Išgirdus šios dienos evangeliją, ateina mintis: ar Tomas negalėtų būti idealus šventasis mūsų laikais? Būtent mūsų laikui, kai tiek daug taip vadinamų fake news (netikrų naujienų) ir alternatyvių tiesų? Ar nereikėtų mums tokio kaip Tomas, kuris prieš patikėdamas tuo, ką kiti pasakoja kritiškai klaustų ir prašytų įrodymų? Galbūt taip, o gal ir ne visai. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau aiškėja, jog Tomas elgiasi kitaip nei tie, kurie pasiduoda netikrų naujienų poveikiui; o žinia, su kuria susiduria Tomas, yra visai kitokia nei fake news.
Netikros naujienos paprastai nebūna geros. Jos daugeliui įtinka, nes patvirtina jų požiūrį ar įprotį apie kitą galvoti blogai. Fake news stiprina neigiamas nuostatas, perdėtai paryškina visuomenės problemas ir taip lyg suteikia pagrindą prasiveržti mūsų nepasitenkinimui ir pykčiui.
Žinia, kurią išgirdo Tomas yra kitokia. Tai – gera žinia: „Mes matėme Viešpatį!“. Tačiau ji netinka į Tomo realybės minčių planą. Jis žino, kad tas žmogus, kurį jie vadino Viešpačiu, buvo nukryžiuotas ir mirė. Tomo pasaulio paveiksle telpa tik tai, kad Jėzus yra miręs ir jis stengiasi šią kietą tiesą priimti. Jeigu jis draugų pasakyta prisikėlimo žinia patikėtų, galbūt pasijustų išlaisvintas. Geroji evangelijos žinia supurto išankstines Tomo nuostatas ir suteikia pagrindą džiaugsmui. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Netikrų žinių vartotojai jomis mielai tiki, nes jos iš jų nieko nereikalauja. Nereikalauja atsisakyti išankstinių nuostatų, pykčio, galiausiai, egoizmo. Tomas nelengvai patiki gera naujiena, nors galbūt ir nujaučia, kad ji atneša jam džiaugsmą. Pirma, jam reikia atsikratyti išankstinių nuostatų, o tai nėra lengva.

Ar nekeista, kad mes esame pasirengę lengviau patikėti tuo, kas mums sukelia pyktį ar liūdesį, negu tuo, kas atneša džiaugsmą? Žinoma, mes atsargiai priimame džiugias žinias, bijodami, kad mumis nepasinaudotų. Tačiau šitaip lengvai tampame skeptiški net ir Gerajai naujienai. Mes to išmokome iš gyvenime patirtų nusivylimų. Bet ar visada turi taip būti? Ar gali būti žinia įtartina tik dėl to, kad ji gera? Tačiau vis dar rūpi, kaip atskirti netikrą gerą žinią nuo tikros geros žinios.

Manau, čia mums gali padėti apaštalas Tomas. Jis remiasi kriterijais, kurie turi būti išpildyti, kad patikėtų Jėzų prisikėlus. Jis nori pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas. Apie ką čia iš tikrųjų kalbama?
Kai buvo rašoma Jono evangelija, krikščionybei kilo klaidatikių gnostikų ir doketų grėsmė. Mat jie mokė, kad Jėzus nebuvo tikras žmogus, buvo Dievas, o tik atrodė kaip žmogus. Jie lengvai priėmė Jėzaus prisikėlimą, bet nenorėjo pripažinti, kad Jėzus buvo nukryžiuotas ir tikrai mirė. Taigi ši ištrauka ne vien apie Tomo abejones, bet ir apie to laiko Bažnyčios pavojus, kai daliai tikinčiųjų buvo priimtiniau Jėzuje matyti tik Dievą, o ne Dievą ir žmogų. Užrašant šią evangeliją buvo apie devyniasdešimtieji metai, apaštalo Jono karta jau beiškeliaujanti, niekas iš jaunų krikščionių nebuvo matęs Jėzaus. Negalėjo papasakoti, kaip jis atrodė prieš ir po prisikėlimo. Jono evangelija nori įtraukti ir šią, naują krikščionių kartą ir sako – palaiminti, kurie tiki nematę.

Bet dar sugrįžkime prie Tomo.
Tomas, atrodo, mąsto logiškai ir atsargiai. Kai žinia atrodo per gera, kad būtų tiesa, tada gal verta klausti, ar ji visą blogį ir skausmą tiesiog panaikina? Kaip tik tai būtų nerealu ir tokia žinia mūsų tikrai nepadarytų laimingais. Skausmas, blogybės ir nesėkmės palieka įspaudus mūsų gyvenime ir tampa mūsų savasties dalimi, pirmiausia ne todėl, kad skaudėjo, o todėl, kad mums buvo reikšminga, kad palietė mūsų egzistenciją. Kokia nors tariama laimė, kuri šią mums reikšmingą mūsų dalį kėsintųsi atimti, padarytų mus svetimus patiems sau.
Tomas, norėdamas pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas, nori sužinoti ar didžiojo penktadienio siaubą Velykos tiesiog ištrynė. Pagaliau, mes nežinome ar jis palietė Jėzaus žaizdas, žinome tiek, kad pamatęs Jėzų jis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Prisikėlęs Jėzus neištrynė kančios, bet šis susitikimas Tomą taip paveikė, kad jis patikėjo neįtikėtina gera žinia.

Išvados peršasi dvi:
– Pirma. Tikrai gera žinia neištrina ir nepaneigia praeityje patirto skausmo ir blogio.
– Antra. Skaudi patirtis mus paveikia visam laikui, bet ji jau yra dalis praeities, prie kurios neturime vis iš naujo grįžti. Svarbu, kad neužstrigtume praeities kančių patirtyse, o kaip nors mėgintume jas ne paneigti, o paleisti.
Tomui tai pavyko.
Gyvename povelykiniu laikotarpiu, bet galime klausti, kokie praeities išgyvenimai vis iš naujo kėsinasi į mano džiaugsmą, ramybę ir laisvę?
Kokius išankstinius nusiteikimus apie žmones ir dalykus man dar reikia paleisti?

Jėzus sako „Štai aš visa darau nauja“.