<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Velykų sekmadienis Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/velyku-sekmadienis/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/velyku-sekmadienis/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Thu, 08 Dec 2022 20:20:32 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>Velykų sekmadienis Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/velyku-sekmadienis/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Didžioji savaitė namuose</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/didzioji-savaite-namuose/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=didzioji-savaite-namuose</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 14 Apr 2019 08:01:54 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Straipsniai]]></category>
		<category><![CDATA[didysis antradienis]]></category>
		<category><![CDATA[didysis ketvirtadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Didysis penktadienis]]></category>
		<category><![CDATA[didysis pirmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[didysis šeštadienis]]></category>
		<category><![CDATA[didysis trečiadienis]]></category>
		<category><![CDATA[didžioji savaitė]]></category>
		<category><![CDATA[malda namuose]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[verbų sekmadienis]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=1234</guid>

					<description><![CDATA[<p>DIDŽIOSIOS SAVAITĖS LITURGIJA NAMŲ BAŽNYČIOJE Pasiilgau Mišių&#8230; Noriu velykinės išpažinties&#8230; Nebesusitinku savo parapijiečių ar mažosios bendruomenės narių&#8230; Nebelankome sužadėtinių, Sutvirtinimo ar Pirmosios Komunijos pamokėlių&#8230; Kaip gyventi be Komunijos?.. Ar neatprasime nuo bažnyčios?.. Ką šventiško veikti?.. Kol Lietuvoje uždarytos 1023 bažnyčios ir koplyčios, tuo pat metu atdaros ir pilnos&#160;Namų bažnyčios&#160;– po vieną, du ar daugiau įvairaus amžiaus žmonių, laukiančių Velykų ir jas norinčių švęsti. Namų langai atviri tinklapiuose matomoms bei girdimoms pamaldoms ir kitiems renginiams – galime dalyvauti, nors ir nuotoliniu būdu, šv. Mišiose, Kryžiaus kelio apmąstymuose, įvairiose apeigose parapijų bažnyčiose, katedrose, Vatikane; klausytis religinių pokalbių, maldų ir pasakojimų LRT, Marijos radijuje, „Mažojoje studijoje“ ir kitur; internete skaityti „Artumą“ bei kitus leidinius, žiūrėti filmus, muzikines programas&#8230; Nuo pirmųjų amžių kalbama apie&#160;Namų bažnyčią. Čia galime švęsti, kai nepasiekiamos šventės katedroje, parapijos ar kitoje bažnyčioje, kai į jas negalime nuvykti, tiesiogiai pamaldose dalyvauti. Programa „Didžioji savaitė namie ir šeimoje“ siūloma pavieniams žmonėms, šeimoms, bičiuliams kiekvienai Didžiosios savaitės dienai nuo Verbų sekmadienio iki šv. Velykų sekmadienio. Tai skaitiniai, maldos, mintys, giesmės, trumpos apeigos, tinkamos palatos, kambario, virtuvės ar svetaines, buto, namo, gal ir kiemelio, sąlygomis. Parenkite tai, kas padėtų ramiai susitelkti, prisiliesti prie Velykų slėpinio. Tai gali būti giesmė, įsigilinimas į skaitinius&#8230; Su šeimos nariais pasidalinkite pareigomis namų liturgijoje – kas padarys rankdarbį, uždegs žvakę, skaitys, papuoš, parengs aplinką kiekvienai dienai pasiūlytu būdu. Ir visada širdyje nešiokitės šviesią viltį: Dievas mus subūrė, Viešpačiui visais būdais dėkojame. Medžiagą Didžiajai savaitei namie ir šeimoje rengė ses. Agnietė Ivaškevičiūtė OSB, ses. Aistė Balčiūnaitė SJE, Jūratė Grabytė, Jūratė Karašauskienė, t. Eugenijus Puzynia SJ, t. Antanas Saulaitis SJ. VERBŲ SEKMADIENIS Didysis pirmadienis &#8211; antradienis Didysis trečiadienis Didysis ketvirtadienis Didysis penktadienis Didysis šeštadienis VELYKŲ SEKMADIENIS Medžiaga bus periodiškai papildoma</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/didzioji-savaite-namuose/">Didžioji savaitė namuose</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Velykų sekmadienis Lk 24,35-48, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iii-velyku-sekmadienis-lk-2435-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iii-velyku-sekmadienis-lk-2435-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 15 Apr 2018 12:48:53 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[35-48]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Lk 24]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=557</guid>

					<description><![CDATA[<p>Ar kam teko atkakliai įtikinėti kitą žmogų ar kelis. Spėju, kad kam nors teko. Aš prisimenu iš žaidimų vaikystėje su kaimo vaikais. Aukščiausias įtikinimo argumentas būdavo – garbės žodis. Nelabai supratome, kas tas garbės žodis, tik buvo aišku, jeigu jau tokiu žodžiu ką nors tvirtini, tai kiti turi patikėti. Jei nuvilsi, sumeluosi, tai kiti tiesiog su tavim nežais, o tai baisiau nei iškristi iš medžio ar pradurti dviražio padangą&#8230; Ieškant šiai dienai istorijos apie įtikinimą, mane suintrigavo viena su užrašu: “Istorija tikra, norite tikėkite, norite ne”. Veiksmas vyksta buvusioje Jugoslavijoje. Vieną teisėją nutrenkė elektros srovė, jo paties name, ankstyvą rytą, kai jis stovėdamas duše prisilietė elektros jungiklio. Žmona rado jo kūną nukritusį ant grindų. Žinoma ji paskambino draugams medicinos pagalbai ir policijai. Visi nustatė, jog teisėjas miręs ir vakarop jis jau buvo pašarvotas laidojimo rūmuose. Šią žinią pranešė ir vietos radijas. Tačiau laidojimo rūmuose po vidurnakčio teisėjas atgavo sąmonę. Supratęs kur jis yra baisiai persigando, kad vos nenumirė antrą kartą. Paskui susirado rūmų apsaugininką. Bet šis baisiai persigandęs pabėgo. Pirmoji mintis atėjusi teisėjui į galvą, buvo paskambinti žmonai. Paėmęs laidotuvių rūmų apsauginio telefoną (įsivaizduokim jau po vidurnakčio) skambina žmonai ir sako: “Sveika brangioji, tai aš”. Ši žinoma persigąsta ir numeta ragelį. Tada jis bando skambinti keliems draugams, bet ir šie mano, kad kas nors tyčia naktį skambina, gal koks apsimetėlis sukčius ir taip pat padeda ragelį. Pagaliau teisėjas prisiskambino bičiuliui kitame mieste, kuris dar nieko nežinojo apie jo mirtį. Šiam pavyko įtikinti kitus, kad teisėjas nėra miręs. Atrodo kartais nėra lengva įtikinti, kad esi gyvas. Šiandienos evangelija sako, kad Jėzui buvo taip pat nelengva įtikinti mokinius, jog jis nėra vaiduoklis, ar dvasia, o tas pats jų mokytojas. Jis rodo rankų, kojų žaizdas, bet tie dar vis abejoja, tada galiausiai Jėzus sako, einam valgyti. Atrodo, jog šis susitikimas vyko Velykų vakare. Atrodo, jog Jėzaus sveikinimas – „ramybė jums“ išgąsdino mokinius, kurie buvo susirinkę klausytis kitų dviejų pasakojimo kas jiems nutiko pakeliui į Emausą. Kaip jie pažino Jėzų, kai šis sėdo su jais už stalo laužyti duoną. Istorija truputį kartojasi. Ir šiuo atveju Jėzus pasakoja apie save, bet mokiniai vis abejoja, tada Jėzus sako, sėdame valgyti kartu, kaip anksčiau. Ši istorija buvo pasakojam ir perpasakojama, paskui Lukas ją užrašė, bent jau dėl trijų priežasčių: Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra Dievo planas apreikštas Biblijoje (ST 324 Mesijinės pranašystės) prisikėlęs Jėzus yra ten, kur laužoma duona – (švenčiame Eucharistija) prisikėlęs Jėzus su mokiniais nėra fiziškai. Ramybė atrodo yra viena didžių dovanų, kurias Dievas mums gali duoti. Ji kyla iš bendrystės su Juo, darnos su pasauliu ir savimi ir apima visą žmogaus egzistenciją. Prisikėlęs Jėzus dovanoja ramybę. Tačiau tai nėra lepus drybsojimas ant sofos prie televizoriaus, o vidinė jėga misijai. Ši ramybė padės mokiniams išlaikyti tikėjimą į Jį ir skelbti jo žinią iki galo, iki kankinystės. Bet dabar net ir matydami jį dar nepajėgia suvokti, priimti, patikėti, kad jis iš tikrųjų gyvas. Kiekvienas prisikėlusio Jėzaus susitikimas buvo su misija. Panašiai ir mūsų Eucharistijos liturgija vadinama Mišiomis – siuntimu, misija. Evangelistas Jonas aprašydamas šį įvykį dar pamini, kad kambario durys, kur buvo susirinkę mokiniai buvo užrakintos, nes mokiniai bijojo žydų. Esame girdėję, kad baimės akys didelės, mato tai ko nėra ir nemato to kas yra. Jėzus atėjo per užrakintas duris ir atsistojo jų viduryje su ramybės sveikinimu. Jėzus atėjo ten, kur kaustė baimė. Be Jėzaus mokiniai tikriausia būtų taip ir likę įkalinti savo baimių. Mes galime klausti, kur mano baimės, kur aš turiu dar jį įsileisti? Kokios mano baimių durys dar vis užrakintos? Kokių ženklų reikia mano tikėjimui ir kur jų ieškosiu?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iii-velyku-sekmadienis-lk-2435-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">III Velykų sekmadienis Lk 24,35-48, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>II Velykų sekmadienis Jn 20,19-31, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-jn-2019-31-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=ii-velyku-sekmadienis-jn-2019-31-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 08 Apr 2018 12:50:24 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[19-31]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 20]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=559</guid>

					<description><![CDATA[<p>Išgirdus šios dienos evangeliją, ateina mintis: ar Tomas negalėtų būti idealus šventasis mūsų laikais? Būtent mūsų laikui, kai tiek daug taip vadinamų fake news (netikrų naujienų) ir alternatyvių tiesų? Ar nereikėtų mums tokio kaip Tomas, kuris prieš patikėdamas tuo, ką kiti pasakoja kritiškai klaustų ir prašytų įrodymų? Galbūt taip, o gal ir ne visai. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau aiškėja, jog Tomas elgiasi kitaip nei tie, kurie pasiduoda netikrų naujienų poveikiui; o žinia, su kuria susiduria Tomas, yra visai kitokia nei fake news. Netikros naujienos paprastai nebūna geros. Jos daugeliui įtinka, nes patvirtina jų požiūrį ar įprotį apie kitą galvoti blogai. Fake news stiprina neigiamas nuostatas, perdėtai paryškina visuomenės problemas ir taip lyg suteikia pagrindą prasiveržti mūsų nepasitenkinimui ir pykčiui. Žinia, kurią išgirdo Tomas yra kitokia. Tai &#8211; gera žinia: „Mes matėme Viešpatį!“. Tačiau ji netinka į Tomo realybės minčių planą. Jis žino, kad tas žmogus, kurį jie vadino Viešpačiu, buvo nukryžiuotas ir mirė. Tomo pasaulio paveiksle telpa tik tai, kad Jėzus yra miręs ir jis stengiasi šią kietą tiesą priimti. Jeigu jis draugų pasakyta prisikėlimo žinia patikėtų, galbūt pasijustų išlaisvintas. Geroji evangelijos žinia supurto išankstines Tomo nuostatas ir suteikia pagrindą džiaugsmui. Tačiau ne viskas taip paprasta. Netikrų žinių vartotojai jomis mielai tiki, nes jos iš jų nieko nereikalauja. Nereikalauja atsisakyti išankstinių nuostatų, pykčio, galiausiai, egoizmo. Tomas nelengvai patiki gera naujiena, nors galbūt ir nujaučia, kad ji atneša jam džiaugsmą. Pirma, jam reikia atsikratyti išankstinių nuostatų, o tai nėra lengva. Ar nekeista, kad mes esame pasirengę lengviau patikėti tuo, kas mums sukelia pyktį ar liūdesį, negu tuo, kas atneša džiaugsmą? Žinoma, mes atsargiai priimame džiugias žinias, bijodami, kad mumis nepasinaudotų. Tačiau šitaip lengvai tampame skeptiški net ir Gerajai naujienai. Mes to išmokome iš gyvenime patirtų nusivylimų. Bet ar visada turi taip būti? Ar gali būti žinia įtartina tik dėl to, kad ji gera? Tačiau vis dar rūpi, kaip atskirti netikrą gerą žinią nuo tikros geros žinios. Manau, čia mums gali padėti apaštalas Tomas. Jis remiasi kriterijais, kurie turi būti išpildyti, kad patikėtų Jėzų prisikėlus. Jis nori pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas. Apie ką čia iš tikrųjų kalbama? Kai buvo rašoma Jono evangelija, krikščionybei kilo klaidatikių gnostikų ir doketų grėsmė. Mat jie mokė, kad Jėzus nebuvo tikras žmogus, buvo Dievas, o tik atrodė kaip žmogus. Jie lengvai priėmė Jėzaus prisikėlimą, bet nenorėjo pripažinti, kad Jėzus buvo nukryžiuotas ir tikrai mirė. Taigi ši ištrauka ne vien apie Tomo abejones, bet ir apie to laiko Bažnyčios pavojus, kai daliai tikinčiųjų buvo priimtiniau Jėzuje matyti tik Dievą, o ne Dievą ir žmogų. Užrašant šią evangeliją buvo apie devyniasdešimtieji metai, apaštalo Jono karta jau beiškeliaujanti, niekas iš jaunų krikščionių nebuvo matęs Jėzaus. Negalėjo papasakoti, kaip jis atrodė prieš ir po prisikėlimo. Jono evangelija nori įtraukti ir šią, naują krikščionių kartą ir sako – palaiminti, kurie tiki nematę. Bet dar sugrįžkime prie Tomo. Tomas, atrodo, mąsto logiškai ir atsargiai. Kai žinia atrodo per gera, kad būtų tiesa, tada gal verta klausti, ar ji visą blogį ir skausmą tiesiog panaikina? Kaip tik tai būtų nerealu ir tokia žinia mūsų tikrai nepadarytų laimingais. Skausmas, blogybės ir nesėkmės palieka įspaudus mūsų gyvenime ir tampa mūsų savasties dalimi, pirmiausia ne todėl, kad skaudėjo, o todėl, kad mums buvo reikšminga, kad palietė mūsų egzistenciją. Kokia nors tariama laimė, kuri šią mums reikšmingą mūsų dalį kėsintųsi atimti, padarytų mus svetimus patiems sau. Tomas, norėdamas pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas, nori sužinoti ar didžiojo penktadienio siaubą Velykos tiesiog ištrynė. Pagaliau, mes nežinome ar jis palietė Jėzaus žaizdas, žinome tiek, kad pamatęs Jėzų jis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“. Prisikėlęs Jėzus neištrynė kančios, bet šis susitikimas Tomą taip paveikė, kad jis patikėjo neįtikėtina gera žinia. Išvados peršasi dvi: &#8211; Pirma. Tikrai gera žinia neištrina ir nepaneigia praeityje patirto skausmo ir blogio. &#8211; Antra. Skaudi patirtis mus paveikia visam laikui, bet ji jau yra dalis praeities, prie kurios neturime vis iš naujo grįžti. Svarbu, kad neužstrigtume praeities kančių patirtyse, o kaip nors mėgintume jas ne paneigti, o paleisti. Tomui tai pavyko. Gyvename povelykiniu laikotarpiu, bet galime klausti, kokie praeities išgyvenimai vis iš naujo kėsinasi į mano džiaugsmą, ramybę ir laisvę? Kokius išankstinius nusiteikimus apie žmones ir dalykus man dar reikia paleisti? Jėzus sako „Štai aš visa darau nauja“.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-jn-2019-31-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">II Velykų sekmadienis Jn 20,19-31, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>VI Velykų sekmadienis Jn 14,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/vi-velyku-sekmadienis-jn-1415-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=vi-velyku-sekmadienis-jn-1415-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 21 May 2017 13:07:51 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[15-21]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 14]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[šeštas]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=594</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šiandien skaitome praeitos savaitės Jono evangelijos tęsinį. Tai Jėzaus paskutinės vakarienės kalba. Atsisveikindamas jis pažada mokiniams, jog prašys Tėvą ir šis atsiųs jiems užtarėją ar globėją. Anglų kalbos vertimuose jis tiesiog vadinamas advokatu. Ne kartą pagalvoju, kaip gerai būtų turėti dievišką advokatą. Žinoma, Jėzus kalba apie Šv. Dvasią. O čia jau sudėtingiau, nes Dvasios negali kaip nors sunorminti, nuspėti, apibrėžti veikimą. Apie Dvasią dar girdėsime Sekminių ir Trejybės sekmadieniais. Net ir daug kartų skaitant ar klausant šią Jono evangelijos ištrauką, lengvai galima praleisti kai kurias svarbias aplinkybes. Svarbu pastebėti kada Jėzus kalba, kokia bendra nuotaika ir kaip viskas vyko. Klausant gryną tekstą, gali susidaryti įspūdis, jog Jėzus dėsto teologijos paskaitą, o mokiniai konspektuoja. Vienas geresnių konspektų ir buvo įtrauktas į Jono evangeliją. Tačiau pažvelkime truputį giliau. Jėzus drąsina ir ramina savo mokinius per paskutinę vakarienę, kai ketina iškeliauti. Jėzus ir jo mokiniai buvo žmonės, kaip ir mes. Prisiminkime, kaip išleidome savo artimus mylimus žmones, pvz., gyvenimui, darbui ar ilgesnėms studijoms į užsienį. Ko gero, daugeliu atvejų nebuvo apsieita be ašarų. Taigi emocinė įtampa ir aną vakarą tarp mokinių turėjo būti didelė. Jie juk buvo prisirišę prie Jėzaus, o šis sako, kad ateina metas jam iškeliauti ir dar ten, kur jie negalės eiti. Prisiminkime, kaip tada karštakošis Petras sušuko, kodėl gi negaliu eiti su tavimi, aš net gyvybę už tave guldysiu. Jėzus sako nusiramink, tu pirmas manęs 3 kartus išsiginsi. Taigi Jėzus kalba atsisveikindamas, nors mokiniai visko dar nesuvokia, tačiau galima nuspėti, jog kambaryje tvyrojo įtampa ir baimė, kas bus toliau. Todėl Jėzus ramina mokinius, ir pažada nepalikti jų našlaičiais. Tai turėjo būti emociškai jautrus pokalbis. Tokioje aplinkoje girdime Jėzų: „Jei mane mylite, laikysitės mano įsakymų“. Svarbu pastebėti kaip sudėtas šis sakinys. Jis sako, jeigu mylime Dievą, tai ir laikysimės jo įsakymų. Paprastai galvojame priešingai. Mes manome, kad įsakymų laikymasis yra pirminė sąlyga Dievo meilei. Mes linkę manyti, kad jei laikomės įsakymų, tai reiškia, jog mylime Dievą. Bet ne taip sako Jėzus. Jei mylėsi Dievą, tai laikysiesi ir jo įsakymų. Pirma myli, paskui laikaisi. Jei myli Dievą, tai trokšti jam patikti viskuo – mintimis, žodžiais, darbais ir visu gyvenimu. Toks požiūris reiškia, kad mūsų motyvas nėra Dievo baimė, o noras patikti mylimam ir mylinčiam. Šv. Ignacas mokė, kad meilė turi pasireikšti labiau darbais nei žodžiais. Todėl jėzuitai drąsinami į savo maldą įtraukti 3 klausimus: &#8211; Ką padariau dėl Kristaus? &#8211; Ką darau dėl jo dabar? &#8211; Ką dėl jo darysiu ateityje? Bet ir šiaip žmonės ko nors prašydami vartoja panašų posakį: Dėl Dievo meilės, padaryk tą ar aną. O jei pagalvotume, ką konkrečiai galėčiau šią savaitę padaryti dėl Dievo meilės, ko paprastai nedaryčiau?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/vi-velyku-sekmadienis-jn-1415-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">VI Velykų sekmadienis Jn 14,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>V Velykų sekmadienis Jn 14,1-12, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/v-velyku-sekmadienis-jn-141-12-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=v-velyku-sekmadienis-jn-141-12-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 14 May 2017 13:09:31 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-12]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 14]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[penktas]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=597</guid>

					<description><![CDATA[<p>Garsus JAV pamokslininkas Billy Graham pasakoja tokią savo karjeros pradžios istoriją. Jis turėjo pravesti seminarą viename Pietų Karolinos miestelyje (JAV). Prireikė nueiti į paštą. Miestelio centre jis paklausė nedidelį berniuką, ir šis mielai nurodė, kaip nueiti iki pašto. Pamokslininkas atsidėkodamas sako, jei ateitum šį vakarą į bažnyčią, aš pasakyčiau tau, kaip nueiti į dangų – į Dievo Tėvo namus. Berniukas atsakė: „Ačiū, ne. Jūs net nežinote, kaip nueiti į paštą, o pasakosite man, kaip nueiti į dangų?“ Taigi vienas šiandienos evangelijos žodžių yra kelias. Jis ne šiaip į kur nors, jis – į Tėvo namus. Kai šv. Joną Chrizostomą atvedė pas imperatorių Arkadijų, kuris jam grasino ištrėmimu, šv. Jonas atsakė: „Jūs negalite manęs niekur ištremti, nes visas pasaulis yra mano tėvo namai.“ „Tada aš tave nužudysiu“, &#8211; supykęs sušuko imperatorius. „Ne, jūs negalite, nes mano gyvenimas kartu su Kristaus glūdi Dieve.“ „Tada atimsiu visą tavo turtą“, &#8211; niršo imperatorius. „Pone, ir šito jūs negalite, nes mano turtas yra danguje, ten, kur ir mano širdis.“ „Tada aš atskirsiu tave nuo tavo žmonių ir liksi vienas be draugų“, &#8211; dar grasino imperatorius. „Ir šito jūs negalite padaryti, nes aš turiu draugą danguje, kurs užtikrino: niekada tavęs neapleisiu, niekada tavęs nepaliksiu.“ Šios dienos evangelijos ištraukoje Jėzus – kelias, tiesa ir gyvenimas – mums užtikrina tą patį: „Mano Tėvo namuose yra daug buveinių, einu jums vietos paruošti ir grįžęs jus pasiimsiu, kad būtumėte su manimi.“ Viltingi ir daug žadantys žodžiai. Tai Jėzus kalba didįjį ketvirtadienį per paskutinę vakarienę. Iškeliaudamas jis moko mokinius, kaip jie galėtų išlaikyti jo atminimą ir tęsti jo misiją. Artėjant paskutinei valandai, jis mokiniams atviru tekstu nusako, kas įvyks. Jis grįš pas savo Tėvą ir atsiųs mokiniams Šv. Dvasią. Galiausiai, jie visi susitiks Tėvo namuose. Evangelistas Jonas drąsina jauną Bažnyčią, apsuptą nepalankių kaimynų. Jis ragina nebijoti, tikėti Dievu ir tikėti Jėzumi, kuris pats yra kelias, tiesa, gyvenimas. Šitaip sakydamas Jėzus reiškia didžiules pretenzijas. Apie 700 metų prieš Kristų indai kas rytą melsdavosi taikos malda Šanthi mantra, užrašyta sanskrito kalba: „Iš klaidų vesk mane į tiesą; iš tamsos vesk mane į šviesą; iš mirtingumo – į nemirtingumą. (Asato Ma SathGamaya, Thamaso Ma Jyothir Gamaya, Mrtyjor Ma Amrithama Gamaya). Praėjus šimtmečiams, Jėzus atsako į jų maldą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Iš tikrųjų Jėzus perėmė 3 pagrindines žydų religijos idėjas ir tvirtina, kad jos išsipildė būtent jame. Pagrindinė Jono evangelijos žinia yra tai, kad Jėzus yra ir Dievo apreiškėjas, ir pats apsireiškimas. Todėl krikščionims prasminga kuo labiau pažinti Jėzų, ir tai ne tik protu, bet ir širdimi, kaip artimą bičiulį, bendrakeleivį, draugą ir Viešpatį&#8230; Jėzaus pastaba Pilypui gal buvo skaudoka – esu tiek laiko su tavimi ir vis dar manęs nepažįsti. Ji galbūt kažkiek paliečia ir mus. Jeigu mes iš tikrųjų tikime, kad  Jėzus yra kelias, tiesa, gyvenimas, tada kūrybingai surasime būdų išlaikyti gyvą jo atminimą skaitydami Bibliją, melsdamiesi, rinkdamiesi jo vardu švęsti Eucharistiją jo atminimui ir perduodami krikščioniško tikėjimo tradiciją, kuri turėtų poveikį kasdieniam gyvenimui. Prieš keletą metų vyskupija darė visų bažnyčių plakatus. Reikėjo pristatyti ir šūkį. Ar kas prisimenate, koks mūsų bažnyčios bendruomenės šūkis? Sąmoningiau tikėti – žmoniškiau gyventi. Amen.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/v-velyku-sekmadienis-jn-141-12-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">V Velykų sekmadienis Jn 14,1-12, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>IV Velykų sekmadienis Jn 10,1-10, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iv-velyku-sekmadienis-jn-101-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iv-velyku-sekmadienis-jn-101-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 07 May 2017 13:10:48 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-10]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 10]]></category>
		<category><![CDATA[ketvirtas]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=600</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šiandien gerojo ganytojo sekmadienis ir Motinos diena. Iš pat pradžių dera pasakyti, jog gera mama vaikams būna ir pirmas gerasis ganytojas, ir, nesvarbiausia, ji yra dvasinė motina. Nesvarbu, ar tai biologinė mama, ar priėmusi vaikus iš kitų šeimų. Mišias pradėjome laimindami mamas. Šitaip meldėme, kad jos visur patirtų Dievo artumą ir pagalbą. Evangelijos tema – Gerasis ganytojas. Nebūtų keista, jei mūsų laikų Vakarų žmogui tokie įvaizdžiai, kaip „geras ganytojas“ ar „klusnios avys“ atrodytų svetimi, o gal ir nepriimtini. Kita vertus, pirmieji Jėzaus paveikslai jį vaizduoja būtent kaip Gerą ganytoją – jauną, giedro veido vyrą pusilgiu apsiaustu, su avele ant pečių. Gerojo ganytojo tema nėra paprasta. Pirma, dažnas suaugęs, o ir augantis žmogus pasakys, kam man ganytojas, juk galiu savo protu vadovautis, esu išsilavinęs ir savarankiškas, o jei ko nežinau, pasižiūrėsiu Google ar paklausiu draugų. Antra, jeigu ganytojais bažnyčios žmonės laiko dvasininkus, tai jiems keliami tokie aukšti reikalavimai, kad vargu ar kuris nors tobulai juos pateisintų. Popiežius Pranciškus kalbėdamas kunigams sako, kad ganytojas turi turėti avių kvapo. Gal tai reiškia, kad ganytojas turi būti arti ganomųjų, tiesiog su jais. Psalmėje girdime, kad pats Dievas yra mūsų gerasis ganytojas, o žemiški ganytojai tik padeda jam. Kiekvienais metais evangelijos ištrauka kreipia mūsų dėmesį vis į kitą Jėzaus kaip gerojo ganytojo aspektą. Vienais metais girdime Jėzų sakant, kad geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę; kitais, kad manosios avys klauso mano balso, štai šiemet girdime iš Jono evangelijos 10 skyriaus, kur Jėzus  sako – aš esu avių vartai. Visi, kurie ėjo pirma manęs, yra vagys ir plėšikai, jiems avys nerūpėjo. Galime suvokti, kad čia jis minty turi ne tokius pranašus kaip Izaijas, Jeremijas, Ezekielis, kurie šaukė tautą grįžti prie Dievo. Jėzaus, o tikriausia ir visais laikais, esama ir tikrų, ir netikrų pranašų, mokytojų ir ganytojų. Netikrieji galbūt iš pirmo net patrauklesni, kalba tai, ką norime girdėti, bet galiausiai suprantame, kad mes jiems nerūpime. Evangelijos ištrauką apie gerąjį ganytoją gražiai užbaigia Jėzaus žodžiai. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Gal ši mintis galėtų įnešti truputį aiškumo, galvojant apie ganytojus. Kiekvienas tėtis ar mama, senelis ar močiutė, geras draugas, kunigas ar mokytojas&#8230; bet kas, su kuo pasikalbėjus ar tiesiog pabuvus kartu jautiesi sustiprintas, padrąsintas, nepaliktas vienas, įgauni vilties ir jėgų žengti kitą žingsnį – tas ir galėtų būti mūsų geras ganytojas. Trumpai tariant, tai žmogus, kuriam mes rūpime. Kuriam ne vis tiek, kokie užaugsime, kuriam ne vis tiek, kaip kalbame, jaučiamės, kaip sekasi mokslai, kaip klostosi šeimos gyvenimas ar verslas&#8230; Kuris, prireikus, nepataikauja ir išmintingai su meile moka pasakyti pastabą, pagyrimą ar kartu pasidžiaugti. Žinoma, pats Dievas yra mūsų geras ganytojas, bet dėkokime už tuos žmones, su kuriais įgyjame daugiau jėgų ir džiaugsmo gyventi. O šiandien mūsų ypatinga malda ir padėka mamoms.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iv-velyku-sekmadienis-jn-101-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">IV Velykų sekmadienis Jn 10,1-10, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Velykų sekmadienis Lk 24,13-35 Į Emausą ir atgal, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iii-velyku-sekmadienis-lk-2413-35-i-emausa-ir-atgal-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iii-velyku-sekmadienis-lk-2413-35-i-emausa-ir-atgal-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 30 Apr 2017 13:12:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[emausas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[kelionė į emausą]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[trečias]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=603</guid>

					<description><![CDATA[<p>Tai viena įdomiausių Naujojo testamento istorijų. Du nusiminę mokiniai traukia Emauso link. Skirtingi šaltiniai sako jį buvus nuo 3 iki 7 mylių atstumu nuo Jeruzalės. Mėginkime eiti su mokiniais kartu, klausyti, ką jie kalba, galbūt įsijungti į pokalbį. Gali būti, kad kai kuriais momentais atpažinsime ir save, savo patirtis. Anie mokiniai tris metus buvo su Jėzumi. Ir štai, kokia netikėta pabaiga&#8230; Jų viltys sužlugo. Gali būti, kad jie jaučiasi nusivylę, pikti, apgauti, praradę trejus metus. Prisiminkime, kaip jaučiamės, kai dėl ko nors veltui sugaištame keletą valandų? Arba, kai per neapsižiūrėjimą kompiuteryje prarandame tai, ką kelias valandas kūrėme, rašėme? Mokinių kalba patvirtina jų nusivylimą. Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį, o kas iš viso to dabar – jis buvo nukryžiuotas kaip piktadarys. Galbūt jie net kaltino vienas kitą dėl to, kad apskritai dėjosi su Jėzumi. Jie tiek įsigilinę į savo mintis ir patirtus išgyvenimus, kad nė nepastebi, neatpažįsta, jog pats Jėzus eina šalia. Čia labai gražiai pasakoma, kad Jėzus ateina ten, kur esame mes – tiesiog į mūsų situaciją. Jis neištraukia mus iš tos situacijos, bet eina kartu su mumis. Toks yra ir krikščioniškasis dvasinis palydėjimas. Šv. Ignacas moko tuos, kurie nori būti palydėtojais pradėti ten, kur žmogus yra, galbūt tai gali būti krizė, nusiminimas, neaiškumas&#8230; Stebėkime, ką daro Jėzus. Jis, kaip geras dvasios palydėtojas, pirmiausia leidžia mokiniams išsiklabėti. Jis klausia, ko jūs tokie liūdni? Taigi, jis suteikia galimybę išsakyti savo jausmus, įvardinti išgyventas patirtis. Jis nesiūlo savo varianto įvykiams paaiškinti. Ir į jų klausimą, „ar tu būsi vienintelis, kuris nežino, kas įvyko šiomis dienomis Jeruzalėje?“ neatsako – „o jūs, kvailiai, kaip aš galiu nežinoti, juk tai įvyko su manimi.“ Gal ir mes kartais bėgame į savo Emausus ir mums reikia, kad kas paėjėtų šalia, turėtų kantrybės ir švelnumo, leistų išsikalbėti, padėtų susivokti, ar tiesiog pabūtų šalia. Taigi, galime pagalvoti: su kuo aš galiu taip išsikalbėti, kaip mokiniai su Jėzumi? Kas mane taip išklauso ir nesiūlo savo išminties ir receptų, o pirmiausia priima mane tokį, koks esu? Beje, ar aš moku išklausyti kitą? Girdėjome, jog mokinių akys dar vis lyg migla aptrauktos, jie dar susitelkę tik ties savo išgyvenimais. Jie dar nepažino to, kuris eina su jais, ir vis tik kviečia jį pasilikti, nes jau vakaras. Čia mes turime sceną, kuri, manyčiau, priklauso gražiausių biblijos scenų grupei. Vienos gražiausių, jautriausių Naujojo testamento vietų yra aprašymai apie valgymą kartu. Ar tai būtų vestuvės Kanoje, ar Jėzaus ir jo bičiulių vakarienė pas muitininkus, Levį, paskui Zakiejų, ar paskutinė vakarienė, kai Jėzus palieka mokiniams testamentinius žodžius. Pagaliau, šiandien girdėta anų mokinių vakarienė su nepažįstamuoju. Valgant kartu ir dalinantis išgyvenimais, jų širdys užsidega, akys atsiveria ir jie atpažįsta tą patį Jėzų. Pirmų amžių krikščionys rinkosi dalintis prisiminimais apie Jėzų, laimino, laužė, dalinosi duona, kaip jis buvo mokęs, ir patyrė jį gyvą savo tarpe. Tą patį darė ir daro milijonai krikščionių jau du tūkstančius metų. Tą patį darome ir mes. Todėl galime klausti: ar mūsų širdys užsidega skaitant jo Žodį evangelijose? Ar mūsų akys atsiveria ir mes atpažįstame jį laužydami duoną bendruomenėje? Per pastarąsias keletą savaičių mes šventėme daug ir įvairių religinių įvykių, pradedant susitaikymo pamaldomis, didžiuoju tridieniu, Velyknakčiu ir Atvelykiu ir šiandien vaikų pirmosios Komunijos iškilme.  Taip mes minėjome svarbius mūsų tikėjimo slėpinius, mėginome juose dalyvauti, prisiminėme ir mėginome įvardinti geras ir mažiau geras savo patirtis, mėginome atsiverti Dievui, mėginome jį prisileisti arčiau. Visa tai priemonės tam pačiam tikslui – tvirčiau tikėti Prisikėlusįjį ir į savo kasdienybę sugrįžti sustiprintam, tikint, jog tą patį Jėzų galiu sutikti ir ten. Kur mano Emausai, į kuriuos mėginu atsitraukti? Kokios miglos kartais aptraukia mano akis? Ir kas jas atveria susitikimui su Jėzumi?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iii-velyku-sekmadienis-lk-2413-35-i-emausa-ir-atgal-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">III Velykų sekmadienis Lk 24,13-35 Į Emausą ir atgal, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
