<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Jn 20 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/jn-20/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/jn-20/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 07:10:37 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>Jn 20 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/jn-20/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>II Velykų sekmadienis Jn 20,19-31, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-jn-2019-31-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=ii-velyku-sekmadienis-jn-2019-31-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 08 Apr 2018 12:50:24 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[19-31]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 20]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=559</guid>

					<description><![CDATA[<p>Išgirdus šios dienos evangeliją, ateina mintis: ar Tomas negalėtų būti idealus šventasis mūsų laikais? Būtent mūsų laikui, kai tiek daug taip vadinamų fake news (netikrų naujienų) ir alternatyvių tiesų? Ar nereikėtų mums tokio kaip Tomas, kuris prieš patikėdamas tuo, ką kiti pasakoja kritiškai klaustų ir prašytų įrodymų? Galbūt taip, o gal ir ne visai. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau aiškėja, jog Tomas elgiasi kitaip nei tie, kurie pasiduoda netikrų naujienų poveikiui; o žinia, su kuria susiduria Tomas, yra visai kitokia nei fake news. Netikros naujienos paprastai nebūna geros. Jos daugeliui įtinka, nes patvirtina jų požiūrį ar įprotį apie kitą galvoti blogai. Fake news stiprina neigiamas nuostatas, perdėtai paryškina visuomenės problemas ir taip lyg suteikia pagrindą prasiveržti mūsų nepasitenkinimui ir pykčiui. Žinia, kurią išgirdo Tomas yra kitokia. Tai &#8211; gera žinia: „Mes matėme Viešpatį!“. Tačiau ji netinka į Tomo realybės minčių planą. Jis žino, kad tas žmogus, kurį jie vadino Viešpačiu, buvo nukryžiuotas ir mirė. Tomo pasaulio paveiksle telpa tik tai, kad Jėzus yra miręs ir jis stengiasi šią kietą tiesą priimti. Jeigu jis draugų pasakyta prisikėlimo žinia patikėtų, galbūt pasijustų išlaisvintas. Geroji evangelijos žinia supurto išankstines Tomo nuostatas ir suteikia pagrindą džiaugsmui. Tačiau ne viskas taip paprasta. Netikrų žinių vartotojai jomis mielai tiki, nes jos iš jų nieko nereikalauja. Nereikalauja atsisakyti išankstinių nuostatų, pykčio, galiausiai, egoizmo. Tomas nelengvai patiki gera naujiena, nors galbūt ir nujaučia, kad ji atneša jam džiaugsmą. Pirma, jam reikia atsikratyti išankstinių nuostatų, o tai nėra lengva. Ar nekeista, kad mes esame pasirengę lengviau patikėti tuo, kas mums sukelia pyktį ar liūdesį, negu tuo, kas atneša džiaugsmą? Žinoma, mes atsargiai priimame džiugias žinias, bijodami, kad mumis nepasinaudotų. Tačiau šitaip lengvai tampame skeptiški net ir Gerajai naujienai. Mes to išmokome iš gyvenime patirtų nusivylimų. Bet ar visada turi taip būti? Ar gali būti žinia įtartina tik dėl to, kad ji gera? Tačiau vis dar rūpi, kaip atskirti netikrą gerą žinią nuo tikros geros žinios. Manau, čia mums gali padėti apaštalas Tomas. Jis remiasi kriterijais, kurie turi būti išpildyti, kad patikėtų Jėzų prisikėlus. Jis nori pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas. Apie ką čia iš tikrųjų kalbama? Kai buvo rašoma Jono evangelija, krikščionybei kilo klaidatikių gnostikų ir doketų grėsmė. Mat jie mokė, kad Jėzus nebuvo tikras žmogus, buvo Dievas, o tik atrodė kaip žmogus. Jie lengvai priėmė Jėzaus prisikėlimą, bet nenorėjo pripažinti, kad Jėzus buvo nukryžiuotas ir tikrai mirė. Taigi ši ištrauka ne vien apie Tomo abejones, bet ir apie to laiko Bažnyčios pavojus, kai daliai tikinčiųjų buvo priimtiniau Jėzuje matyti tik Dievą, o ne Dievą ir žmogų. Užrašant šią evangeliją buvo apie devyniasdešimtieji metai, apaštalo Jono karta jau beiškeliaujanti, niekas iš jaunų krikščionių nebuvo matęs Jėzaus. Negalėjo papasakoti, kaip jis atrodė prieš ir po prisikėlimo. Jono evangelija nori įtraukti ir šią, naują krikščionių kartą ir sako – palaiminti, kurie tiki nematę. Bet dar sugrįžkime prie Tomo. Tomas, atrodo, mąsto logiškai ir atsargiai. Kai žinia atrodo per gera, kad būtų tiesa, tada gal verta klausti, ar ji visą blogį ir skausmą tiesiog panaikina? Kaip tik tai būtų nerealu ir tokia žinia mūsų tikrai nepadarytų laimingais. Skausmas, blogybės ir nesėkmės palieka įspaudus mūsų gyvenime ir tampa mūsų savasties dalimi, pirmiausia ne todėl, kad skaudėjo, o todėl, kad mums buvo reikšminga, kad palietė mūsų egzistenciją. Kokia nors tariama laimė, kuri šią mums reikšmingą mūsų dalį kėsintųsi atimti, padarytų mus svetimus patiems sau. Tomas, norėdamas pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas, nori sužinoti ar didžiojo penktadienio siaubą Velykos tiesiog ištrynė. Pagaliau, mes nežinome ar jis palietė Jėzaus žaizdas, žinome tiek, kad pamatęs Jėzų jis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Prisikėlęs Jėzus neištrynė kančios, bet šis susitikimas Tomą taip paveikė, kad jis patikėjo neįtikėtina gera žinia. Išvados peršasi dvi: &#8211; Pirma. Tikrai gera žinia neištrina ir nepaneigia praeityje patirto skausmo ir blogio. &#8211; Antra. Skaudi patirtis mus paveikia visam laikui, bet ji jau yra dalis praeities, prie kurios neturime vis iš naujo grįžti. Svarbu, kad neužstrigtume praeities kančių patirtyse, o kaip nors mėgintume jas ne paneigti, o paleisti. Tomui tai pavyko. Gyvename povelykiniu laikotarpiu, bet galime klausti, kokie praeities išgyvenimai vis iš naujo kėsinasi į mano džiaugsmą, ramybę ir laisvę? Kokius išankstinius nusiteikimus apie žmones ir dalykus man dar reikia paleisti? Jėzus sako „Štai aš visa darau nauja“.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-jn-2019-31-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">II Velykų sekmadienis Jn 20,19-31, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Jn 20,27-30, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/jn-2027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=jn-2027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 17 Apr 2016 10:17:13 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[27-30]]></category>
		<category><![CDATA[dvasiniai pašaukimai]]></category>
		<category><![CDATA[gerasis ganytojas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 20]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=715</guid>

					<description><![CDATA[<p>IV Velykų sekmadienis Gerojo Ganytojo ir maldų už dvasinius pašaukimus diena. Jono evangelijos 10 skyriuje Jėzus pasakoja apie save kaip apie gerąjį ganytoją. Buvo gruodis, taigi žiema, galbūt Hanukos šventė, primenanti žydų vado Judo Makabiejaus pergalę prieš Sirijos valdovą Antijohą 165 m. pr. Kr. Jėzus ėjo į šventyklą pro rytinę pusę, kur siena saugojo ją nuo šalto dykumų vėjo. Žydai susispietė apie jį. Jie nebuvo tikri ar Jėzus tikrai yra pažadėtasis Mesijas ar ne. Mat tuo laiku netrūko keliaujančių pamokslininkų, kurie mokė ir gydė. Todėl žydų klausimas Jėzui buvo tiesus: „ar tu esi Mesijas?“ Vietoj tiesaus atsakymo Jėzus sako – „aš esu Geras ganytojas“ ir toliau aiškina, koks ganytojas yra geras. Evangelijos užrašytos po Velykų. Tarp kitų dalykų jos mėgina atsakyti pirmiesiems krikščionims ir mums kaip gyventi po Jėzaus prisikėlimo. Šiandienos ištrauka moko – gyventi klausant ir sekant gerąjį ganytoją Jėzų. T. y. įsiklausant į jo žodį, įsigilinant, kaip jis gyveno, bendravo su maloniais ir mažiau maloniais žmonėmis, koks buvo jo santykis su Tėvu, kaip meldėsi, kaip išmoko Juo pasitikėti tada, kai sekėsi ir kai išgyveno sunkumus. Istorikai iki šiandien svarsto, kaip atsitiko, kad po Jėzaus prisikėlimo per gana trumpa laiką maža jo sekėjų grupelė išplėtė savo tikėjimą po visą Romos imperiją. Prisiminkime pirmuosius povelykinius skaitinius. Jėzaus mokiniai buvo sutrikę, nežinojo kuo užsiimti. Tik gavę Šv. Dvasią tapo drąsiais apaštalais. Tačiau jų buvo tik saujelė, o teologija moko, jog malonė veikia per prigimtį. Taigi pradžia kukli. Kas gi patraukė dalį žydų, graikų, romėnų ir kitų įvairių socialinių sluoksnių žmonių priimti krikščionių Jėzų ir jo tėvą – Dievą? Pirma, krikščionys mokėjo megzti socialinius tinklus. Dar nebuvo feisbukų ir tviterių, bet krikščionių socialiniai tinklai jau veikė. Jiems buvo svarbūs asmeniniai ryšiai, kuriuos stiprino laiškai ir malda vienų už kitus. Jei reikėjo, gyvą bendrystę palaikė ir medžiaginė pagalba. Net persekiojimai ir teologinių klausimų sprendimai pasitarnavo tų ryšių stiprinimui. Tenka pripažinti, vėliau neišvengta ir skaldymosi. Antra, žmones mylintis krikščionių Dievas atrodė patrauklesnis už daugybę bejausmių tolimų graikiškų ar romėniškų dievybių. Jėzaus Dievas nėra tolimas, jam rūpi žmogus, juo gali pasikliauti, turėti prisikėlimo viltį. Šis Dievas dovanojo žmogui laisvę, taigi svarbi ir asmeninė atsakomybė, svarbu kaip gyveni. Pagaliau apaštalo Pauliaus mokymas, jog visi žmonės yra lygūs, antikos laikams buvo tiesiog revoliucinis. Tikėjimas, jog kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą padėjo įveikti socialinę atskirtį tarp pirmųjų krikščionių. Šitas mokymas ne mažiau aktualus ir šiandien. Svarbiausia, jog visa tai krikščionims nebuvo vien gražios idėjos, bet veikė praktiškai. Krikščionys patys prižiūrėjo pagyvenusius žmones ir ligonius, jie buvo svetingi, jų šeimos tvarios, vaikai priimami, kaip Dievo dovana. Iš pradžių krikščionys rinkdavosi sinagogose ir ten kalbėjo apie Jėzų. Kai pradėjo rodyti palankumą pagonims, žydai išstūmė juos ir atsitolino. Tačiau krikščionys liko atviri visiems. Ankstyvoji krikščionybė išgyveno ir tai, ką šiandien popiežius Pranciškus iš naujo primygtinai siūlo tikintiesiems: eiti į paribius, padėti neturintiems galimybių, įtraukti nepritampančius ir išstumtus į užribį. Gal šiandien tai ir reiškia klausyti Gerojo Ganytojo balso? Dar lieka klausimas, ką praktiškai dėl to ketinu nuveikti šią savaitę?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/jn-2027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Jn 20,27-30, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
