<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Lk 14 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/lk-14/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/lk-14/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 07:08:25 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>Lk 14 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/lk-14/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Lk 14,25-33, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-1425-33-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-1425-33-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 04 Sep 2016 15:44:58 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[25-33]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Lk 14]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=699</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šiandienos evangelijos ištrauka nepašykšti stiprių žodžių. Iš Antiochijos, taigi iš Sirijos, kilęs Lukas savo mieste, kuris buvo prekybos kelių sankirtoje, matė ryškių visuomenės kontrastų ir juos išlaikė ir savo kalboje. Ką reiškia Jėzaus sąlyga norintiems juo sekti? Kas atsitiko su ketvirtuoju Dievo įsakymu, liepiančiu gerbti tėvą ir motiną? Mes juk mylime savo šeimą, savo artimuosius. Rūpinamės jais visada, o ypač, kai kuris suserga ar šiaip prireikia pagalbos. Mes ramia širdimi manome, jog tai yra krikščioniška mūsų priedermė. Argi Jėzus ragina mus apleisti savo artimuosius? Manau, kad ne. Jei Luko evangeliją pradėtume skaityti keletu skyrių prieš šios dienos ištrauką, pastebėtume įdomią dinamiką. Jėzus keliauja Jeruzalės link. Visi žinome, tikriausiai ir jis pats nujaučia, kas jo ten laukia. Pakeliui tai vienas, tai kitas žmogus pasisiūlo eiti kartu. O Jėzus lyg užuominomis juos atkalbinėja. Sako, žiūrėkite, lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Paskui turtingam jaunuoliui, norėjusiam jį sekti sako: „Pirma parduok ir išdalink visą turtą, tada seksi“. Dar kitas vaikinas lyg ir būtų tinkamas sekti, bet nori pirma palaidoti tėvą. Beje, tėvas nėra miręs, gal po 10, 20 ar daugiau metų mirs, tada jis sektų Jėzų. Bet šiandien, kai paskui Jėzų susidaro didelės minios, jis rėžia tiesiai šviesiai. Kas nori eiti paskui mane turi išsižadėti šeimos, artimųjų, net savęs, imti kryžių ir tada eiti paskui mane&#8230; Šitaip Jėzus sako, jog statydamas į pirmą vietą ne Dievą, o kažką kitą, nepasieksi to, ko labiausiai trokšti. Kaip ir statytojas, pradėjęs bokštą gali jo taip ir neužbaigti, ar karalius, neapskaičiavęs savo karinės galios gali nelaimėti mūšio. Mūsų tikslas nėra pastatyti bokštą, tuo labiau laimėti mūšį. Beje, o koks mūsų tikslas? Turėti dvasinę ramybę, kad sektųsi mokslas, darbas, šeimos gyvenimas, kad ilgai gyvenčiau pats ir artimieji, kad visi būtų sveiki ir t.t. Visa tai, be abejo, labai geri dalykai, ir mums jų reikia. Tačiau galima sakyti, jog jie yra šalutinis produktas. Kad ir kaip įmantriai išvedžiotume, vis vien niekas kitas, net ir visas pasaulis nepasotins giliausio žmogaus troškimo, tik Dievas. „Solo Dios basta“ –  vien Dievo gana, sakydavo šv. Teresė Avilietė. Berods, Kenijoje vieną misijų stotį aplankė garsi aktorė amerikietė. Jau neprisimenu jos pavardės. Ji ten sutiko vienuolę, vaikų gydytoją, dirbančią ir gyvenančią visai šalia lūšnyno. Aktorė stebėdamasi klausė seserį vienuolę: „Kaip tu, išsilavinusi amerikietė, gali čia dirbti ir gyventi? Aš to nedaryčiau už visus pasaulio pinigus.“ „Aš ir gi“, &#8211; atsakė vienuolė. Šią savaitę atkreipkime dėmesį į tuos dalykus, kuriuos darome ne dėl pinigų ar kitokios naudos. Gal tai ženklai, kad sekame Jėzumi, gal jie stiprins ir drąsins mus klausti, o ką dar galiu padaryti dėl to, dėl tų, kuriuos myliu.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-1425-33-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Lk 14,25-33, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 14,1; 7-14, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 28 Aug 2016 10:11:51 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[7-14]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Lk 14]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=706</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kartais atrodo, jog evangelijų pasakojimai yra veikiau pamokymui sugalvotos istorijos nei tikri atsitikimai. Taip gali atrodyti išgirdus ir šiandienos pasakojimą. Kur girdėta, kad šeimininkas persodinėtų svečius prie vaišių stalo. Jei jau taip nori reitinguoti, tai vietų sužymėjimu pasirūpina iš anksto, kad išvengtų įtampų. Tai labiau įprasta oficialiuose priėmimuose, nei šeimos šventėse. Visai netikėtai perskaičiau tokią istoriją, kuri nutiko pradedant ilgą skrydį iš Johanesburgo, Pietų Afrikoje. Viena prabangiai apsirengusi moteris turėjo sėdėti šalia juodaodžio vyro. Dėl to ji buvo labai nepatenkinta ir tai garsiai ir nepagarbiai išsakė skrydžio palydovei. „Aš negaliu sėdėti šalia šitos žmogystos, prašau surasti man kitą vietą.“ Palydovė bandė paaiškinti, jog visos vietos ekonominėje klasėje užimtos, bet ji pamėgins pažiūrėti verslo ar net pirmojoje klasėje ir, su kapitono leidimu, galbūt galės padėti. Taip ir padarė. Visos ekonominės ir verslo klasės vietos buvo užimtos, bet viena vieta išskirtinėje pirmojoje klasėje dar buvo laisva. Ji grįžo prie moters ir sako: „Turiu jums džiugią žinią – pirmojoje klasėje yra viena laisva vieta.“ Moteris, žinoma, apsidžiaugė. Tada palydovė kreipėsi į juodaodį vyrą: „Malonėkite pasiimti savo daiktus ir pereiti į pirmąją klasę.“ Visiems plojant vyras taip ir padarė. Mano galva šis ir evangelijos pasakojimas gali pamokyti tiek tikro nuolankumo, tiek ir per daug nesureikšminti kitų nuomonės apie mus. Nors kitų žmonių nuomonė apie mus ir svarbi, ji vis tik neapsprendžia mūsų vertės bei orumo. Prieš Dievą visi esame lygūs. Apaštalas Paulius mėgino tai pasakyti galatams, bet ir mes dar, regis, nelabai išmokome šią pamoką. Kažkurios Azijos šalies patarlė sako: „Tau nereikia taip pūstis, nes nesi toks menkas“. Kaip žmonės reaguoja, kai kuris nors jų aplinkoje išpuiksta? Tokie žmonės tiesiog kitus pykdo, tiesiogiai ar netiesiogiai kitus menkina. Tik prisiminkime, kaip jautėmės, kai kas nors prieš mus lindo be eilės, pavyzdžiui, į kabinetą pas gydytoją. Arba kas nors „gudresnis už kitus“, pažeidžiant kelių eismo taisykles, užlindo pirma kitų&#8230; Eidamas pabaigos link paskaitysiu ištrauką iš 14-os Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio priesakų keturiolikmečiam sūnui Irenėjui Oginskiui, 1822 m. išvykstančiam studijuoti į Italiją. Visų pirma įsisąmonink paprastą tiesą – žmogus nėra atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be tikslo. Už viską jis turi būti dėkingas savo Kūrėjui – Dievui. Tikėjimas – pirmoji jo pareiga, be jo žmogus yra niekas, tik nereikšmingas skaičius. Tad pirmiausia būk krikščionis, nes šią religiją žmonėms davė pats Dievas, paprasčiausiai tikėk, paskui tikėjimas taps tavo pasaulėžiūra. Tai, ką aš aiškinu, tau pernelyg sudėtinga, bet ateis diena, kai viską suvoksi ir įsitikinsi, jog šiuose priesakuose yra viskas, ko reikia, kad būtum laimingas šioje žemėje. Nė akimirką nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai, nes ji tave pagimdė ir be galo myli, nors tu jos švelnumo dar nenusipelnei, bet, jei kiekvieną dieną stengsiesi būti jos vertas, jį nusipelnysi ir pateisinsi Motinos pasitikėjimą. Jei tikrai norėsi jį pelnyti, tai tik nuo tavęs priklauso, pavyks ar ne: nesiimk jokių žygių, nekalbėk ir nedaryk nieko prieš tai savęs nepaklausęs: „Ar mano Motina už tai pagirs?..“ Jei į šį klausimą sąžinė tau atsakys: „Mano Motina pritartų“, veik ryžtingai, nes nuojauta tavęs neapgaus. Jei vidinis balsas sakys priešingai, &#8211; nedaryk to, ką ketinai, ir išvengsi klaidos bei graužaties. Man regis, šios dienos Evangelijos skaitiniai moko: prisimink, kas esi ir kas nesi. Prisimink, jog esi Dievo apdovanotas, tai padės tau jaustis Jo ir kitų žmonių mylimam, tai padės tau išlaikyti vidinę ramybę.  To linkiu ir meldžiu mums visiems pradedant mokslo metų savaitę.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Lk 14,1; 7-14, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
