Jei tikėtume šiandienos medijomis, atrodytų svarbūs tik du dalykai: Covid-19 viruso plitimo statistika ir priemonės kovai su juo. Ši visą pasaulį apėmusi kova nematoma, bet jos pasekmės matomos. Sustabdyti verslai, minios bedarbių, įpykusių protestuotojų ir daugybė mirusių, milijonai nepatenkintų. Dažniausiai tokį Europos ir pasaulio vaizdą matome iš ekranų. Pasidavus tokių naujienų lavinai telieka pripažinti, kad gyvenimas yra apgailėtinas, o pasaulis eina velniop.

Medijų pranašai išsijuosę bando mus įtikinti, kad šiame XXI a. mūšio lauke svarbiausia išgyventi, bet kokiomis priemonėmis, todėl skiepai ir visa jų logistika pateikiama lyg išganymo ekonomija.

O ką čia veikiame mes švęsdami Didįjį penktadienį tuščioje bažnyčioje ir ką veikiate jūs prie kompiuterių ekranų? Pagalbon kviečiuosi apaštalą Paulių, kuris laiške korintiečiams tiesiai šviesiai sako: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotą, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims kvailystė“. Būtent ten, kur pasipiktinimas ir tik žmogiškos išminties logika, ten skelbiame Kristų – nukryžiuotą. Nors daugeliui tai gal ir atrodo kvailystė. Mes tai darome, nes giliai nujaučiame, kad gyvenime yra kai kas daugiau nei tik jo pratęsimo priemonės ar mirties pagreitinimo strategijos. Mes skelbiame Kristų nukryžiuotą, nes tikime, kad jame pats Dievas nusileido į mūsų žmonių istorijos kovos lauką. Jis atėjo, kad suteiktų žmogišką veidą visiems, kurie tapo tik anoniminės statistikos vienetais. Jis atėjo į šį kovos lauką, kur tiek žmogaus pykčio, godumo, nužmoginimo aukų.

Pasauliui jos anonimiškos, o jam su konkrečiais veidais ir vardais, su nepakartojamais sulaužytais gyvenimais. Jėzuje Kristuje – nukryžiuotame pats Dievas ateina į mūsų virusu paženklintą laiką ir tampa papiktinimu, kad perkeistų žmogaus pasipiktinimą. Nukryžiuotame Jėzuje Kristuje Dievas pasilenkė prie kiekvieno ligonio ir intensyvios terapijos palatoje kartu su juo grumiasi dėl kiekvieno įkvėpimo.

BBC laidoje kalbėjusi slaugytoja visų slaugytojų vardu sakė: „Mes mirštantiems žmonėms izoliuotose palatose tapome viskuo: žmonomis, seserimis, dukromis ir motinomis, nes niekas kitas negali prieiti prie korona virusu užsikrėtusio mirštančio žmogaus ir palaikyti jį už rankos. Mūsų niekas nemokė kaip palydėti mirštantį, mes baisiai pervargusios, fiziškai ir emociškai, bet negalime palikti tų žmonių mirti vienų.“ Ar per jas ne pats Dievas pasilenkia prie tų žmonių? Šitaip nukryžiuotas Jėzus yra arti, kad kiekvienas su juo per mirtį pereitų į gyvenimą. Skelbti nukryžiuotą Kristų tai praplėsti pykčio ar nevilties susiaurintą žvilgsnį ir mėginti pranokti vien tik žmogišką išmintį – dieviškos išminties ir jėgos link.

Užbaigsiu katalikų vienuolio, trapistų prioro Alžyre ir musulmonų sufijaus pokalbiu. Vienuolis rodo į Jėzaus kryžių ir klausia sufiją – kiek kryžių matai? Du, na iš tikrųjų tris, atsako sufijas. Pirmiausia aš matau kryžių su ištiestomis rankomis. Jis paties Dievo sukurtas. Tai pirminis kryžius. Jis buvo sukurtas, kad žmonės ištiesę rankas, vienas kitą apkabintų. Paskui aš matau kryžių su prikaltomis rankomis. Jis žmonių padarytas. Jie jį nuolatos daro, kai užkietina savo gyvenimą, kai kitus žmones prikala, kai pastato sienas ir kitus atriboja, kai užsidega neapykanta, kai susitaikymą padaro neįmanomu. Bet yra ir dar vienas kryžius. Tai kryžius žmogaus, jo gyvenimo, jo atsidavimo jėga, kurios dėka iš prikaltų rankų padėties jam pavyksta pereiti į apkabinančias rankas. Tai kryžius žmogaus kuris pajėgia išlaisvinti ir kito žmogaus prikaltas rankas, kad ir jis būtų laisvas apkabinti kitus, kad pajėgtų atleisti. Jūs krikščionys tikite šito kryžiaus galia, sako musulmonas sufijas.

Šiandien, kai žvelgiame į nukryžiuotąjį, į užmerktas jo akis, mes esame kviečiami atmerkti mūsų tikėjimo akis ir pamatyti ne tik mirties nebūtį ir tuštumą, žiūrėti ne tik siauru žmogiškos ribotos išminties žvilgsniu, bet pamatyti pačią dievišką meilę, kuri nepalyginamai stipresnė už mirtį. Jau nekalbant apie visokius pasipiktinimus.

Jūs krikščionys tikite šito kryžiaus galia sako musulmonas sufijas.

Ar toks yra mūsų – mano tikėjimas?