<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>jėzus kristus Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/jezus-kristus/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/jezus-kristus/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Thu, 09 Sep 2021 08:40:40 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>jėzus kristus Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/jezus-kristus/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Mk 6,1-6. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mk-61-6-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mk-61-6-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 04 Jul 2021 06:30:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[dailidė]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[jėzaus stebuklai]]></category>
		<category><![CDATA[Jėzus]]></category>
		<category><![CDATA[jėzus kristus]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2279</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kaip girdėtą ištrauką laikyti Gerąja naujiena, kai Jėzus ateina džiugus, o išeina, atrodo, nuliūdęs? Girdėjome, kaip Jėzus grįžo namo. Ar pagalvojame, kaip jis galėjo jaustis? Galime įsivaizduoti, kad Jis grįžta džiugios nuotaikos, nusiteikęs paskelbti Gerąją Naujieną – kurią mes vadiname Evangelija. Bet jo kaimo Nazareto žmones jo kalba nelabai sužavėjo. Jie buvo girdėję apie Jėzaus stebuklus (apie juos Morkus rašo ankstesniuose skyriuose), tačiau pamatę jį savo kaime, atrodo, nusivylė. Jie pajėgė priimti Jėzų tik pagal jo kilmę, kurią aiškiai žinojo. Jie sakė, juk jis mūsų kaimo dailidės Juozapo ir Marijos sūnus. Jie negalėjo patikėti, kad vietinis žmogus galėtų būti kuo nors ypatingas. Paskui girdime &#8211; Jėzus savo tėviškę palieka nuliūdęs. Gaila, kad Nazareto gyventojai praleido progą tapti pirmaisiais išgirdusiais Gerąją Naujieną. Jėzuje jie matė tik dailidę, o jis nori būti kur kas daugiau, draugas, bendrakeleivis, išganytojas. Jėzaus istorija kartojasi ir mūsų dienomis, gal ir mūsų, ar žmonių aplink mus gyvenime. O aš kaip ir pagal ką vertinu sutiktą žmogų, kurį anksčiau pažinojau, su kuriuo gal žaidžiau kieme ar mokiausi vidurinėje mokykloje. Mes kiekvienas turime gyventi dabartyje su savo praeitimi, kurią galbūt žinome tik mes patys, o galbūt ji yra žinoma ir aplinkiniams. Kartais kiti mus priima ir vertina pagal tai, ką apie mus žinojo anksčiau. Kartais nutinka ir mums, kai iš kito žmogaus nieko gera nesitikime, nes nesugebame patikėti, kad jis galėjo pasikeisti, kad jo gyvenime galėjo įvykti kai kas reikšminga. Taip esame gundomi atmesti, paneigti ir priešintis tam, kas nauja. Sakoma, kad žmonės pažinoję tave nuo vaikystės kartais tave laiko vaiku, nors esi jau vidutinio amžiaus. Jie prisimena tavo vaikystės išdaigas ir jaunystės kvailiones. Nors tai atrodo nelogiška, bet neretai nutinka. Girdėjome, kad tokia Jėzaus tėviškės gyventojų nuostata surišo jam rankas. Evangelistas Matas rašo, kad Jėzus ten nepadarė daug stebuklų, o Morkus sako tiesiai &#8211; Jis negalėjo ten padaryti jokio stebuklo. Tiesa, dar pamini, kad išgydė keletą ligonių, tačiau pasitraukė į apylinkes. Kas esate labiau susipažinę su šv. Ignacu ir jo dvasingumu, žinote, kad jis moko &#8211; jeigu kito žmogaus poelgių nesupranti, pirmiausia mėgink į jį žiūrėti teigiamai, nes visko apie jį nežinai. Jeigu šį principą stengtumės labiau taikyti, ko gero, ženkliai sumažėtų apkalbų ir įtampų. Šiandienos Biblijos pasakojimas moko mus atvirumo priimti žmogų palankiai be išankstinio priešiško nusiteikimo ir šitaip nesurišti Dievui rankų. Kas žino, kokie stebuklai šitaip gali įvykti gal jau ir šią savaitę.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mk-61-6-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mk 6,1-6. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Didysis penktadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/didysis-penktadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=didysis-penktadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Fri, 02 Apr 2021 15:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[Straipsniai]]></category>
		<category><![CDATA[Didysis penktadienis]]></category>
		<category><![CDATA[didžioji savaitė]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[jėzus kristus]]></category>
		<category><![CDATA[nukryžiavimas]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2150</guid>

					<description><![CDATA[<p>Jei tikėtume šiandienos medijomis, atrodytų svarbūs tik du dalykai: Covid-19 viruso plitimo statistika ir priemonės kovai su juo. Ši visą pasaulį apėmusi kova nematoma, bet jos pasekmės matomos. Sustabdyti verslai, minios bedarbių, įpykusių protestuotojų ir daugybė mirusių, milijonai nepatenkintų. Dažniausiai tokį Europos ir pasaulio vaizdą matome iš ekranų. Pasidavus tokių naujienų lavinai telieka pripažinti, kad gyvenimas yra apgailėtinas, o pasaulis eina velniop. Medijų pranašai išsijuosę bando mus įtikinti, kad šiame XXI a. mūšio lauke svarbiausia išgyventi, bet kokiomis priemonėmis, todėl skiepai ir visa jų logistika pateikiama lyg išganymo ekonomija. O ką čia veikiame mes švęsdami Didįjį penktadienį tuščioje bažnyčioje ir ką veikiate jūs prie kompiuterių ekranų? Pagalbon kviečiuosi apaštalą Paulių, kuris laiške korintiečiams tiesiai šviesiai sako: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotą, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims kvailystė“. Būtent ten, kur pasipiktinimas ir tik žmogiškos išminties logika, ten skelbiame Kristų – nukryžiuotą. Nors daugeliui tai gal ir atrodo kvailystė. Mes tai darome, nes giliai nujaučiame, kad gyvenime yra kai kas daugiau nei tik jo pratęsimo priemonės ar mirties pagreitinimo strategijos. Mes skelbiame Kristų nukryžiuotą, nes tikime, kad jame pats Dievas nusileido į mūsų žmonių istorijos kovos lauką. Jis atėjo, kad suteiktų žmogišką veidą visiems, kurie tapo tik anoniminės statistikos vienetais. Jis atėjo į šį kovos lauką, kur tiek žmogaus pykčio, godumo, nužmoginimo aukų. Pasauliui jos anonimiškos, o jam su konkrečiais veidais ir vardais, su nepakartojamais sulaužytais gyvenimais. Jėzuje Kristuje – nukryžiuotame pats Dievas ateina į mūsų virusu paženklintą laiką ir tampa papiktinimu, kad perkeistų žmogaus pasipiktinimą. Nukryžiuotame Jėzuje Kristuje Dievas pasilenkė prie kiekvieno ligonio ir intensyvios terapijos palatoje kartu su juo grumiasi dėl kiekvieno įkvėpimo. BBC laidoje kalbėjusi slaugytoja visų slaugytojų vardu sakė: „Mes mirštantiems žmonėms izoliuotose palatose tapome viskuo: žmonomis, seserimis, dukromis ir motinomis, nes niekas kitas negali prieiti prie korona virusu užsikrėtusio mirštančio žmogaus ir palaikyti jį už rankos. Mūsų niekas nemokė kaip palydėti mirštantį, mes baisiai pervargusios, fiziškai ir emociškai, bet negalime palikti tų žmonių mirti vienų.“ Ar per jas ne pats Dievas pasilenkia prie tų žmonių? Šitaip nukryžiuotas Jėzus yra arti, kad kiekvienas su juo per mirtį pereitų į gyvenimą. Skelbti nukryžiuotą Kristų tai praplėsti pykčio ar nevilties susiaurintą žvilgsnį ir mėginti pranokti vien tik žmogišką išmintį – dieviškos išminties ir jėgos link. Užbaigsiu katalikų vienuolio, trapistų prioro Alžyre ir musulmonų sufijaus pokalbiu. Vienuolis rodo į Jėzaus kryžių ir klausia sufiją – kiek kryžių matai? Du, na iš tikrųjų tris, atsako sufijas. Pirmiausia aš matau kryžių su ištiestomis rankomis. Jis paties Dievo sukurtas. Tai pirminis kryžius. Jis buvo sukurtas, kad žmonės ištiesę rankas, vienas kitą apkabintų. Paskui aš matau kryžių su prikaltomis rankomis. Jis žmonių padarytas. Jie jį nuolatos daro, kai užkietina savo gyvenimą, kai kitus žmones prikala, kai pastato sienas ir kitus atriboja, kai užsidega neapykanta, kai susitaikymą padaro neįmanomu. Bet yra ir dar vienas kryžius. Tai kryžius žmogaus, jo gyvenimo, jo atsidavimo jėga, kurios dėka iš prikaltų rankų padėties jam pavyksta pereiti į apkabinančias rankas. Tai kryžius žmogaus kuris pajėgia išlaisvinti ir kito žmogaus prikaltas rankas, kad ir jis būtų laisvas apkabinti kitus, kad pajėgtų atleisti. Jūs krikščionys tikite šito kryžiaus galia, sako musulmonas sufijas. Šiandien, kai žvelgiame į nukryžiuotąjį, į užmerktas jo akis, mes esame kviečiami atmerkti mūsų tikėjimo akis ir pamatyti ne tik mirties nebūtį ir tuštumą, žiūrėti ne tik siauru žmogiškos ribotos išminties žvilgsniu, bet pamatyti pačią dievišką meilę, kuri nepalyginamai stipresnė už mirtį. Jau nekalbant apie visokius pasipiktinimus. Jūs krikščionys tikite šito kryžiaus galia sako musulmonas sufijas. Ar toks yra mūsų &#8211; mano tikėjimas?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/didysis-penktadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Didysis penktadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Švč. Trejybės sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 22 May 2016 10:16:04 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[dievas]]></category>
		<category><![CDATA[dievas sūnus]]></category>
		<category><![CDATA[dievas šventoji dvasia]]></category>
		<category><![CDATA[dievas tėvas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[jėzus kristus]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[švč. trejybė]]></category>
		<category><![CDATA[švenčiausioji trejybė]]></category>
		<category><![CDATA[šventoji dvasia]]></category>
		<category><![CDATA[tėvas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=713</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kiek bekalbėčiau apie Trejybėje vieną Dievą, vis tiek tai liks tikėjimo slėpinys. Apie jį tegalime kalbėti ir mąstyti tik žmogiškomis analogijomis. Viena tokių, jog Trejybė tai tobulas ir amžinai tvarus, persipinantis dieviškų asmenų meilės santykis. Mes tikime jog Dievas yra asmuo, asmenys esame ir mes. Galbūt kaip tik čia galime ieškoti sąlyčio taškų su šia švente ir Trejybe, nes ir mes esame asmenys, ir mums svarbūs santykiai, gal net labiau, nei manome. Šiandienos pamąstymui pasitelkiu vieną iškilią austrų poete. Mes žinome, jog patyčios yra blogas dalykas, su jomis kovojama vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose ir darbovietėse, o jų vis pasitaiko. Jau mokykloje patyčias kentė ir ji neįgali mergaitė. „Žiūrėkit žiūrėkit, ateina ragana“, &#8211; šaukdavo vaikai. Ji buvo neįgali. Gydytojų diagnozė – savarankiškai gyventi nepajėgi. Negalia ir ligomis nuo gimimo paženklinta ir pasmerkta gyventi toliau, kartą ji savo geriausiai draugei rašė: „Aš niekada nebuvau jauna ir niekada nė truputį patraukli“. Ji kentė kūno skausmus, ir depresiją, vėliau beveik apako, mėgino žudytis, išgyveno tikrą pasaulio atskirtį. Atrodo jog vienatvė buvo artimiausias šios didžios austrų poetės palydovas. Tai Kristina Lavant 1970 m. gavusi valstybinę Austrijos literatūros premiją. Ši poetė ginčijosi su Dievu, jį keikė ir tuo pat metu jo ilgėjosi. Ji nuolatos klausė: Ar Dievas žino apie mane? Ar Dievas žino apie mane, ar aš jam rūpiu, klausiame ir mes ir kiti, nė netardami Dievo vardo. Vis tiek visų mūsų ilgesys orių, tvarių santykių yra realus. Kristina Lavant kentusi vienatvę apie Trejybę rašo gražiai ir dramatiškai: „Atleisk man, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia. Jūs tai trejybė, o aš tokia viena“. Šitaip trūkumą santykio su kitais išreiškia poetė. O kaip santykį su kitais ar jo trūkumą išreiškiame ar užgniaužiame mes? Man regis poetė pataiko į vieną giliausių žmogaus ilgesių. Sociologai sako, kad Vakarų žmonės susvetimėjo. Net ir modernios priemonės, socialiniai tinklai ne visada padeda. Jie lyg ir įgalina komunikuoti su esančiais toli, bet atitolina esančius arti. Mobilų telefonų naudojimas visur ir visada, parodo viena vertus žmogiško santykio ilgesį, o kita vertus negebėjimą bendrauti tiesiogiai. Bet tai ne tik jaunosios kartos požymis. Ilgesys tikro santykio žmogaus nepalieka niekad. Pagaliau ir mūsų maldos paremtos santykiu su artimais ir kitais žmonėmis, jomis ieškome santykio ir su Dievu. Pagalvojus apie žmonių santykius, man vis prisimena vieno Suvalkijos miestelio autobusų stotelė. Lyg kryžių kalnelis iškilo rodyklės į įvairias pasaulio šalis su kilometrais iki Londono, iki Čikagos, Melburno, Dublino. Į ten išvyko to miestelio vyrai, tėvai, dukros, anūkai. Likusieji laukdami autobuso stovi po rodyklėmis lyg po kryžiais, skaito miestų pavadinimus ir ilgesingai žiūri ton pusėn. Ar ne tas pats trūkumas santykio su brangiu žmogumi? Jau minėjau, jog Trejybė tai dieviškas santykis. Švęsdami Trejybės iškilmę švęskime Dievo svajonę dovanoti mums tobulą santykį su pačiais savimi, su artimais ir kitais žmonėmis ir žinoma su Dievu, kuris vienas bet ne vienišas. Suprantama, jog tobuli, amžinai tvarūs santykiai įmanomi tik perkeistame pasaulyje, bet jau čia ir dabar tegul jie skleidžiasi ir darosi vis žmoniškesni. Nes be santykio nėra ir paties žmogaus. O su poete Kristina Lavant galime melstis ir šitaip: Ačiū tau, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Dvasia, kad esi Trejybė, nes būtent todėl ir aš nesu ir nebūsiu viena.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/svc-trejybes-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Švč. Trejybės sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
