<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Kristus Karalius Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/kristus-karalius/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/kristus-karalius/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 07:15:02 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>Kristus Karalius Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/kristus-karalius/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Kristus Karalius Lk 19,1-10, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/kristus-karalius-lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=kristus-karalius-lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/kristus-karalius-lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 24 Nov 2019 08:00:21 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-10]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[iškilmė]]></category>
		<category><![CDATA[Kristus Karalius]]></category>
		<category><![CDATA[Lk 19]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=1133</guid>

					<description><![CDATA[<p>Nuo popiežiaus Pijus XI enciklikos Quas Primas paskelbimo 1925 m. švenčiame Kristaus Karaliaus iškilmę. Ji nukreipta prieš sekuliarizmą ir nacionalizmą. Pijus XI šia enciklika norėjo išjudinti pasauliečius krikščionis labiau, gyviau tikėti Jėzų Kristų. O šiandien evangelistas Lukas mus veda į Kalvarijos kalną į Didžiojo Penktadienio dramą. Pamąstymą pradėsiu klausimu. Pasirinkau antrąjį asmenį „tu“. Vėliau pasakysiu kodėl. Atsiprašau jei mano kalba bus tiesmuka. Ar kada nors mėginai pagudrauti, kad gautumei ko nori? Ar kam nors sakei pagražintus dalykus, nes turėjai ateities ketinimų? Pvz. pokalbio su darbdaviu metu, ar kitu atveju. Prezbiterionų pastorius Rik Mobley pastebi, kad net vaikai moka tuo žaisti. Kai sako: „Mama, aš tave myliu, tu esi geriausia mama pasaulyje“. Tikrai mielas komplimentas, skamba nuoširdžiai, bet kai jis prieš Kalėdas. Tada pagalvoji, o ko vaikas iš tikrųjų tuo nori? Ar kada nors patyrei, kad buvai tikras, jog kitas iš tikrųjų tavimi rūpinasi, o paaiškėjo, kad tik siekė naudos. Kaip tada pasijutai? O ką jeigu Jėzus pasisuktų į tave ir paklaustų – ko nori, kad padaryčiau? Galbūt vienas sakys – nieko, tik atstok ir palik mane ramybėje. Kitas gal sakys – noriu tavo pažado, kad man padėsi sunkumuose. Dar kitas gal sakys – aš seksiu tavimi, jeigu tik viskas gyvenime vyks pagal mano planą. Galbūt kas nors net sakys – noriu išganymo ir amžino gyvenimo. Bet spėju, kad nė vieno iš tų atsakymų Jėzus nesitikėjo iš tavęs. Lukas apie Jėzų pasakoja dviejų plėšikų scena. Kiekvienas jų iš Jėzaus kažko nori. Nė vieno tų vaikinų nenorėčiau sutikti vakare Vilniaus senamiestyje. Jie gi buvo tiesiog banditai. Visada pasiimdavo tai, ko norėdavo ir nemanė, kad įklius. Bet štai pasitaikė kažkas stipresnis ir jie pasmerkti nukryžiuoti. Jie tikriausia nešė savo kryžius kaip ir Jėzus, o dabar su juo nukryžiuoti dešinėje ir kairėje. Lukas mini, kad prie tų trijų kryžių buvo daug žmonių. Jeigu ten reporteris ką iš minios būtų paklausęs – ko nori iš Jėzaus būtų išgirdęs įvairių atsakymų noriu, kad jis mirtų ir dingtų iš mano gyvenimo. Noriu, kad nesikankintų, greitai numirtų. Noriu, kad padarytų dar vieną didelį stebuklą, kad būtų aišku ar jis tas kuo save laiko. Pastebėkime kur link viskas krypsta. Jėzus pats kaltas, kad nukryžiuotas, nes pakankamai nepadarė, kad jį tikėtų žmonės po kryžiumi ir šiandien. Virš nukryžiuoto Jėzaus galvos prikaltas užrašas: „Jėzus nazarietis, žydų karalius“. Ko gi kairysis plėšikas gali norėti iš karaliaus. Jis nori pakeisti savo padėtį. Jei esi kuo skelbiesi, tai turi galią išgelbėti save ir mus. Iš esmės jis tik norėjo, kad Jėzus jį išlaisvintų ir dingti jam iš akių. Iš tikrųjų jis netiki, kad Jėzus yra Mesijas, Pateptasis – Karalius. Jei tikėtų, nebūtų nurodinėjęs, ką karaliui daryti, ar ko nedaryti. Ar kartais nesielgi kaip jis? Tiki Dievą, bet ar iš tikrųjų pripažįsti, kad jis yra tavo gyvenimo Viešpats? „Kol viskas klostosi kaip aš noriu tol su Dievu neturiu problemų, sakė vienas Žalgirio komandos sirgalius“. Bet toks „Dievas“, kuris tik vykdo tavo užsakymus iš tikrųjų nėra vertas nei tavo pagarbos nei tarnavimo, o tuo labiau meilės. Ar tavo Dievas gali tau mesti iššūkį sprendžiant kas teisinga ir kas ne? Ar jis gali tau liepti atleisti kitam žmogui? Ar jis gali liepti tau atsiprašyti? Ar gali liepti būti dosnesniam? Ar jis gali pareikalauti daugiau tavo laiko maldai, dvasiniam augimui, šeimai? Ar jis gali tau pasakyti &#8211; tau nereikia to daikto, kurio taip nori&#8230;? O gal tu pasitenkinsi tik prašymu išsisukti iš keblios padėties, ir tada tvarkysiesi pats iki kito karto? Klausia pastorius Rick Mobley. Evangelistai Morkus ir Matas sako, kad abu plėšikai matė ir girdėjo Jėzų nuo suėmimo, tikėtina ir anksčiau apie jį yra girdėję. Tačiau paskutiniu momentu dešiniojo plėšiko širdy kažkas įvyko. Gal jį paveikė Jėzaus malda: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“? Gal jis pajuto, kad į tą maldą Jėzus įtraukė ir jį asmeniškai? Aš manau Jėzus į šią maldą įtraukė mus kiekvieną. Ir ačiū jam už tai. Dešinysis plėšikas Jėzuje atpažino ne tik iškankintą žmogų, kuriam liko pora valandų gyventi, bet ir Dievo Sūnų, kuris iš tikrųjų valdo situaciją. Nuostabus dalykas, jis, tapo paskutiniu liudininku Jėzui dar esant gyvam, kad jis yra Dievo Sūnus. Minia, ir kairysis plėšikas buvo prieš Jėzų, o jis stojo Jėzaus pusėn. Gal pagalvojome, bepigu, kai jau neturi ką prarasti. Bet kaip jauteisi kai buvai vienas prieš visus ar daugumą? Ko gi dešinysis plėšikas nori iš Jėzaus? Jis nori su Jėzumi būti amžinai. Ko tu /aš turėčiau norėti iš Jėzaus jei tikiu, kad jis yra Karalius? Ar ne galimybės jam tarnauti ir su juo būti? Dešinys plėšikas sutiko Jėzų skausmingiausiu savo gyvenimo momentu ir nori tik vienio – būti su juo. Minėtas pastorius šią istoriją užbaigia lyg kalambūrų. Kairysis plėšikas buvo nukryžiuotas ir mirė savo nuodėmėje. Dešinysis buvo nukryžiuotas ir mirė nuodėmei. Jėzus buvo nukryžiuotas ir mirė už mūsų nuodėmes. Kuriuo seksi kairiuoju ar dešiniuoju? O dabar, kodėl vartojau antrą asmenį „Tu“. Todėl kad taip darė dešinysis plėšikas kreipdamasis tiesiog – Jėzau! ir tai vienintelis kartas Biblijoje. Nuo tada aš ir tu turime šią privilegiją.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/kristus-karalius-lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Kristus Karalius Lk 19,1-10, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/kristus-karalius-lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Kristaus Karaliaus iškilmė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/kristaus-karaliaus-iskilme-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=kristaus-karaliaus-iskilme-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 26 Nov 2017 12:57:53 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[iškilmė]]></category>
		<category><![CDATA[Kristus Karalius]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=571</guid>

					<description><![CDATA[<p>Nežinau kaip jūs, bet aš kartais noriu rytdienos laikraštį gauti šiandien. Tada jo antraštės man pasakytų, kuo žmonės gyvens rytoj, žinočiau, kur šiandien investuoti laiką, jėgas, pinigus, kaip kalbėti, žinočiau, kas bus svarbu rytoj. Tokios mintys kyla baigiantis liturginiams, bažnytiniams metams, už savaitės prasidedant adventui. Man pamąstymui į pagalbą ateina poeto ir vertėjo Antano Gailiaus išverstas posmas: &#8222;Viskas prasideda nuo ilgesio, širdyje visuomet yra erdvės gražesniems ir didesniems dalykams.. Tai ir yra žmogaus didybė ir jo bėda: tylos, bičiulystės ir meilės ilgesys. O ten, kur ilgesys išsipildo, jis tik dar labiau prasiveržia. Ar ir Tavo tapimas žmogumi, Dieve, neprasidėjo tokiu žmogaus ilgesiu? Tad leisk, kad mūsų ilgesys prasidėtų Tavęs ieškojimu, o pasibaigtų, suradus Tave.&#8221; Tai žydų poetės Nelly Sachs posmas. Būtent ilgesy ji mato žmogaus didybės ir varganumo visumą. Šiandienos žmonės, t. y. mes, norime kuo daugiau patirti, pasiekti, turėti, o geriausia, kad viską turėtume iš karto dabar ir čia pat. Šiandienos žmogui ilgesys tapo prabangos preke artėjančiam adventui. Marketingo meistrai ir reklamų profesionalai suka galvas ieškodami, kaip užkalbinti žmogų, kaip pažadinti malonumo siekį, kad jis ką nors pirktų. Taip pat ir pamokslininkai suka galvas, kaip baigiantis liturginiams metams, o ypač prasidedant adventui žmonėse Dievo ilgėjimąsi, jei ne pažadinti, tai bent teoriškai parodyti, kad jis yra svarbus. Nors tuo pačiu jie supranta, jog dauguma žmonių bent sąmoningai negyvena ilgėjimusi Dievo. Nelly Sachs savo eilėraštyje išdrįsta kelti tokį klausimą, kuris pranoksta klasikinį mokymą apie Dievą. Tačiau atrodo jog šis jos klausimas liturginių metų pabaigai ir artėjančiam adventui tinka geriau nei dogminiai dievoti pamokslai porinantys, kad privalome lankyti Bažnyčią ir mylėti Dievą, brukantys vadovėliškai teisingą formą, kuri niekam neužkliūva, bet ir nelabai veikia mūsų gyvenimą. Ar ir Tavo tapimas žmogumi, Dieve, neprasidėjo žmogaus ilgesiu? Klausia poetė ir išsimoklinusiam religijos filosofui supurto galvą. Teologijos vadovėliai juk sako, kad Dievas tobulas, jis turi viską, todėl jam nei žmonės, nei pasaulis nebūtini. Jis tobulas, patenkintas savimi ir nekintamas. Tačiau ar toks Dievas nebūtų apatiškas, o jo ryšys su pasauliu ir mumis reglamentuotas tik teise. Jis lyg teisingas tarnautojas, neturintis jokio asmeninio, tuo labiau emocinio ryšio su klientu. Tokio Dievo galėtum tik bijoti. Čia man prisiminė pasakojimas apie Prūsijos imperatorių Vilhelmą II-ąjį, garsėjusį piktumu. Žmonės tiesiog vengė pasipainioti jam po kojomis, kad negautų lazda. Taip vieną popietę imperatorius vaikštinėjo tuščiomis, tikriausia, Potsdamo gatvėmis. Bet vienas žmogus ėjęs siaura gatve pamatė ateinantį imperatorių, kai jau buvo per vėlu apsisukus bėgti, kad nepagalvotų, jog jis nusikaltėlis, bet imperatorių sutikti jis bijojo. Tad apsimetė, kad nori įeiti pro duris į pirmą pasitaikiusį namą. Durų niekas neatidarė ir imperatorius priėjęs paklausė: &#8211; Ar šis gražus namas tavo? &#8211; Ne, &#8211; atsakė išsigandęs žmogus. &#8211; Tai kodėl tu mėgini į jį įeiti? Žmogus dar labiau išsigandęs sako: &#8211; Aš bijojau jums pasipainioti ant kelio, todėl ir mėginau įeiti į namą. Aš jūsų bijau.&#8221; Tada imperatorius labai supykęs užriko. &#8211; Tu menkas žmogau, kaip tu drįsti manęs, savo valdovo, bijoti! Tu turi mane mylėti! &#8211; ir žmogų primušė. Man kartais atrodo, jog kai kurių katalikų galvose būtent toks Dievo supratimas. Bet ne tokį Dievą norėjo parodyti Jėzus, ne tokį skelbia evangelija ir mūsų krikščioniškas tikėjimas. Nelly Sachs nuojauta sako, kad jis ilgisi žmogaus kiekvieno ir konkrečiai manęs. Ar ir Tavo tapimas žmogumi, Dieve, neprasidėjo žmogaus ilgesiu? Klausia poetė ir priartėdama prie pačios krikščionybės šerdies parodo ateinančio advento prasmę. Kiekvienas esame kviečiami pajusti, suvokti, atsiverti, kad pradėtum nujausti, jog yra tas, kuris manęs ilgisi. Jis ilgisi manęs, visiškai konkretaus žmogaus su vardu, pavarde ir istorija, kampuota praeitimi, vartotojiškais įpročiais, priklausomybėmis ir silpnybėmis ir dar galas žino kuo. Mums nelengva susigyventi su mintimi, kad yra tas, kuris ilgisi manęs, žmogaus, kuris pats savęs dažnai nemėgsta, kartais net nekenčia, nes nepadarė to, ką privalėjo. Šitaip vėl patenku į griežto teisnio mąstymo spąstus, kurie rodo jog nebuvau sau ištikimas, buvau per silpnas, neturėjau valios ir neišpildžiau dar šimto reikalavimų. O jis ilgisi manęs net ir tokio? Iš tikrųjų lengva patikėti ir priimti, kad yra tas, kuris manęs ilgisi. Dar daugiau, šis manęs besiilgintis yra Dievas, kuris savo širdyje suteikia erdvės didesniems, svarbesniems dalykams nei tik teisė ir tvarka, nei tik politinis korektiškumas, kad neva ko nors neįžeistų, daugiau nei tik visiems priimtina etika. Nelengva mums gyventi krikščioniška mintimi, jog Dievo širdyje yra erdvės ir man. Šiandien, kai dienos dar trumpėja ir tamsėja, esame kviečiami iš naujo atrasti šviesų Dievo ilgesį, kuriuo jis ieško manęs, nes jam malonu į mane žiūrėti. Jau vien jo žvilgsnis neša žmogui palaimą. Ji rodo, kad Dievo ilgesys mūsų gyvenime pildosi ir tai yra mūsų didybė. Nelly Sach užbaigia eilutes: Tad leisk, kad mūsų ilgesys prasidėtų Tavęs ieškojimu, o pasibaigtų, suradus Tave. Tolesniam pamąstymui mintis iš jos posmo: &#8222;Viskas prasideda nuo ilgesio, Dieve, tu ilgiesi manęs. O ko ilgiuosi aš?&#8221;</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/kristaus-karaliaus-iskilme-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Kristaus Karaliaus iškilmė, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Kristus Karalius, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/kristus-karalius-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=kristus-karalius-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 20 Nov 2016 15:37:13 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[iškilmė]]></category>
		<category><![CDATA[Kristus Karalius]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=684</guid>

					<description><![CDATA[<p>2 Sam 5, 1-3; Lk 23, 35-43 Šiandien Kristaus karaliaus iškilmė. Ji gali atrodyti prieštaringa, nes gyvename demokratijos laikais, kai karaliai labiau primena pasakas, senus laikus ar šalis, kuriose dar rasime simbolinių karalių, o gal kai kur ir tikrų tironų, save vadinančių karaliais. Bet dar keisčiau, kad mūsų šventės karalius yra ant kryžiaus. Prieštaringos mintys apie karalių kyla ne tik mums, bet ir ST Izraelitams. Samuelio knygoje skaitome, kodėl karaliumi tapo Dovydas, nes jis Izraelį išvedė į mūšį ir vėl parvedė namo. Jis &#8211; karo vadas, Dievo pateptasis ir tautai vadovauja jo vardu. Tačiau kaip nutiko, kad Izraelis įsitaisė karalių? Samuelio knyga mums pateikia teologinę įžvalgą ir pasakoja, kaip izraelitų tikėjimas nuo pat pradžių kritiškai vertina karalių. Iš pradžių Izraelis neturėjo karaliaus, jų karalius buvo pats Dievas. Tautai vadovavo jo skirti teisėjai, vienas svarbiausių buvo Samuelis. Kai jis paseno, teisėjais paskyrė savo sūnus, o šie valdė jau neteisingai ir kurstė tautą išsirinkti karalių. Samuelis visaip bandė perkalbėti žmones: 1 knygoje 8 skyriuje skaitome kaip elgsis karalius: Jis ims jūsų sūnus ir siųs kovos vežimų priekyje, jie turės arti jo laukus, dirbti jam karo reikmenis, ims jūsų dukteris kvepalų dirbėjomis, virėjomis, jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams, ims dešimtadalį jūsų derliaus, paims jūsų vergus ir galvijus, galiausiai jūs patys tapsite jo vergais. Ateis diena, kai skųsitės karaliumi, kurį išsirinkote. Bet Samuelio niekas neklausė. Jei anksčiau pats Dievas buvo tautos karalius, tai dabar jie nori žemiško karaliaus. Tam yra du motyvai: norime būti kaip kitos tautos ir norime karaliaus, kuris mus vestų į karus. Galiausiai Samuelis karaliumi patepa Saulių, Dovydas perėmė iš jo valdžią. Jis Biblijoje vadinamas didžiu, tačiau išlieka prieštaringa asmenybe, kaip pati karaliaus institucija. Izraelis nori karaliaus, kuris juos vestų į karą ir kad jie būtų kaip visi. Ryškėja du esminiai momentai – galia ir prisitaikymas. Šias įtampas jaučiame ir šiandien švęsdami Kristaus karaliaus iškilmę. Kas gi naudojasi galia? Ne Kristus, o jo žudikai. Kas yra prisitaikėlis, ne Kristus, o tie kurie šaukė „ant kryžiaus jį“ ir tie, kurie gynėsi „aš jo nepažįstu“. Noras prisitaikyti, būti kaip visi yra toks stiprus, kad iš Jėzaus tyčiojasi net vienas kartu nukryžiuotų. Neprisitaikėlis, kuris nepriima religinių ir politinių daugumos normų yra Jėzus. Jis nenaudoja ir galios ar prievartos. Jo Tėvas, nesiunčia legionų angelų nubausti žudikus. Kristaus Karaliaus šventė vis tiek kelia nevienprasmes mintis, nes jei kas mėgina Kristų Karalių laikyti tokiu, kaip ir kiti karaliai, prezidentai, valdovai, paverčia jį ir karo dievu. Gaila, ir Bažnyčioje būta tokių nukrypimų, neatsilaikyta pagundai būti kaip visi. Džiugu, kad popiežius Pranciškus aukščiausiu lygiu pradėjo Romos kurijos pertvarką, nuo bažnytinio dvaro į tarnaujančią instituciją. Pirmiausia jo paties žodžiai, kūno kalba ir apranga, visa sako – baigėsi pompastikos laikas, Bažnyčia turi būti arčiau žmonių, Tėvo namai, o ne muitinė&#8230; Dieve duok, kad jo pradėtas darbas būtų sėkmingas ir žemesniuose lygiuose. Šiandienos šventė drąsina nebijoti būti kitokiu, ne dėl paties kitoniškumo, o kad būtum tuo, kas esi – augti ir bręsti teisingu žmogumi, Dievo vaiku. Kristus Karalius nepažada savo sekėjams nei privilegijų, nei karjeros, nei ypatingos apsaugos nuo ligų, nelaimų, net nuo pagundų ar klaidų. Bet jis palieka pavyzdį ir malonę, kurios paliesti galime su nukryžiuotuoju nusidėjėliu melstis: Atmink mane, kai būsi savo karalystėj. Simboliška, kad Jėzaus atsakymu jam „tu dar šiandien su manimi ten būsi“ baigiasi šios dienos, o tuo pačiu ir bažnytinių metų evangelijos ištrauka. Nežinau kaip jūs, bet aš gyvenimo pabaigoje labai norėčiau išgirsti šiuos Jėzaus žodžius.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/kristus-karalius-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Kristus Karalius, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
