<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Gavėnios sekmadienis Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/gavenios-sekmadienis/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/gavenios-sekmadienis/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 07:09:58 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>Gavėnios sekmadienis Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/gavenios-sekmadienis/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>V Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/v-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=v-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 18 Mar 2018 12:55:08 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[penktas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=564</guid>

					<description><![CDATA[<p>Senoji sandora, senasis įstatymas gali mus sugėdinti, jis gali mus apriboti, jis gali mus kaltinti, tačiau ar jis pajėgus mus pakeisti? Šiandienė pranašo Jeremijo pamoka mums yra tokia, kad jis skelbia naują įstatymą kuris įrašytas mūsų širdyse. Bet kaip gali Dievo įstatymas būti įrašyta mūsų širdyse? Naujosios sandoros ženklas yra kryžius. Gavėnios pradžioje skaitėme pranašo Joelio žodžius kuris ragino atsiversti į Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės. Gavėnios pabaigoje mąstydami apie Kristaus kryžių turime progą dar kartą tai patirti. Ar galima sakyti, kad Naujoji sandora, tai galutinis Dievo mėginimas žmogui parodyti kaip jį myli? Į pagalbą pasitelkiu buvusį Insbruko teologijos profesorių t. Raimund Schwager, SJ ir jo 5 veiksmų išganymo dramą. Galbūt ji gali padėti giliau suvokti Dievo meilę mums intensyviu liturginiu laiku gavėniai einant į pabaigą. 1 veiksmas. Besąlygiškos Dievo meilės apreiškimas. Laiške žydams skaitome: “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų”. Jėzus mums apreiškia Dievo meilę, tačiau žmonės ją atmetė. 2 veiksmas. Jėzus bando žmonėms parodyti, ką jie daro, net jo mokymai apie Dievo teismą ne kas kita, kaip siekis juos susigrąžinti. 3 veiksmas. Pats Jėzus teismo pasmerkiamas ir nukankinamas. Dievas eina dar toliau, jei pamokslai buvo nepaveikūs, Jis Kristaus kryžiumi pado, kad jo meilė žmogui tikrai besąlyginė – “Jis numirė, kad mes gyventume” (plg. 1 Tes. 5). 4 Veiksmas. Nukryžiuotąjį Tėvas prikelia iš numirusių. Taip dar kartą patvirtina, kad Dievas žmogui nori gero, nesvarbu kas. 5 veiksmas. Šventoji Dvasia veda tuos, kurie išpažįsta Kristų. Gal tai buvo sausoka teologinė teorija. Tad pamėginsiu pasakyti panašiai tą patį vieno liuteronų pastoriaus Walter Wangerin šeimos istorija. Jis pasakoja. Mano sūnus Matas, turėjo įprotį iš bibliotekų ir knygynų vogti komiksų knygas. Nežinau kodėl jis pradėjo jas kolekcionuoti, bet dar mažiau suprantu, kodėl jis jas vogė. Juk galėjome jų nupirkti. Išmėginau įvairius būdus jį pakeisti. Pirmiausia mėginau su juo klabėti gražiuoju, atkalbinėdamas, įkalbinėdamas, gėdindamas, bet man nepavyko. Kai pirmą kartą jis pavogė knygą iš viešos bibliotekos, pagalvojau &#8211; reikia jį sugėdinti ir jis daugiau to nedarys. Nusivedžiau jį į biblioteką, pakviečiau bibliotekininkę ir mes su Matu gražinome knygą. Net gi padrąsinau bibliotekininkę jį pabarti. Taigi atnešus knygą, kaip ir suplanuota bibliotekininkė mėgino Matą sugėdinti ir prigrasino daugiau taip nedaryti. Kai antrą karta sužinojau, kad jis pavogė komiksų knygą, ėmiausi kitos taktikos. Tada jam priminiau septintą Dievo įsakymą. Nebuvau tikras ar jis žino ką sako septintas įsakymas, todėl garsiai ir tvirtai beveik išrėkiau jam visus dešimt Dievo įsakymų. Ir dar pamokymui, sudeginau visas jo komiksų knygas. Šioms liepsnojant dar gi pasakiau – žiūrėk, ar ši ugnis tau neprimena pragaro? Maniau, kad tokia drastiška priemonė tikrai pakeis mano vaiką ir jis daugiau niekada nevogs tų knygų. Tačiau Matas ir trečią kartą pavogė keletą komiksų knygų – šį kartą iš parduotuvės. Man tai buvo didžiulė nesėkmė, juk aš mokau kitus žmones Dievo žodžio, o mano sūnus vagia knygas. Aš nesusilaikiau: nutraukiau Matui kelnes, pasiguldęs ant kelių delnu gal 5 &#8211; 6 kartus įplojau. O paskui išėjau į kitą kambarį ir apsiverkiau. Tada atėjo žmona apkabino mane ėmė raminti ir guosti. Po kurio laiko važiuodami automobiliu su sūnumi išsikalbėjome. Jis jau nebevogė knygų. Ir lyg tarp kitko paklausė: “O žinai tėti, kodėl aš lioviausi vogęs tas knygas?” Na tikriausia, kad tau įkrėčiau į kailį. “Visai ne” atsakė Matas: “Todėl, kad po to tu apsiverkei”. Ar ir Dievas apsiverkia dėl mūsų dėl pasaulio niekšybių ir neteisybių, žudynių, ligų..? Artėjame prie Verbų sekmadienio ir Didžiosios savaitės kai kryžiaus tema vis iš naujo iškils Biblijos skaitiniuose bei liturgijoje, o mes galbūt vėl klausime, kodėl kryžius. Kodėl jo reikėjo Dievui, kad mus išganytų, kodėl jo reikėjo, kad pasaulyje ir mumyse kas nors pasikeistų? Žmonių sugalvoti įstatymai reglamentuoja mūsų viešą elgesį (konstitucijos, kelių eismo taisyklės, įvairiausi įstatymai) jų reikia, kad įstaigos veiktų ir visuomenė galėtų gyventi. Tokie įstatymai turi sankcijas&#8230; bet jie ne būtinai perkeičia mūsų vidų – mūsų dvasią. Po Jėzaus kryžiumi, tarsi prisiglaudę prie jo krūtinės, ar apkabinę kojas, pajutę jo užuojautą mums, patyrę jo gailestingumą ir atleidimą, mes galime keistis. Todėl yra prasminga stabtelti ir įsimąstyti, įsižiūrėti, įsiklausyti į tai, ką Dievas dėl mūsų padarė ir daro. Anaiptol tai nėra kvietimas į sentimentalų pamaldumą, o kvietimas giliau suvokti kokį Dievą mums skelbė ir parodė Jėzus. Pabaigai: Sąžinės peržvalgos klausimas. Jis subalansuotas jėzuitams, bet gal tiks ir normaliam krikščioniui. Ką padariau dėl Jėzaus, ką darau dėl Jėzaus ir ką dar padarysiu, tarkim iki gavėnios pabaigos?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/v-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">V Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>5 gavėnios sekmadienis Jn 11, 1–45, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/5-gavenios-sekmadienis-jn-11-1-45-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=5-gavenios-sekmadienis-jn-11-1-45-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 02 Apr 2017 13:38:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-45]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 11]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[penktas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=628</guid>

					<description><![CDATA[<p>Girdėjome beveik visą 11 Jono evangelijos skyrių. Jį klausant gali kilti įvairių klausimų: Lozorius buvo Jėzaus Draugas, bet kodėl jis dvi dienas delsė, sužinojęs, kad bičiulis serga? Kodėl Dievas delsia išpildyti ir mūsų maldas? Kodėl jis būna toli tuomet, kai jo artumo taip reikia? Kodėl jo darbo kalendorius nesutampa su mūsų poreikiais? Kai pagaliau Jėzus pakviečia mokinius eiti kartu į Jeruzalę, o pakeliui užsukti ir į Lozoriaus namus, mokiniai ima jį atkalbinėti, primindami, jog ten neseniai jį norėta užmušti akmenimis. Visgi Jėzus eina. Tačiau lyg džiaugiasi, kad nebuvo ten, kai Lozorius mirė, nes dabar turės progą padaryti ženklą, kad mokiniai įtikėtų. Netgi Lozoriaus sesuo Marija sako Jėzui, jei būtum čia buvęs, nebūtų taip atsitikę. Tiesa, ji tiki, kad jos brolis prisikels paskutinę dieną, bet kad tai įvyks dabar, to jau per daug – to ji nepajėgia suvokti. Dalį klausimų apie pasakojimą kelia mūsų smalsumas, bet ar ne svarbiau šią istoriją suvokti taip, kad ji ir mums taptų gerąja naujiena, ar bent jau ką prakalbėtų šiandien? Du žodžiai ateina į galvą. Pirmasis tai tikėjimas. Mokinių tikėjimas, kurį Jėzus šiuo ženklu nori sustiprinti, Mortos tikėjimas, kurį Jėzus iš praeities ir ateities perkelia į dabartį. Ir tai yra labai svarbus momentas. Tikėti dabar, tai pamatyti išsipildymą ateityje. Mes mieliau viską apverstume, norėtume pirma pamatyti, o po to gal ir patikėtume, bet ar tai būtų tikėjimas, apie kurį klaba Jėzus? Minimas ir susirinkusių prie Lozoriaus kapo žydų tikėjimas. Be abejo, svarbus ir mūsų tikėjimas dėl Jono liudijimo ir malonės, kuri mums duota. Nors žinome, kad evangelijos nėra Jėzaus biografija, tačiau, ko gero, nesunku tikėti, kad viskas vyko panašiai, kaip Jonas aprašė. Daugelis ten buvusių žydų įtikėjo, bet kiti nuėjo pas fariziejus ir papasakojo įvykį, o šie jau pradėjo rengti susidorojimo su Jėzumi planą. Girdėjome, kad Jėzus šiuo ženklu norėjo sustiprinti mokinių tikėjimą. Jau kitą sekmadienį skaitysime Jėzaus kančios aprašymą, kai mokinių tikėjimas bus labai susilpnėjęs. Vienas išduos, kitas išsigins, dar kiti išsibėgios, o likusiųjų po kryžiumi tikėjimas bus bandomas kančios ugnimi. Galima sakyti, Jėzus palaipsniui rengia savo mokinius ir mus tikėjimo išbandymui, kai ateis Jo kančios valanda, kai ateis mokinių ir mūsų kančių, abejonių, išmėginimų valanda. Juk nelengva patikėti, kad Dievas būtent dabar veikia pasaulyje ir mano gyvenime, o ne tik veikė praeityje ar galbūt veiks kažkada ateityje. Gavėnia ir šia evangelijos ištrauka Jėzus mus moko tikėjimo. Kitas žodis, tai Jėzaus paliepimas Lozoriui „išeik!“. Lozorius buvo kape, suvyniotas drobe. Jo kapas tikriausia buvo kaip urvas, užristas akmeniu. Tolesnė pamokslo dalis subalansuota vyrams, gal kažkiek tiks ir moterims. Anglų kalba turi tokį posakį mans cave – vyro urvas. Paprastai, tai tokia vieta namuose, kur vyras gali pasitraukti nuo visų ir gerai jaustis. Tai gali būti garažas, sandėliukas su žvejybos įrankiais, kambario kampas su kompiuteriu ir pan. Moteris ten paprastai nepageidautina, nebent atneštų šalto alaus ar picą. O kas galėtų būti moters urvas? Google paieška sako: galbūt virtuvė, kartais parduotuvė, veidrodis su staliuku kosmetikai. Vyras ten nepageidautinas, šuniukas – taip. Nepriimkime už gryną pinigą. Taip sako tik Google. Lozoriaus kapas nebuvo patogi vieta pabėgimui nuo aplinkos, tai buvo kapas. Tačiau į jį kažkuo panašūs yra mūsų urvai, iš kurių Jėzus ragina: „išeik“. Kas tai bebūtų – kokia nors priklausomybė, netvarkingas prisirišimas, savigaila, graužatis dėl praeities nuoskaudų, nevertumo, neatleidimo našta&#8230; Nesvarbu, kokiame urve belindėtum, Jėzus šaukia: „išeik!“. Jis galingesnis už bet ką, kas galėtų mus sulaikyti, supančioti. Kai Lozorius išėjo iš kapo, jis buvo dar surištas. Seserims Mortai, Marijai ir aplinkiniams Jėzus sakė: „atriškite jį“. Tai gali reikšti ir išlaisvinimą gyvenimui. Pagaliau namų darbas: pamąstyti iš kokio urvo Jėzus kviečia išeiti mane?  Kas man padeda išsilaisvinti iš varžančių apraišiojimų ir kaip aš galėčiau padėti kitam atrišti jo supančiojimus?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/5-gavenios-sekmadienis-jn-11-1-45-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">5 gavėnios sekmadienis Jn 11, 1–45, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>4 gavėnios sekmadienis Jn 9, 1–41, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/4-gavenios-sekmadienis-jn-9-1-41-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=4-gavenios-sekmadienis-jn-9-1-41-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 26 Mar 2017 13:40:32 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-41]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 9]]></category>
		<category><![CDATA[ketvirtas]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=631</guid>

					<description><![CDATA[<p>Jėzaus mokiniai pakelėje mato aklą žmogų. Deja, jų rūpestis baigiasi tik klausimu – kas nusidėjo, jis ar jo tėvai? Kas kaltas dėl jo vargo? Lyg atsakymas sumažintų įtampą ir būtų galima lyg niekur nieko keliauti tolyn. Taip mokiniai išsako visuomenėje gajas dvi klaidingas mintis: tai, kad Dievas baudžia vaikus už tėvų nuodėmes ir tai, kad liga yra nuodėmės pasekmė. Atrodo, ir mokiniai bus užmiršę pranašą Ezekielį. Jis Dievo vardu klausia: „Ką jūs manote, kartodami patarlę apie Izraelio žemę: „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys?“ Kaip aš gyvas, &#8211; tai viešpaties Dievo žodis, &#8211; ši patarlė nebus daugiau kartojama Izraelyje“. Kiekvienas už savo gyvenimą atsakingas pats. Tačiau ir Jėzaus mokiai ir fariziejai vis tiek kartojo tą posakį, gali taip ir galvojo. Ligai ar nelaimei ieškome paaiškinimo ir kartais kyla pagunda manyti, kad tai yra bausmė už nuodėmes. Kas gi baudžia už nuodėmes? Žinoma, Dievas. Jeigu šitaip galvotume, tai elgtumės kaip pagonys. Be to, Dievą įsivaizduotume labai iškreiptai. Jį susikurtume pagal save. Apie neregį pakelėje Jėzus sako. Nei jo tėvai nusidėjo, nei liga yra bausmė už nuodėmę. Dar daugiau, Jėzus parodo, jog ir šioje situacijoje žmogus gali patirti Dievo palankumą. Tik kaip jį pamatyti? Gal jau  laikas anekdotui. Jei kas mėgstate Šerloko Holmso istorijas, gal būsite girdėję. Holmsas su draugu Vatsonu stovyklavo. Po stiprios vakarienės ir butelio viskio palapinėje gerai įmigo. Po kiek laiko, Holmsas atsibudęs žadina draugą: „Vatsonai, pažiūrėk į dangų ir pasakyk man, ką matai?“ Vatsonas sako: „Matau milijonus žvaigždžių“. „Ir ką tau tai sako?“, vėl klausia Holmsas. Vatsonas pasvarstęs tęsia: „Astronomiškai sako, kad ten yra milijonai galaktikų ir, ko gero, milijardai planetų. Astrologiškai, jog Saturnas yra Liūto žvaigždyne. Laiko atžvilgiu sako, jog dabar galėtų būti ketvirtis po trečios. Teologiškai, aišku, jog Viešpats yra visagalis, o mes maži ir nereikšmingi. Meteorologiškai, atrodo, rytoj turėsime gražią dieną. O ką sako tau, Holmsai?“ Šis patylėjęs atsiliepia: „Vatsonai, tu idiotas, kažkas juk pavogė mūsų palapinę.“ Taigi, Vatsonas išmanė apie tolimas žvaigždes, bet nepastebėjo to, kas čia pat paprasta ir aišku. Evangelija šiandien kalba apie daugybę žmonių, kurie nepastebėjo svarbiausio dalyko – kad Jėzus išgydo neregį ir tai yra Dievo veikimo ženklas. Praregėjęs žmogus atpažįsta Jėzų, nors prieš tai jo niekada nėra nematęs. Tuo tarpu daugelis kitų, liko Jėzui akli. Fariziejai iš anksto užsimerkė, kad nematytų Jėzaus gero darbo ir užsispyrę kartojo: mes žinome, kad jis nusidėjėlis, žinome, kad Dievas nusidėjėlio neišklauso. Ar toks „žinojimas“ nėra aklumas? Ar tai ne priminimas dėl neigiamų išankstinių nuostatų? Fariziejams atrodė per daug paprasta ir tuo pat metu per sunku priimti Jėzaus mokymą, kad Dievas trokšta žmonėms ne bausmės, o sveikatos, palaimos, gyvenimo. Ši mintis galbūt sprogdina ir kai kurias mūsų nuostatas apie Dievo teisingumą, bausmę ir atsilyginimą už nuodėmes. Ar nereikia, kad Dievas mums atvertų akis, kad matytume nuostabius Jo darbus aplink mus ir mumyse? Gailestingumas yra viena nuostabiausių jo savybių. Mišių malda sako: „Dieve, tavo visagalybė labiausiai pasireiškia, kai tu pasigaili ir atleidi.“ Ne kai kuri pasaulį, galaktikas, jų gigantiškas jėgas, nuostabias gyvybės formas ir kita, o kai pasigaili ir atleidi. Bažnyčia įžvelgė šį svarbų slėpinį, jį nori priminti ir mums. Beje, balandžio 6 d. mūsų bažnyčioje sutaikymo pamaldos – Dievo gailestingumo šventė. Turėsime progos leisti, kad jis mus paliestų, turėsime progos priimti jo atleidimo dovaną. O tuo tarpu, melskime šviesos šią savaitę pastebėti nuostabų Dievo veikimą.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/4-gavenios-sekmadienis-jn-9-1-41-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">4 gavėnios sekmadienis Jn 9, 1–41, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>3 gavėnios sekmadienis Jn 4, 5–42, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/3-gavenios-sekmadienis-jn-4-5-42-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=3-gavenios-sekmadienis-jn-4-5-42-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 19 Mar 2017 15:16:59 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[5-42]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 4]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[trečias]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=639</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijoje pasakojama apie moterį, kurios nežinome nei vardo, nei amžiaus, bet jos pokalbis su Jėzumi Evangelijoje ilgiausias. Todėl turime progą jungtis į šį pokalbį, bent jau kaip aktyvūs klausytojai. Buvo vėlyva popietė. Suplukęs ir ištroškęs Jėzus stabtelėjo prie užmiesčio šulinio, kurį sakoma iškasė protėvis Jokūbas. Tuo tarpu mokiniai nuėjo į miestelį maisto. Lyg tyčia prie šulinio pasirodo ir moteris su ąsočiu samarietė. Ją atpažinti buvo galima iš aprangos ir dialekto. Jėzus nepaiso papročių ir ją paprašo vandens. Ir čia prasideda įdomybės. To meto paprotys neleido vyrui kalbinti vienos moters, kai šalia nėra jos vyro ar brolio. Jėzus nori atsisakyti šių taisyklių, bet moteris atrodo dar nedrįsta. Ji primena, jog žydui nedera kalbėti su samariete ir dar ko nors prašyti. Sena ir įdomi žydų ir samariečių įtampos istorija. Samarija tai šiaurinės Izraelio karalystės sostinė, pastatyta dar IX a. prieš Kristų prie pagrindinio šiaurės pietų kelio. Vėliau šiuo vardu pavadinta visa sritis. IIX amžiuje Samariją užėmė asirai, vietinius gyventojus ištrėmė, o į jų vieta atsikėlė kolonistai. Vietinių žydų likutis susimaišė su atėjūnais, su kultūromis maišėsi ir religijos. Įtampa su kitų sričių žydais dar paaštrėjo, kai žydai atmetė samariečių aukas šventyklos atstatymui Jeruzalėje. Atseit mums nereikia netikrų izraelitų paramos. Tada samariečiai pasistatė savo šventyklą. Naujojo Testamento laikais žydai darydavo didžiulį lankstą, bet nevykdavo per Samariuos žemę. Taigi nuoskaudos ir neapykanta buvo įsisenėjusi ir stipri. O Jėzus štai eina per Samarijos žemę ir bendrauja su niekinamos tautos moterimi. Tuo stebėjosi net jo mokiniai, kitiems žydams tai turėjo atrodyti skandalas. Kaip viskas būtų vykę, jeigu Jėzus nebūtų priėjęs prie šios moters ir nebūtų paprašęs vandens. Tikriausiai nieko ir nebūtų. Arba mes šiandien skaitytume „Ištroškęs Jėzus turėjo praeiti pro šulinį neatsigėręs, nes tuo metu prie jo sukiojosi samarietė.“ Bet vargu toks sakinys būtų gerosios naujienos žinia. Kartais, išgyvename nepakankamumo sindromą. Jog mes nepakankamai geri, nepakankamai šventi ar nepakankamai gerai jaučiamės, nes mums kai ko trūkta. Tokį jausmą dar pakursto reklamos, aplinka, blogi prisiminimai. Paskui seka priekaištai sau: esu ne pakankamai aukštas, ne pakankamai plonas, ne pakankamai sumanus, apsukrus&#8230; Galbūt galvojame, esu ne pakankamai populiarus todėl netapsiu lyderiu. Esu nepakankamai šventas, todėl negaliu skaityti ar dalinti Komuniją per mišias. Kartais jaučiamės nepakankamai šaunūs, ne pakankamai turime pinigų, ir manome jei turėčiau tai būčiau laimingas&#8230; Kartais aplinka mums sako: ji per tamsi, o jos plaukai per šviesūs, jis per daug konservatyvus, ar per daug liberalus, per jaunas, per senas, nepakankamai šventas, išsiskyręs, gėjus, ar ji besilaukianti moteris&#8230; Koks bebūtum, vis tiek būsi nepakankamai geras. Jėzus šiandien sako pakanka. Gana visų tų nuogąstavimų ir žmonių pastatytų užtvarų, kurie atskiria ar net supriešina žmones. Evangelijoje Jėzui tie užtvarai  ar taisyklės, net žmonių sugalvoti įstatymai nesvarbūs, jeigu jei tarnauja žmonių atskirčiai, susvetimėjimui. Jam nerūpi tradicijos, jeigu jos kitą žmogų žemina. Evangelijoje girdėjome, Jėzui pirmiausia rūpi ta moteris. Jėzus žodžiais ir veiksmais parodė, jog nesvarbu ką ji galvojo, nesvarbu ką manė visuomenė, nesvarbu net ir ką sakė įstatymas, jo akyse ji buvo pakankamai gera užkalbinti ir net kviesti tapti mokine. Girdėjome, jog prie Jėzaus susirinko nemažas būrys samariečių. Taigi ši moteris turėjo gerus ryšius savo miestelyje ir daug kam papasakojo apie Jėzų. Ar Jėzus ne lygiai taip elgiasi ir su mumis? Nesame tobuli, ir vis tik jis kalba su mumis. Juk tikime, kad Biblija jo žodis, jis užkalbina mus ir dar daugeliu būdų. Apie savo nevertumą prieš Komuniją  sakome, jog nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tu tari žodį ir mano siela pasveiksta ir priimu tave. Šitaip Jėzus patvirtina tu pakankamai geras. Jis sako, esi pakankamai geras, ne kad nieko neveiktum, bet kad tave mylėčiau. O kai maldų pabaigoje tariame amen, tai įsipareigojame stengtis kitus žmones taip priimti, kaip Jėzus priima mus kaip pakankamai vertus, kaip to paties Tėvo vaikus. Aš esu pakankamai geras, kad žengčiau kitą žingsnį. Aš gaunu pakankamai Dievo meilės ir malonės, kad pasitikėčiau juo ir savimi. Pabaigai grįžkime prie Jėzaus ir samarietės. Jėzus nesistebėjo moters praeitimi, nepriekaištavo ir nesmerkė, bet prašė jos patarnavimo. Ar įsivaizduočiau save samarietės vietoje ir Jėzų mane ko nors prašantį? Ką pirmiausia galvočiau, ar kad esu nevertas, nuodėmingas, ar kokia palaima susitikti su Jėzumi ir kad jis mane ko nors prašo? Susitikimas su Jėzumi samarietei atnešė palaimą. Ko reikia, man kad susitikimai su Jėzumi ir žmonėmis atneštų palaimą?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/3-gavenios-sekmadienis-jn-4-5-42-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">3 gavėnios sekmadienis Jn 4, 5–42, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>2 Gavėnios sekmadienis.  Atsimainymas, Mt 17,1-9, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/2-gavenios-sekmadienis-atsimainymas-mt-171-9-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=2-gavenios-sekmadienis-atsimainymas-mt-171-9-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 12 Mar 2017 15:18:33 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-9]]></category>
		<category><![CDATA[antras]]></category>
		<category><![CDATA[atsimainymas]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 17]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=642</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kasmet antrąjį gavėnios sekmadienį Bažnyčia prisimena keistą įvykį. Mes jį vadiname Jėzaus atsimainymu, Rytų Bažnyčia – metamorphosis. Viskas prasideda įspūdingai, lyg pasaka ar fantastinis filmas. Nežinia kur esantis bevardis kalnas, spindintis Jėzaus veidas ir drabužiai, pasirodo ir žymūs Senojo testamento veikėjai. O baigiasi viskas tyliai – visi nusileidžia nuo kalno ir lyg nieko nebūtų buvę. Ir kam gi kiekvieną gavėnią skaitome aprašymą įvykio, kurio nei pilnai suvokti, ne tuo labiau paaiškinti negalime? Net ir šv. Rašto žinovai vieningai nesutaria, ar atsimainymas yra istorinis įvykis, vidinis apaštalų išgyvenimas ar ankstyvosios Bažnyčios sukurtas simboliškas paveikslas. Štai evangelistas Matas jį vadina tiesiog regėjimu, kai debesis apgaubė Jėzų. Kalnas ir debesis izraelitams reiškė Dievo artumą. Debesis yra tai, ką matome, bet kartu jis ir kažką paslepia nuo mūsų akių. Taigi mums belieka atsimainymą priimti kaip slėpinį ir jame ieškoti teologinės prasmės. O teologai sako, kad net ir tie trys artimiausi Jėzaus mokiniai nelabai suprato kas vyksta. Jie nori statyti pastoges ir niekur neiti, jie mano, kad čia jau kelionės pabaiga, kai tuo tarpu tėra tik pradžia. Labiau pasigilinę pastebėsime, jog gavėnia – kontrastų susitikimas. Tarsi susiliečia du kalnai – Atsimainymo kalnas ir Golgotos. Bet štai koks netikėtas posūkis. Balti šlovės rūbai ant Atsimainymo kalno tampa mirties pranašu, o nuo Golgotos kryžiaus prabyla gyvybė ir viltis. Bažnyčios istorija pilna tokių kontrastų. Panašių kontrastų, galbūt yra pasitaikę ir mūsų gyvenime. Juk būna, kad kartais sunku susivokti, ar, pvz., džiugus įvykis nėra pabaigos pradžia, o skaudus įvykis – vilties pranašas. Atsimainymo istorija sako, jog kartais atsitinka dalykai, kurių iki galo nesuvoki, tuo labiau negali tinkamai paaiškinti kitam, bet jie veikia tavo gyvenime. Ar ne panašiai nutinka, kai žmonės įsimyli, susituokia ir toliau jų meilė skleidžiasi, nors jie negalėtų paaiškinti pašaliniam asmeniui, kodėl jie vienas kitą myli? Ar ne panašiai nutinka, kai žmogus atpažįsta savo pašaukimą ir jį priima? Ar ne panašiai nutinka ir su mūsų tikėjimu, kai jį priimi iki galo visko nesuvokdamas? Atrodo, yra dalykų, kurie aiškėja tik tada, kai juos patiri, jais mėgini gyventi. Kartais juos suvoki tik pažvelgęs iš laiko perspektyvos. Kai kurie jų taip ir lieka slėpiniu, bet patirtis ir nuojauta sako, jog tai geras slėpinys. Panašiai nutiko ir su trim mokiniais. Jie ne pilnai suprato kas vyksta ant Atsimainymo kalno ir kokia visko prasmė. Jie nebūtų galėję tinkamai paaiškinti įvykio kitiems, net jei Jėzus ir būtų leidęs apie tai kalbėti. Vis tik nusileidę nuo kalno jie ėjo su Jėzumi. Sekė juo ir į kitą – Alyvų – kalną. Tiesa, iki tol dar ginčysis, kuris didesnis, užmigs Alyvų sode, o išsigandę neišstovės po jo kryžiumi,  tačiau galiausiai visą savo gyvenimą atiduos jam ir Evangelijai. Taip ryškėja dar viena atsimainymo prasmė – egzistencinį saugumą, viltį, prasmę (ar dar kitaip galime tai įvardinti) mums duoda ne tiek žinios ir faktai apie Jėzų, o pats Jėzus, tikras santykis, draugystė su juo. Tai visai nemenkina žinių ir faktų svarbos. Mintį namų darbams pasiūlė Popiežius Pranciškus. Jis sako, jog šioje evangelijos ištraukoje svarbu ir užlipti į kalną, ir nuo jo nulipti. Atsimainymo kalnas gali būti mūsų maldos, tylos, ramybės minutės, kai jaučiame, jog gera būti arti Dievo. Mums reikia tokių kalnų. Bet Jėzus nepritarė Petro minčiai ten statyti pastoges ir pasilikti. Visi turėjo nulipti žemyn, iš kur atėjo. Panašiai, kaip ir mes po Mišių. O Dievo kvietimą klausyti jo mylimo Sūnaus galime priimti kaip padrąsinimą sugriauti iliuzijų pastoges ir leistis su Jėzumi kiekvienas nuo savo kalno į prasidedančią savaitę. Ten irgi vyksta Jėzaus atsimainymas / metamorhposis, kitais pavidalais gal paprastesnis, bet nemažiau nuostabus ir tikras. Amen.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/2-gavenios-sekmadienis-atsimainymas-mt-171-9-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">2 Gavėnios sekmadienis.  Atsimainymas, Mt 17,1-9, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>IV gavėnios sekmadienis (Lk 15, 1-3; 11-32), Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iv-gavenios-sekmadienis-lk-15-1-3-11-32-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iv-gavenios-sekmadienis-lk-15-1-3-11-32-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 06 Mar 2016 10:22:33 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[išpažintis]]></category>
		<category><![CDATA[ketvirtas]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[susitaikymas ir atleidimas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=727</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kaip manote, kurią savaitės dieną lengviausia eiti išpažinties? Yra tokia diena, kai lengviau tiek išpažįstančiajam, tiek kunigui. Kuri tai diena ir kodėl, šį kartą dar nesakysiu. Biblijos skaitymų tema šiandien – susitaikymas ir atleidimas. Švento rašto skaitinys pasakoja apie Išrinktosios tautos susitaikymą su jos Dievu prie Gilgalio. Keturiasdešimt metų dykumoje tauta maištavo prieš Dievą ir Mozę. Nepaisant to, Dievas atleisdavo kiekvieną kartą, kai tik tauta gręžėsi į jį. Šitas pasakojimas izraelitams tapo ypač svarbus kai 587 m. jie buvo išvaryti į Babilono vergovę. Jis priminė, jog Dievas jų protėvius išvedė iš Egipto nelaisvės, todėl, tikėtina, atleis neištikimybes, išvaduos ir iš Babilono. Supaprastintai galima sakyti, net jei 40 metų nebuvai susitaikinimo sakramento, jei po to ir vėl patekai į savų babilonų vergoves, vis vien gali tikėtis atleidimo, nes Dievas ištikimai laikosi savo pažado atleisti. Tiek kartų, kiek reikės. Eikime prie evangelijos pasakojimo, kurį Charles Dickensas vadina pasaulyje nuostabiausiu trumpu pasakojimu, evangelijų evangelija&#8230; Kompozitorius Prokofjevas jo pagrindu sukūrė siuitą. Dailininkai Rembrantas ir Köderis nutapė įspūdingus paveikslus. O man po ranka pasitaikė trumpa Ernesto Hemingvėjaus istorija „Pasaulio kapitonas“. Ispanų laikraštis „El Liberal“ išspausdino jaudinančią istoriją apie tėvą ir sūnų. Paauglys Pako susikivirčijo su turtingu tėvu ir pabėgo iš namų. Iš pradžių tėvas įpyko. Po kelių dienų sūnui negrįžus suprato, kad šio ketinimai rimti. Tėvas penkis mėnesius jo ieškojo, kur tik įmanoma. Viskas veltui. Galiausiai, nusiminęs, kad jo neranda, į Madrido laikraštį įdėjo tokią žinutę: „Brangus Pako, susitikime antradienį, vidurdienį viešbutyje „Montana“. Viskas atleista. Aš tave myliu. Tavo tėvas.“ Antradienį į viešbučio vestibiulį susirinko virš 800 vaikinų ir vyrų vardu Pako. Visi ieškojo savo tėvo atleidimo. Kiekvienas trokštame atleidimo, nors nelengvai tai pripažįstame, visi esame kaip Pako. Gali sau kiek nori įsiklabėti, kad viskas gerai, bet niekas taip neišlaisvina, kaip tikras atleidimas, kai jį priimi ir kai dovanoji taip pat. Evangelijos pasakojime ryškėja trys veikėjai: atgailaujantis jaunesnis sūnus, atleidžiantis tėvas ir save nuteisinantis vyresnis sūnus. Gal kai kuriais gyvenimo momentais, ir mes esame truputį panašūs į kiekvieną iš jų. Nemanau, kad reikia perpasakoti šią istoriją. Paminėsiu tik keletą momentų. Mes nusidedame dažniausiai dėl to, kad mėginame save įtikinti, jog tai, ką suvokiame esant bloga, šiuo momentu kažkaip yra gera. Jei turime pakankamai drąsos tai pripažinti, pajuntame, kad jau nebesame laimingi. Nes negalime būti karo stovyje su Dievu ir tuo pat metu taikoje su savimi. Galime mėginti, bet nepavyks. O kai nesame taikoje su savimi, savo karo stovį perkeliame ir į santykius su kitais. Tada sunku pamatyti, pajusti kažką gražaus ir gero aplink. Tačiau jei atrandame drąsos ištarti žmogui ir Dievui „Atleisk“ ir patiriame, jog mums atleista, pasijuntame laisvi ir atviri pasaulio gėriui, grožiui, džiaugsmui. Gal tai yra dalelė to, ką reiškia būti laimingu? Tėvas pamatęs grįžtantį sūnų išbėga jo pasitikti. Nelaukia, kol šis pareis, nelaukia, kol užbaigs savo išpažintį. Jis tiesiog netveria džiaugsmu, kad sūnus grįžo. Vyresnysis sūnus, regis, turi priežastį nuliūsti. Jis visą gyvenimą dorai gyveno, dirbo savo paveldo žemę, jam turėjo būti skaudu, kai jaunėlis paniekino mylimą tėvą. Juk pikta, kai skaudinamas tavo mylimas žmogus. Tačiau jis leidosi užvaldomas pykčio. Vaišės, tėvo kvietimas, niekas negali pramušti šio pykčio ir apmaudo. Jis nepajėgia atleisti broliui. Jėzui priekaištaudavo, kad jis priima nusidėjėlius ir valgo su jais. Ir ačiū Dievui, nes dėl to ir mes turime šansą į jo vaišes čia ir per amžius. O jeigu kam rūpi, kuri savaitės diena geriausia išpažinčiai, kviečiu į Didžiojo Tridienio pamaldas. Gal išgirsite ir apie tai.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iv-gavenios-sekmadienis-lk-15-1-3-11-32-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">IV gavėnios sekmadienis (Lk 15, 1-3; 11-32), Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>I gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/i-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=i-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 14 Feb 2016 10:00:01 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnios pradžia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[pirmas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=730</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kartais gavėnia lyginama su keturiasdešimties dienų kelione. Todėl šiandien galėtume klausti: kaip keliausiu per gavėnią – kaip turistas ar kaip piligrimas? Turistas paprastai nori patogios kelionės. Kur bekeliautų, jis visur aplink save nori turėti jam pakankamai įprastą pasaulį, kiek įmanoma mažiau pavojų ar iššūkių. Maistas, viešbutis, kalba, pinigų atsargos… visa turi būti panašiai kaip namuose. Tai kelionės, kurias agentūros siūlo kaip „Viskas įskaičiuota“.  Po tokios kelionės turistas grįžta namo su fotografijomis, suvenyrais ir maloniais prisiminimais. Gal esame panašių patirčių turėję ir daug kas mėgstame vienaip ar kitaip keliauti kiek išgalime. Piligrimas gi taip pat iškeliauja, tačiau kelionėje ieško kažko daugiau, kas pranoktų jo aplinką. Taigi savo esme piligrimystė yra kelionė į nežinią, kai gali nutikti kas nors nauja, nenumatyta. Piligrimui reikia tikėjimo išdrįsti atsiduoti į Dievo rankas. Jis nusiteikęs nepatogumams, gal net pavojams. Piligrimas taip pat kai ką parsineša namo, bet tai antraeiliai dalykai. Piligrimystės esmė, kad žmogus namo grįžta kažkiek pasikeitęs. Šitaip rašo Jean Dalby Cliff. Kaip gi keliausime per gavėnią, kaip turistai ar kaip piligrimai? Turistui gavėnia gal nebus labai įdomi, be šiandienės šv. Valentino dienos, Kaziuko mugės ir velykinių nuolaidų nelabai kas viešumoje patrauks akį. Jeigu išdrįsčiau į gavėnios kelionę leistis kaip piligrimas. Gal jau šiandien galėčiau pagalvoti, kaip sudėliosiu savo kelionės akcentus. Centrinis Naujojo Testamento įvykis taip pat yra piligriminė kelionė, į kurią leidžiasi Jėzus. Jis keliauja per gyvenimą, per kančią, mirtį ir grįžta namo pas Dievą su Didžiojo penktadienio randais ir Velykų garbe. Tam tikra prasme jis grįžta pasikeitęs, nes su juo grįžtame namo ir visi mes – jo atpirktieji žmonės. Evangelijų pasakojimas apie Jėzaus gundymą tik patvirtina jo piligrimystę. Paprastai turistai neina į dykumą keturiasdešimčiai dienų, kad būtų taip išmėginti. Be to, Jėzus buvo Dvasios nuvestas ir taip pasitikėjo Dievu, jog ilgai galėjo išbūti keistoje atšiaurioje aplinkoje. Iš dykumos jis grįžo būdamas kitoks žmogus – bandytas, bet nenusidėjęs. Po šių keturiasdešimties dienų jis jau pasirengęs tęsti piligriminę kelionę į nežinomybę per išdavystes, apleidimą, kentėjimus ir netgi mirtį. Jis pasirengęs vesti savo tautą į naują galutinį egzodą, kurį vadiname išganymu. O kaip mes? Ar nesuksime galvos ir gyvensime kaip turistai, mėgindami pro viską praeiti per giliai neužkabindami, kad nepatirtume diskomforto vidinio ar išorinio? O jei galvočiau apie piligriminę gavėnios kelionę, tai ką nors turėčiau keisti, koreguoti požiūrį, akcentus, peržiūrėti kam ir kiek skiriu laiko, dėmesio, kaip su mano kalba ar ji pagarbi, kaip su mano mintimis ar jos ne per daug apie mane patį, ar įtraukiu ir kitus, ar mano elgesys teisingas&#8230;. Pagaliau ar mūsų nepopuliari gavėnia ir paskelbti gailestingumo metai su siūlymais pereiti per 7 bažnyčių duris ir kitos religinės praktikos mums padės kiek nors labiau tapti tikrais piligrimais, o ne religiniais turistais? Negalvoju, kad mes dabar mesime studijas, darbus, šeimas ir išeisime į Labanoro ar Varėnos miškus. Tačiau kita vertus, gal ši gavėnia, šis sekmadienis, parodantis Jėzų tokį žmogišką ir artimą piligrimą gali pasiūlyti ir man imtis ko nors, kad ir nedidelio, bet tikro žmoniško – krikščioniško. Linkiu geros kelionės savaitei. Tikiu, iš Dievo malonės ji tokia ir bus. O kaip keliausiu per ją, kaip turistas ar kaip piligrimas, jau priklausys ir nuo manęs.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/i-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">I gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
