyvename nepakankamumo sindromą. Jog mes nepakankamai geri, nepakankamai šventi ar nepakankamai gerai jaučiamės, nes mums kai ko trūkta. Tokį jausmą dar pakursto reklamos, aplinka, blogi prisiminimai. Paskui seka priekaištai sau: esu ne pakankamai aukštas, ne pakankamai plonas, ne pakankamai sumanus, apsukrus&#8230; Galbūt galvojame, esu ne pakankamai populiarus todėl netapsiu lyderiu. Esu nepakankamai šventas, todėl negaliu skaityti ar dalinti Komuniją per mišias. Kartais jaučiamės nepakankamai šaunūs, ne pakankamai turime pinigų, ir manome jei turėčiau tai būčiau laimingas&#8230; Kartais aplinka mums sako: ji per tamsi, o jos plaukai per šviesūs, jis per daug konservatyvus, ar per daug liberalus, per jaunas, per senas, nepakankamai šventas, išsiskyręs, gėjus, ar ji besilaukianti moteris&#8230; Koks bebūtum, vis tiek būsi nepakankamai geras. Jėzus šiandien sako pakanka. Gana visų tų nuogąstavimų ir žmonių pastatytų užtvarų, kurie atskiria ar net supriešina žmones. Evangelijoje Jėzui tie užtvarai  ar taisyklės, net žmonių sugalvoti įstatymai nesvarbūs, jeigu jei tarnauja žmonių atskirčiai, susvetimėjimui. Jam nerūpi tradicijos, jeigu jos kitą žmogų žemina. Evangelijoje girdėjome, Jėzui pirmiausia rūpi ta moteris. Jėzus žodžiais ir veiksmais parodė, jog nesvarbu ką ji galvojo, nesvarbu ką manė visuomenė, nesvarbu net ir ką sakė įstatymas, jo akyse ji buvo pakankamai gera užkalbinti ir net kviesti tapti mokine. Girdėjome, jog prie Jėzaus susirinko nemažas būrys samariečių. Taigi ši moteris turėjo gerus ryšius savo miestelyje ir daug kam papasakojo apie Jėzų. Ar Jėzus ne lygiai taip elgiasi ir su mumis? Nesame tobuli, ir vis tik jis kalba su mumis. Juk tikime, kad Biblija jo žodis, jis užkalbina mus ir dar daugeliu būdų. Apie savo nevertumą prieš Komuniją  sakome, jog nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tu tari žodį ir mano siela pasveiksta ir priimu tave. Šitaip Jėzus patvirtina tu pakankamai geras. Jis sako, esi pakankamai geras, ne kad nieko neveiktum, bet kad tave mylėčiau. O kai maldų pabaigoje tariame amen, tai įsipareigojame stengtis kitus žmones taip priimti, kaip Jėzus priima mus kaip pakankamai vertus, kaip to paties Tėvo vaikus. Aš esu pakankamai geras, kad žengčiau kitą žingsnį. Aš gaunu pakankamai Dievo meilės ir malonės, kad pasitikėčiau juo ir savimi. Pabaigai grįžkime prie Jėzaus ir samarietės. Jėzus nesistebėjo moters praeitimi, nepriekaištavo ir nesmerkė, bet prašė jos patarnavimo. Ar įsivaizduočiau save samarietės vietoje ir Jėzų mane ko nors prašantį? Ką pirmiausia galvočiau, ar kad esu nevertas, nuodėmingas, ar kokia palaima susitikti su Jėzumi ir kad jis mane ko nors prašo? Susitikimas su Jėzumi samarietei atnešė palaimą. Ko reikia, man kad susitikimai su Jėzumi ir žmonėmis atneštų palaimą?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/3-gavenios-sekmadienis-jn-4-5-42-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">3 gavėnios sekmadienis Jn 4, 5–42, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Advento sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iii-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iii-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 11 Dec 2016 15:33:57 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Adventas]]></category>
		<category><![CDATA[Advento sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[trečias]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=676</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kaip mums žinoti, kad Dievo karalystė artinasi? Aklas, kurčias, luošas ir nebylus. Beveik negyvas. Šitaip Izaijas bei psalmininkas ir evangelistas Matas apibūdina pasaulį be Dievo. Girdėti žodžiai kalba apie  nutrauktus ryšius ir jų troškimą. Jei negalėčiau matyti, galbūt nežinočiau, kokiame santykyje esu su pasauliu ir su kitais. Negalėčiau skaityti veido išraiškų ir kūno kalbos, kurie yra bendravimo su kitu dalis. Galbūt užsidaryčiau savy ir savo supratime, negalėdamas suvokti kitų artumo. Jei negalėčiau girdėti, mano pasaulis būtų tylus su savo paties mintimis. Nepajėgčiau suvokti kito žmogaus kalbos intonacijos. Galbūt nesuprasčiau, kai kiti nori kreiptis į mane, net jei šauktų iš visų jėgų. Nepajėgčiau priimti žinią, kurią man nori pasakyti. Jei negalėčiau judėti, negalėčiau eiti kartu su kuo nors. Galbūt stebėčiau, girdėčiau apie kito patirtis keliaujant, bet negalėčiau dalintis savosiomis. Būčiau priklausomas nuo kitų elementariuose dalykuose. Negalėčiau savęs išreikšti judesiu, nesijausčiau pasitikintis savimi. Jei negalėčiau kalbėti, negalėčiau dalintis savo mintimis bei jausmais su kitais. Nedainuočiau su kitais ir nesijuokčiau. Galbūt jausčiausi, jog niekas manęs nevertina, nes negaliu už save kalbėti. Paklaustas negalėčiau atsakyti, negalėčiau atsiliepti ir telefonu. Šitaip aprašytas pasaulis be Dievo tolimas ir svetimas.  O su Dievu &#8211; jis artimas ir mielas, tarpusavio bendravimas ir santykiai geri, o tai labai svarbu. Tikriausia teko girdėti apie Harvardo Granto tyrimą. Jis prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938-aisiais ir tęsiasi iki šiol. Imta stebėti 268 jaunus vyrus.  Stebimos įvairios sritys: politinės ir religinės pažiūros, išsilavinimas, karjeros pasiekimai, šeiminė padėtis. Rezultatai rodo, jog laimingiausi žmonės yra tie, kurie teigiamai nusistatę kitų atžvilgiu ir geba puoselėti gerus santykius, kurie buvo mylimi vaikai šeimoje, gerai sutarė su tėvais, broliais seserimis, aplinkiniais. O tokie dalykai, kaip didesnis turtas, galia ar žinomumas nedaro žmogaus laimingesniu, rodo šis tyrimas.    Advento skaitiniai taip parinkti, kad pamažu pateiktų vis daugiau ženklų apie besiartinančią Dievo karalystę. Kartais jų kalba simbolinė ir nelengvai suvokiama. Tik prisiminkime praėjusio sekmadienio Izaijo taikos viziją – liūtas ės šiaudus, jo jaunikliai taikiai ganysis su veršiukais, vaikui bus saugu žaisti prie kobros urvo ir t. t. Šiandien vėl susitinkame Joną Krikštytoją, apie kurį girdėjome ir praėjusį sekmadienį. Jis skelbė Mesijo atėjimą ir rodė į Jėzų – štai Dievo avinėlis. Bet šiandien šis kietas vyras, šis Dievo žmogus, kalėjime. Nuogirdos apie Jėzų pasiekia ir jį, bet jis nori būti tikras, kad neapsigavo ar Jėzus tikrai yra Mesijas, kurį jis pats skelbė, ar jau ateina, ar jau tikrai prasidėjo tas nuostabus įvykis Dievo karalystė? Jis siunčia savo mokinius pas Jėzų paklauskite tiesiai šviesiai ar jis ir yra tas lauktasis Mesijas ar dar laukti kito. O Jėzus neįrodinėja, jis tiesiog sako: žiūrėkite kas darosi – aklieji praregi, kurtieji girdi, raupsuotieji pasveiksta ir vėl priimami į bendruomenę. Jei šitie nėra Dievo artumo ženklai, tai kas tada yra? O kaip mums šiandien žinoti, iš kokių ženklų nujausti, kad Dievo karalystė artinasi? Grįžtant prie Izaijo vizijos galime sakyti, jei manyje rimsta egoizmo ir pavydo grobuonis, jei labiau apvaldau pyktį ir pagiežą bei kitas žvėriškas savybes, kurios kelia pavojų labiausiai pažeidžiamiems aplink mane, tai ženklai, kad mano širdy prasidėjo Dievo karalystė. Jeigu mano nuostatos darosi atviresnės, požiūris platesnis, jautriau atsiliepiu, turiu daugiau kantrybės ir malonumo kitam, psichologai gal sakytų, jei kito iš anksto ne stigmatizuoju ir ne demonizuoju, o stengiuosi puoselėti gerus santykius, tai irgi yra ženklai, kad artinasi Dievo karalystė. Mums visiems linkiu pastebėti šių ženklų aplink save ir patiems jais tapti. Kad ir kam šią savaitę pasiryžtume, nepamirškime, jog prireiks ir Dievo pagalbos. Jos ir melskime.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iii-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">III Advento sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
