<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Mt 22 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/mt-22/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/mt-22/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Thu, 28 Oct 2021 12:51:07 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>Mt 22 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/mt-22/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>XXX sekmadienis Mt 22,34-40, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 25 Oct 2020 08:00:14 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 22]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=1435</guid>

					<description><![CDATA[<p>Vienas JAV teologijos studentas paklausė dėstytoją: „Kodėl taip yra, kad kai pradedame kalbėti apie meilę, greitai kalba pakrypsta apie taisykles ir įsakymus, apie tai, ko negalima daryti? Lygiai tas pats su tikėjimu. Pradedame kalbėti apie tikėjimą ir greitai pereiname prie dogmų, kanonų ir erezijų. Kodėl negalime kalbėti tik apie meilę be tų „galima“, „negalima“? Taisyklės, įstatymai ir dogmos kartais ateina iš administracijų, kurios labai susirūpinę savo galia. Jos taip pat ateina ir iš mūsų pačių baimingumo, pavydumo ir menkavertiškumo. Todėl nekeista, kad jos ne visada pasitarnauja meilei ir tikėjimui. Pagaliau ką reiškia mylėti Dievą, ką reiškia mylėti artimą? Dabar prašysiu įjungti vaizduotę. Nes pasakojime persipina du sluoksniai –&#160;baroko pamokslas ir postmoderno individualizmas. Man padės mano teologijos studijų dekanas iš Austrijos. Svarstant apie dvigubą&#160;įsakymą mylėti Dievą ir žmones jis kviečia įsivaizduoti baroko laikų pamokslininko ir&#160;mūsų laikų jaunuolio susitikimą. Baroko pamokslai tai įmantri vaizdinių kalba, o mūsų&#160;postmodernių laikų jaunuoliui, religija jau liko tik etika. Įsivaizduokime, garsus baroko laikų jėzuitas pamokslininkas, pvz. Petras Skarga, lipa į šią sakyklą ir be mikrofono, už tad garsiai ir ugningai sako pamokslą kaip reikia mylėti Dievą ir žmones. Jūs žinote, anais laikais, Mišios vyko lotynų kalba, o pamokslas sakomas po jų. Kadangi pamokslininkas žymus, visi žmonės pasilieka ir pamokslui. Baigęs kalbėti, t. Skarga persižegnoja ir eina į senąją zakristiją. Mišiose dalyvavo ir mūsų laiku tarkime VU III kurso filologijos studentas, jau prakutęs lotyniškai. Jis kalbos praktikai nusikėlė (teleportavosi) į baroko laikus, lotyniškai giedojo per Mišias ir kaip kalbos pratimą klausė pamokslą. Bet kai kas jį suintrigavo. Tad jis po pamokslo paskui t. Skargą nucipena į zakristiją ir sako: „Atsiprašau kunige, tavo pamokslo dalis apie artimo meilę man savaime suprantama. Šiandien, kai tiek išnaudojimo, neteisybės ir smurto&#8230; reikia nuolat kalbėti apie artimo meilę, mūsų laikais reikia dar kalbėti ir apie ekologiją ir sąmoninti žmones. Bet nesuprantu, kam mums mylėti Dievą? Ką tas duoda? Ar tik ne maldingų nusivylimų ir neurozių? O Bažnyčia šiandien vis labiau praranda pasitikėjimą“. Gerai, sako Skarga, einam prie Neries, ten mano valtis, plauksim į kitą krantą ir pasikalbėsim. Gal jis norėjo aplankyti jėzuitų tercijatą netoli dabartinio CUP, ar jėzuitų šv. Rapolo bažnyčią. Abu sėda į valtį, t. Skarga iš visų jėgų pradeda irkluoti, bet tik vienu irklu. Valtis sukasi ratu, Skarga net padusęs stengiasi kiek gali, bet valtis tik sukasi ir niekur nepajuda. Tada jis paleidžia vieną ir griebiasi kito irklo. Nepaisant pastangų, rezultatas tas pats. Valtis tik sukasi ratu. Ne, ne šitaip nieko nebus, šaukia studentas. Reikia irkluoti abiem irklais, antraip nepajudėsim. Būtent &#8211; atsako tėvas Skarga. Tas pats ir su dvigubu meilės įsakymu. Jei jums rūpės tik meilė žmonėms, o meilę Dievui užmiršite, tik ratu suksitės ir pavargsite. Nepakanka vien etikos, kai ji atskirta nuo tikėjimo. Ji kuria kultūrą, kuri užmiršta tikėjimą, transcendenciją, Dievą. Kurį laiką ji dar sukasi apie save, bet ilgainiui pradeda save naikinti. Beje tas pats galioja ir kitam irklui. Atskira nuo žmonių meilės Dievo meilė virsta pamaldžia neuroze, tik lūpų religija. Ir šiuo atveju žmogus sukasi tik apie save. Jis temoka tik moralizuoti, nes nesugeba priimti malonės. O kas mėgina mylėti Dievą ir žmones, tas ir pats jaučiasi mylimas. Suprato studentas t. Skargos pamoką ir jaunomis rankomis įsikibo į antrąjį irklą, ir kartu su juo lengvai pasiekė kitą Neries krantą ties šv. Rapolo bažnyčia. Pabaigai grįžkim prie pradžios. Ką gi reiškią mylėti artimą? Kai skaitome Luko evangelijos klausimų atsakymų skyrius, fariziejus atsako klausimu – „Kas yra mano artimas?“. Evangelistas Matas labiau palieka mums patiems ne tik atsakyti, kas yra mano artimas, bet ir ką reiškia jį mylėti. Šv. Ignacas sakė, kad meilė pasireiškia labiau darbais nei žodžiais. O ką reiškia mylėti Dievą? Mes Dievą stengiamės mylėti ne tiek emocijomis,&#160;kiek dėmesiu tam, kaip jis mus myli, stengiamės jo žodį priimti dėkinga ir veiklia širdimi. Svarbiausias jo žodis yra pats Jėzus Kristus. Stengdamiesi Jėzų pažinti, juo&#160;sekti tuo pačiu stengiamės mylėti ir Dievą ir žmones.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">XXX sekmadienis Mt 22,34-40, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Mt 22,1-14, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 11 Oct 2020 08:00:42 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-14]]></category>
		<category><![CDATA[eucharistija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[kas man yra eucharistija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 22]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio šventimas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=1347</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauka apie vestuvių pokylį. Tai Dievo karalystės įvaizdis. Ji gali vaizduoti ir&#160;eucharistijos šventę. Tad pamaniau pasidalinti pamąstymu apie tai, ką mes čia veikiame. O ir&#160;klausykloje nesu tikras kuri nuodėmė dažniau minima ar, kad tėvų neklausiau ar, kad sekmadienį&#160;nedalyvavau mišiose. II Vatikano susirinkimas vaizdžiai ir kontrastingai sako, kad eucharistija yra krikščioniško&#160;gyvenimo versmė ir viršūnė. Versmė atrodytų yra apačioje, viršūnė aukštai, o mes kažkur tarp jų. Krikščionys daug ginčijasi dėl eucharistijos. Ką ji reiškia? Kaip turėtų būti vadinama? Kaip&#160;dažnai turėtų būti švenčiama? Kam turėtų būti leista joje pilnai dalyvauti, t. y. priimti Komuniją ir t.t. Esama daugybės požiūrių į eucharistiją. Vieniems tai yra valgymas – kitiems auka. Vieniems tai apeiga, šventa ir išskirtinė – kitiems bendruomenės susirinkimas ir kuo daugiau žmonių, vaikų ir klegesio, kuo gyviau, tuo geriau. Vieniems tai gili asmeninė malda, asmeninis susitikimas su Jėzumi – kitiems tai bendruomeninės pamaldos už pasaulį. Vieniems labai svarbu susirinkti kartu, svarbu bendrystė &#8211; Komunija, bet turi būti tik tos pačios konfesijos (bendruomenės) nariai – tuo tarpu kitiems svarbu megzti ryšius su išore, su kitaip galvojančiais, kitaip tikinčiais, gal ir netikinčiais, su išsiskyrusiais ir vėl vedusiais, su įvairių orientacijų žmonėmis&#8230; Vieniems tai sielvartų ir rūpesčių išsakymo erdvė, prieš akis turint kenčiantį Kristų, ir todėl vieta, kur pats gali nesidrovėti palūžęs – kitiems tai erdvė švęsti džiaugsmą, prisikėlimą ir džiugiai giedoti aleliuja. Vieniems tai ritualinis atminimas, istorinio Jėzaus įvykio sudabartinimas (jo mirties ir prisikėlimo, žengimo į dangų, šv. Dvasios atsiuntimo) – kitiems tai Dievo artumo, buvimo su mumis šventė. Vieniems tai Jėzaus ir jo mokinių paskutinės vakarienės šventė, kuri neturėtų būti per dažnai švenčiama – kitiems tai įvykis kai Dievas savo žmones maitina nauja mana – Kristaus kūnu ir kaip kasdien valgome žemišką maistą, taip kasdien turėtume maitintis ir šiuo. Vieniems tai susitaikymo šventė, apeiga, kuria atleidžiamos nuodėmės ir vėl esi priimamas, suvienijamas su bendruomene – kitiems atrodo, kad dar prieš švenčiant eucharistiją turi sutaikyti ir būti vienybėje, kad galėtum dalyvauti bendroje šventėje. Vieniems tai budėjimas &#8211; vigilija, kurios svarbiausia užduotis laukti, kad dar kažkas įvyks, kažkas ateis – kitiems šventimas to, kas jau yra čia ir dabar, kas nori būti atpažintas, priimtas. Vieni eucharistiją supranta, kaip duonos ir vyno perkeitimą į tikrą &#8211; fizinį Kristaus kūną ir kraują – kiti mano, kad Kristus čia tikrai, realiai yra, bet dvasiniu būdu. Vieni tai vadina Viešpaties vakariene, kiti Eucharistija, dar kiti Mišiomis. Vieni švenčia tik kartą per metus, kiti keturis kartus per metus, kiti kas sekmadienį, dar kiti kasdien. Kas teisus? Iš tikrųjų Eucharistija yra visa tai ir dar daugiau. Vienas JAV teologas sako, ji&#160;kaip meistriškai nušlifuotas daugiabriaunis deimantas, įstabiai spindintis saulėje. Ji turi daugybę&#160;lygmenų, prasmių, kurios net sukuria tarpusavio įtampas. O ir Biblijoje nėra vieningos Eucharistijos&#160;teologijos, tačiau yra kelios viena kitą papildančios teologijos. Nuo pat apaštalų laikų būta skirtingų požiūrių į eucharistiją. Vienos bendruomenės ją vadino&#160;Viešpaties vakariene, ją siedamos su paskutine Jėzaus vakariene. Ir jos dažnai nešvęsdavo. O&#160;Krikščionys susibūrę apie apaštalą Joną eucharistiją siejo su tuo, kad Dievas maitina savo žmones&#160;kasdien ir ją švęsdavo kasdien. Jei mėgintume išaiškinti eucharistiją racionaliai, kiltų daugiu klausimų nei galėtume atsakyti. Bet gal ne taip turėtume klausti. Juk nėra racionalaus paaiškinimo ir meilei, ir atsidavimui, ir gyvybės bei dvasios priėmimui, prisilietimu. Turime pripažinti, kad esama tikrovių, kurios pranoksta mūsų kalbos, pojūčių ir supratimo gebėjimus. Tačiau jos veikia labiau nei žodžiai, kitaip nei racionalus supratimas ir kitaip nei mūsų priežastingumo dėsniai. Noriu padrąsinti domėtis ir gilintis į savo tikėjimą, bet kartu ir pasilikti erdvės paslapčiai, apie&#160;kurią primenama per kiekvienas Mišias. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams gražiai sako. Mūsų pažinimas dalinis, dalykus matome&#160;lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, vėliau pažinsime tobulai. O dabar svarbu tikėjimas, viltis ir meilė,&#160;bet didžiausia yra meilė. Jeigu kartu švęsdami eucharistiją augame tikėjime, jeigu stiprėja mūsų viltis ir mažėja&#160;baimės, jeigu auga meilė, jeigu ji bręsta, darosi vis apimlesnė ir veiklesnė, tai verta ir prasminga&#160;švęsti eucharistiją kartu su bendruomene. Baigsiu, kuo pradėjau &#8211; klausimu. Po to, ką girdėjote jūs dabar pasakykite: tai nuodėmė ar ne, jei sekmadienį neatėjai į mišias? Mano atsakymas būtų toks: Sąmoningam katalikui tai nelabai prasmingas klausimas. Būkime palaiminti, atėję į avinėlio puotą, o išėję tapkime palaima kitiems.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mt 22,1-14, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Mt 22,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mt-2215-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mt-2215-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 22 Oct 2017 13:00:18 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[15-21]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 22]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=577</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šiandien įdomi sąsaja tarp pirmo skaitinio ir evangelijos. Pirmiausia girdime apie Kirą. Jis 6a. pr. Kr. savo valdžią išplėtė Artimuose Rytuose. Turėdamas galią, vis tik gerbė valdomų kraštų religijų tradicijas. Nukariavęs Babiloniją jis leido žydams iš tremties sugrįžti į savo kraštą. Nors pats niekada netapo judėjų tikėjimo, bet labai padėjo, kad žydų tikėjimas ir kultūra išliktų. Todėl Izaijas jį ir vadina Dievo pateptuoju, taigi mesiju. Ir čia slypi jungtis su evangelija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad evangelijos pagrindinė mintis sukasi apie mokesčius. Tačiau galime mėginti žvelgti ir šiek tiek iš kitos perspektyvos. Mokesčių tema gali padėti. Įdomu, kad šiandien skaitome apie mokesčius evangelijoje, kurią užrašė pats mokesčių rinkėjas Matas. Prieš tampant Jėzaus mokiniu jo vardas buvo Levis, jis buvo net gi mokesčių rinkėjų viršininkas. Girdėjome vieną iš trijų pasakojimų, kur Matas aprašo kokie priešiški Jėzui buvo jo visuomenės lyderiai. Jie dar kels daugiau klausimų apie prisikėlimą ir apie didįjį įsakymą. O šiandien jie siunčia delegaciją pas Jėzų. Lyg įvadui pasakę, kad Jėzus tesisus žmogus, fariziejų mokiniai užduoda suktą klausimą. Mokėti mokesčius Ciesoriui, ar ne? Kalba ėjo apie pagalvės mokestį Romai, kurį turėjo mokėti visos moterys nuo 12 metų, vyrai nuo 14. Bet kuris atsakymas Jėzui būtų pražūtingas. Jei pasakytų, kad nereikia mokėti okupantams mokesčio, fariziejai jį apskųstų romėnams kaip maištininką. Jei sakytų, kad reikia mokėti, tada būtų sukompromituotas prieš savo tautiečius, ypač zelotus – sukilėlius. Fariziejai nori sugauti Jėzų kalboje ir atrodo sugalvojo tokį klausimą, taip užspendė Jėzų į kampą, kad jis nebeturi išeities. Ir vien žmogiška logika remiantis jos iš tikrųjų nėra. Tačiau Jėzus peržengia šią žmogišką išmintį ir atsako savo būdu, taip jog klausėjai lieka suglumę ir atsitraukia. Šitaip jis parodo, jog Mesijas neturi tilpti į jų nustatytus rėmus ir patenkinti visus lūkesčius. Jis parodo, kad būtent Dievas vadovauja tautai. Ir mes ne kartą mąstome, kaip tie fariziejai, t. y. galvojame, kad Mesijas ar Dievas turi būti toks, kokį įsivaizduojame. Jėzus, kaip mesijas niekaip netilpo į fariziejų rėmus ar įsivaizdavimą. Jie užmiršta pranašą Izaiją, kad Dievas mesiju išrinktajai tautai pašaukė visai ne judėjų tikėjimo žmogų Kirą ir per jį išvadavo tautą. Šiandien misijų sekmadienis, malda ir auka paremsime misionierius įvairiuose pasaulio kraštuose. Visus tuos krikščionis vyrus ir moteris palikusius savo kultūrą, artimus žmones ir išvykusius nešti gerąją Naujieną. Kai pagalvoju apie misionierius, pirmiausia ateina mintis, jog tai drąsūs ir veržlūs žmonės, degantys Dievo ir žmonių meile. Juk jokio kito motyvo pavojingoms misijoms neužtektų. Vienas iš misijų sunkumų buvo, o gal ir yra tas, kad misionieriui pirmiausia reikia pažinti vietinius žmones, jų kalbą, papročius religiją, kultūrą ir kartu su evangelija nemėginti primesti savo vakarietiško krikščionybės modelio. Ne kartą Bažnyčios istorijoje buvo padaryta tokių klaidų ir sukliudyta skleistis evangelijai. Šia prasme ir mes esame kviečiami giliau pažinti Jėzų, jo Evangeliją, atviriau, plačiau ir pagarbiai žvelgti į kitų tradicijų bei kultūrų žmones. Nes kaip šios dienos Biblijos skaitiniai moko, mesijas, Dievas nesileidžia įspaudžiamas nei į fariziejų nei į mūsų įsivaizdavimo rėmus. Mums visiems linkiu drąsos ir atvirumo atpažinti Dievą ir jo veikimą ten kur iš anksto nesitikime, o padėti jį atpažinti ir kitiems. Nes krikštu kiekvienas dalyvaujame Jėzaus misijoje.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mt-2215-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mt 22,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
