Šiandien įdomi sąsaja tarp pirmo skaitinio ir evangelijos. Pirmiausia girdime apie Kirą. Jis 6a. pr. Kr. savo valdžią išplėtė Artimuose Rytuose. Turėdamas galią, vis tik gerbė valdomų kraštų religijų tradicijas. Nukariavęs Babiloniją jis leido žydams iš tremties sugrįžti į savo kraštą. Nors pats niekada netapo judėjų tikėjimo, bet labai padėjo, kad žydų tikėjimas ir kultūra išliktų. Todėl Izaijas jį ir vadina Dievo pateptuoju, taigi mesiju. Ir čia slypi jungtis su evangelija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad evangelijos pagrindinė mintis sukasi apie mokesčius. Tačiau galime mėginti žvelgti ir šiek tiek iš kitos perspektyvos.

Mokesčių tema gali padėti.

Įdomu, kad šiandien skaitome apie mokesčius evangelijoje, kurią užrašė pats mokesčių rinkėjas Matas. Prieš tampant Jėzaus mokiniu jo vardas buvo Levis, jis buvo net gi mokesčių rinkėjų viršininkas.

Girdėjome vieną iš trijų pasakojimų, kur Matas aprašo kokie priešiški Jėzui buvo jo visuomenės lyderiai. Jie dar kels daugiau klausimų apie prisikėlimą ir apie didįjį įsakymą. O šiandien jie siunčia delegaciją pas Jėzų.

Lyg įvadui pasakę, kad Jėzus tesisus žmogus, fariziejų mokiniai užduoda suktą klausimą. Mokėti mokesčius Ciesoriui, ar ne? Kalba ėjo apie pagalvės mokestį Romai, kurį turėjo mokėti visos moterys nuo 12 metų, vyrai nuo 14. Bet kuris atsakymas Jėzui būtų pražūtingas. Jei pasakytų, kad nereikia mokėti okupantams mokesčio, fariziejai jį apskųstų romėnams kaip maištininką. Jei sakytų, kad reikia mokėti, tada būtų sukompromituotas prieš savo tautiečius, ypač zelotus – sukilėlius.

Fariziejai nori sugauti Jėzų kalboje ir atrodo sugalvojo tokį klausimą, taip užspendė Jėzų į kampą, kad jis nebeturi išeities. Ir vien žmogiška logika remiantis jos iš tikrųjų nėra. Tačiau Jėzus peržengia šią žmogišką išmintį ir atsako savo būdu, taip jog klausėjai lieka suglumę ir atsitraukia. Šitaip jis parodo, jog Mesijas neturi tilpti į jų nustatytus rėmus ir patenkinti visus lūkesčius. Jis parodo, kad būtent Dievas vadovauja tautai. Ir mes ne kartą mąstome, kaip tie fariziejai, t. y. galvojame, kad Mesijas ar Dievas turi būti toks, kokį įsivaizduojame. Jėzus, kaip mesijas niekaip netilpo į fariziejų rėmus ar įsivaizdavimą. Jie užmiršta pranašą Izaiją, kad Dievas mesiju išrinktajai tautai pašaukė visai ne judėjų tikėjimo žmogų Kirą ir per jį išvadavo tautą. Šiandien misijų sekmadienis, malda ir auka paremsime misionierius įvairiuose pasaulio kraštuose. Visus tuos krikščionis vyrus ir moteris palikusius savo kultūrą, artimus žmones ir išvykusius nešti gerąją Naujieną. Kai pagalvoju apie misionierius, pirmiausia ateina mintis, jog tai drąsūs ir veržlūs žmonės, degantys Dievo ir žmonių meile. Juk jokio kito motyvo pavojingoms misijoms neužtektų.

Vienas iš misijų sunkumų buvo, o gal ir yra tas, kad misionieriui pirmiausia reikia pažinti vietinius žmones, jų kalbą, papročius religiją, kultūrą ir kartu su evangelija nemėginti primesti savo vakarietiško krikščionybės modelio. Ne kartą Bažnyčios istorijoje buvo padaryta tokių klaidų ir sukliudyta skleistis evangelijai. Šia prasme ir mes esame kviečiami giliau pažinti Jėzų, jo Evangeliją, atviriau, plačiau ir pagarbiai žvelgti į kitų tradicijų bei kultūrų žmones. Nes kaip šios dienos Biblijos skaitiniai moko, mesijas, Dievas nesileidžia įspaudžiamas nei į fariziejų nei į mūsų įsivaizdavimo rėmus.

Mums visiems linkiu drąsos ir atvirumo atpažinti Dievą ir jo veikimą ten kur iš anksto nesitikime, o padėti jį atpažinti ir kitiems. Nes krikštu kiekvienas dalyvaujame Jėzaus misijoje.