<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>švenčiausioji trejybė Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/svenciausioji-trejybe/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/svenciausioji-trejybe/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 07:10:48 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>švenčiausioji trejybė Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/svenciausioji-trejybe/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Švč. Trejybė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/2019-birzelio-16-d-svc-trejybe/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=2019-birzelio-16-d-svc-trejybe</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sat, 15 Jun 2019 21:00:29 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[švč. trejybė]]></category>
		<category><![CDATA[švenčiausioji trejybė]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=359</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šv. Augustino vizija kai vaikas bando perpilti jūrą į pakrantėje išsikastą duobutę. Augustinui nusistebėjus, vaikas atsakė, kad jūrą perpils greičiau, nei šis mokytas vyras supras Trejybės paslaptį. Šv. Ignaco meditacija apie Trejybę, kaip trijų klavišų darniai skambantį akordą ir aiškinimai apie tris vandens stovius: skystą, kietą – ledą ir dujas – garus. Kokie bebūtų aiškinimai, jei niekada mūsų protui neatsakys, kaip vienas Dievas yra trejybė. Pagaliau pati sąvoka Trejybė yra žmonių sugalvota. Todėl, manau, turiu pradėti kukliai priimdamas, jog Trejybėje vienas Dievas yra didelė paslaptis. Gali atrodyti, kad ši paslaptis mūsų tikėjimą tik daro dar painesnį. Ji kalba apie tokį Dievo slėpinį, kurio protu nei aiškiai įžvelgti, nei pilnai suvokti neįstengiame. Ar nepakaktų tikėti Dievu – dievybe, kosmine galia, likimu ar šiaip kuo nors didesniu už mus? Kam dar galvą sukti apie Dievą ir dar Trejybėje vieną. Kai kas galbūt taip ir tiki, tik ar tai yra krikščionių tikėjimas? Šalia ko kita, man atrodo, kad šia švente Bažnyčia kviečia klausti kokį Dievą iš tikrųjų tikime? Kviečia pasitikrinti, ar jis yra tas, kurį skelbė Jėzus, ar mūsų pačių sugalvotas, susikurtas pagal save, poreikį, situaciją? Pirmame Jono laiške skaitome – Dievas yra meilė ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas jame. Galime sakyti, kad šie Jono žodžiai gražiai išsako mūsų krikščioniško tikėjimo apie Dievą esmę. Mažiausiai tikėtina, kad suklysime sakydami, kad Dievas yra meilė, visuotinė ir konkreti mums kiekvienam. Aš esu tik todėl, kad Dievas manęs norėjo, nori ir norės per amžius. Mes kuriame ar perkame daiktus, nes mums jų reikia dėl kokios nors priežasties. Mes gimėme, nes tėvai norėjo sūnaus ar dukros, o Dievas pirmiausia norėjo ir nori manęs. Be sąlygų, be apribojimų, nepaisant mano klaidų, nuodėmių ir nesąmonių, jis mane myli ir mylės. Šitoks mylintis, einantis į žmogiškus santykius Dievas buvo nežinomas nei Europos antikai, nei pagonybei. Tačiau būtent šitokį Dievą skelbė Jėzus, šitokį jį tiki krikščionių bendruomenė. Ši bendruomenė Trejybės švente sako, kad Dievas nėra vienišas, nėra individualistas užsidaręs tik savyje. Jam rūpi pasaulis, visi žmonės, gyvi ir jau mirę, sveiki, gražūs, sėkmingi, ligoniai, seneliai ir vargšai, visi ir kiekvienas taip pat ir mes ir aš. Sakoma, kad pažintum žmogų, turi jį pamatyti trijose situacijose: lietingą niūrią dieną, kai susipainioja siūlai ar žvejybinis valas ir kai oro uoste pasimeta jo lagaminas. Todėl kviečiu klausti koks yra mano Dievas ne tik meldžiantis, ne tik bažnyčioje, bet ir gatvėje, namuose, kai sekasi ir nesiseka, kai bendrauju su mielais ir su sunkiais žmonėmis, kai skauda man ar mano artimui, kai linksma ar liūdna, kai viskas vyksta pagal planą ir kai žemė slysta iš po kojų. O baigti dera, kukliai, kaip ir pradėjau. Kiek begalvotume, bemąstytume – neperprasime Trejybės paslapties, bet gal giliau suvoksime, pajusime, nujausime, kad Dievas myli mus visus ir konkrečiai mane. Kas benutiktų.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/2019-birzelio-16-d-svc-trejybe/">Švč. Trejybė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Švč. Trejybė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/svc-trejybe-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=svc-trejybe-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 11 Jun 2017 13:04:41 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[švenčiausioji trejybė]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=587</guid>

					<description><![CDATA[<p>Moderniam žmogui, pasirodo angelas ir Dievo vardu paskelbia pasaulio pabaigą. Žmogus sako: „Aš netikiu į Dievą“. „Nieko tokio, ir Dievas tavimi netiki“ atsako angelas. Tai trumpas dialogas iš amerikiečių katastrofų filmo „Legionas“, atrodo, jis atspindi nūdienę prasmės ir pasitikėjimo krizę. Man regis, nemaža dalis žmonių religijai abejingi, kita dalis gal klausia, kaip mums tikėti į Dievą, kai jo Bažnyčia mumis netiki ir nei mūsų padėties, nei mūsų pačių nesupranta. Pvz., kaip ji elgiasi su antrą kartą susituokusiais katalikais. Kalba dalykus tolimus nuo gyvenimo ir ne retu atveju atsuka nugarą. Drąsesni bažnyčios hierarchai išdrįsta pasakyti, kad ji nuo mūsų dienų atsilikusi maždaug 200 metų. Kaip man tikėti Dievu, kai jo Bažnyčioje tiek netvarkos, net gi korupcijos&#8230; O kur dar veidmainiai, apsimetėliai šventeivos. Ką daugiau tokiam Dievo neigėjui gali pasakyti bažnytininkas profesionalas kaip tik tai, kad ir Dievas tavimi daugiau nebetiki, jis atitrauks nuo tavęs savo palaimą ir tada tikrai būsi pasmerktas, prakeiktas, sutriuškintas&#8230; Stiprūs žodžiai, bet jie ST Pakartoto įstatymo knygos 30 skyriaus. Neskubėk, neskubėk, pasakytų mano teologijos profesorius, &#8211; šitose mintyse kažkur yra kirminas. Jei tu ir sakytum – netikiu į Dievą, bet Dievas tiki tavimi, net ir tada, o galbūt dar labiau tada, kai tavo tikėjimas ima svyruoti. Jis nepalieka tavęs, net ir tada kai nesimeldi, kai apie jį net negalvoji. Šiandien Švč. Trejybės šventė. Gali susidaryti įspūdis, kad ji mūsų tikėjimą padaro dar painesnį. Ji kalba apie tokį Dievo slėpinį, kurio protu nei aiškiai įžvelgti nei pilnai suvokti neįstengiame. Ar nepakaktų tikėti Dievu, dievybe, kosmine galia, likimu ar šiaip kuo nors didesniu už mus. Kam dar ta Dievo Trejybėje tikėjimo dogma ir ši šventė? IV amžiuje Bažnyčioje iškilo konfliktas su Arijumi ir kitais teologais, kurie mokė, kad Jėzus Kristus nėra Dievas, o tik ypatingas žmogus. Bažnyčia turėjo atsakyti į jo mestą iššūkį ir mokė, kad mes tikime trejybėje vieną Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią. Bažnyčios istorijoje galime atrasti laikotarpių, kai Švč. Trejybės klausimas kėlė nesutarimų. Ir mūsų laikais dėl to esama skirtingų nuomonių. Man kelia įtarimą ypač tos, kurios į sudėtingus klausimus siūlo labai paprastus atsakymus. Trejybe mes išpažįstame, kad Dievas nėra vienišas, kad jis yra asmuo ir kad Dievo klausimas galiausiai yra santykio klausimas. Ir aš esu asmuo ir man santykių klausimas yra esminis. Štai ir turime sąlyčio tašką. Ši šventė klausia ir kviečia pamąstyti koks yra mano Dievas. Ar jis tikrai yra toks, kokį skelbė Jėzus Kristus, kokį išpažįsta krikščionių tikėjimas, o gal aš tikiu, arba netikiu į piktą, mano nuodėmes skaičiuojantį, už gera atlyginantį, bet dar mieliau už bloga baudžiantį Dievą. Ar aš tikiu tą Dievą, kuris iš meilės sukūrė pasaulį, kuris norėjo ir nori, kad visi žmonės, ir aš konkrečiai būčiau laimingas? Ar aš tikiu, ar noriu tikėti tą Dievą, kuris eina ieškoti nuklydusios avelės, laukia sugrįžtančio vaiko ir nieko nepriekaištavęs jį apkabina, ar tikiu tą, kuris moko atleisti ir mylėti net priešus ir pats kryžiuojamas užtaria juos, ar aš tikiu tą Dievą, kuris išlieja savo Dvasią ant viso pasaulio žmonių, skirtingų tautų ir religijų, nes jam brangus kiekvienas žmogus. Ar aš tikiu tą Dievą, kuriam skauda dėl neteisybės, kuris visada skriaudžiamųjų pusėje, nesvarbu kas skriaustų, valstybė, mafija, kaimynas ar Bažnyčios institucija. Ar tikiu į Dievą, kuris yra nepaperkamas, pasiruošęs viską dovanoti ir atleisti? Baigti turėčiau kukliai, kad Švč. Trejybė, Vienas Dievas yra didžioji paslaptis, o mūsų tikėjimas moko, jog tai nėra anoniminė, beasmenė dievybė ar galybė – tai mus sukūręs, nuolat palaikantis ir konkrečiai mane, tave ir kiekvieną mylintis Dievas. Ir dar, nėra taip, kad aš iš pradžių esu, o paskui jis mane pamilo, jis mane myli, todėl aš ir esu. Į jį galiu kreiptis kaip į kitą, Tu. Jis mane šaukia į amžiną draugystę, Juo galiu pasitikėti, nes jis niekados nenustoja tikėjęs manimi. Truputį sudėtingiau su Bažnyčia, nes ji iš žmonių, tokių kaip aš. Todėl klausdamas apie tikėjimą ja turiu klausti ir apie mano paties patikimumą.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/svc-trejybe-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Švč. Trejybė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Švč. Trejybės sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 22 May 2016 10:16:04 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[dievas]]></category>
		<category><![CDATA[dievas sūnus]]></category>
		<category><![CDATA[dievas šventoji dvasia]]></category>
		<category><![CDATA[dievas tėvas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[jėzus kristus]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[švč. trejybė]]></category>
		<category><![CDATA[švenčiausioji trejybė]]></category>
		<category><![CDATA[šventoji dvasia]]></category>
		<category><![CDATA[tėvas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=713</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kiek bekalbėčiau apie Trejybėje vieną Dievą, vis tiek tai liks tikėjimo slėpinys. Apie jį tegalime kalbėti ir mąstyti tik žmogiškomis analogijomis. Viena tokių, jog Trejybė tai tobulas ir amžinai tvarus, persipinantis dieviškų asmenų meilės santykis. Mes tikime jog Dievas yra asmuo, asmenys esame ir mes. Galbūt kaip tik čia galime ieškoti sąlyčio taškų su šia švente ir Trejybe, nes ir mes esame asmenys, ir mums svarbūs santykiai, gal net labiau, nei manome. Šiandienos pamąstymui pasitelkiu vieną iškilią austrų poete. Mes žinome, jog patyčios yra blogas dalykas, su jomis kovojama vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose ir darbovietėse, o jų vis pasitaiko. Jau mokykloje patyčias kentė ir ji neįgali mergaitė. „Žiūrėkit žiūrėkit, ateina ragana“, &#8211; šaukdavo vaikai. Ji buvo neįgali. Gydytojų diagnozė – savarankiškai gyventi nepajėgi. Negalia ir ligomis nuo gimimo paženklinta ir pasmerkta gyventi toliau, kartą ji savo geriausiai draugei rašė: „Aš niekada nebuvau jauna ir niekada nė truputį patraukli“. Ji kentė kūno skausmus, ir depresiją, vėliau beveik apako, mėgino žudytis, išgyveno tikrą pasaulio atskirtį. Atrodo jog vienatvė buvo artimiausias šios didžios austrų poetės palydovas. Tai Kristina Lavant 1970 m. gavusi valstybinę Austrijos literatūros premiją. Ši poetė ginčijosi su Dievu, jį keikė ir tuo pat metu jo ilgėjosi. Ji nuolatos klausė: Ar Dievas žino apie mane? Ar Dievas žino apie mane, ar aš jam rūpiu, klausiame ir mes ir kiti, nė netardami Dievo vardo. Vis tiek visų mūsų ilgesys orių, tvarių santykių yra realus. Kristina Lavant kentusi vienatvę apie Trejybę rašo gražiai ir dramatiškai: „Atleisk man, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia. Jūs tai trejybė, o aš tokia viena“. Šitaip trūkumą santykio su kitais išreiškia poetė. O kaip santykį su kitais ar jo trūkumą išreiškiame ar užgniaužiame mes? Man regis poetė pataiko į vieną giliausių žmogaus ilgesių. Sociologai sako, kad Vakarų žmonės susvetimėjo. Net ir modernios priemonės, socialiniai tinklai ne visada padeda. Jie lyg ir įgalina komunikuoti su esančiais toli, bet atitolina esančius arti. Mobilų telefonų naudojimas visur ir visada, parodo viena vertus žmogiško santykio ilgesį, o kita vertus negebėjimą bendrauti tiesiogiai. Bet tai ne tik jaunosios kartos požymis. Ilgesys tikro santykio žmogaus nepalieka niekad. Pagaliau ir mūsų maldos paremtos santykiu su artimais ir kitais žmonėmis, jomis ieškome santykio ir su Dievu. Pagalvojus apie žmonių santykius, man vis prisimena vieno Suvalkijos miestelio autobusų stotelė. Lyg kryžių kalnelis iškilo rodyklės į įvairias pasaulio šalis su kilometrais iki Londono, iki Čikagos, Melburno, Dublino. Į ten išvyko to miestelio vyrai, tėvai, dukros, anūkai. Likusieji laukdami autobuso stovi po rodyklėmis lyg po kryžiais, skaito miestų pavadinimus ir ilgesingai žiūri ton pusėn. Ar ne tas pats trūkumas santykio su brangiu žmogumi? Jau minėjau, jog Trejybė tai dieviškas santykis. Švęsdami Trejybės iškilmę švęskime Dievo svajonę dovanoti mums tobulą santykį su pačiais savimi, su artimais ir kitais žmonėmis ir žinoma su Dievu, kuris vienas bet ne vienišas. Suprantama, jog tobuli, amžinai tvarūs santykiai įmanomi tik perkeistame pasaulyje, bet jau čia ir dabar tegul jie skleidžiasi ir darosi vis žmoniškesni. Nes be santykio nėra ir paties žmogaus. O su poete Kristina Lavant galime melstis ir šitaip: Ačiū tau, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia, kad esi Trejybė, nes būtent todėl ir aš nesu ir nebūsiu viena.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Švč. Trejybės sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
