<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>15-21 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/15-21/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/15-21/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 06:52:07 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>15-21 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/15-21/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Mt 22,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mt-2215-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mt-2215-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 22 Oct 2017 13:00:18 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[15-21]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 22]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=577</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šiandien įdomi sąsaja tarp pirmo skaitinio ir evangelijos. Pirmiausia girdime apie Kirą. Jis 6a. pr. Kr. savo valdžią išplėtė Artimuose Rytuose. Turėdamas galią, vis tik gerbė valdomų kraštų religijų tradicijas. Nukariavęs Babiloniją jis leido žydams iš tremties sugrįžti į savo kraštą. Nors pats niekada netapo judėjų tikėjimo, bet labai padėjo, kad žydų tikėjimas ir kultūra išliktų. Todėl Izaijas jį ir vadina Dievo pateptuoju, taigi mesiju. Ir čia slypi jungtis su evangelija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad evangelijos pagrindinė mintis sukasi apie mokesčius. Tačiau galime mėginti žvelgti ir šiek tiek iš kitos perspektyvos. Mokesčių tema gali padėti. Įdomu, kad šiandien skaitome apie mokesčius evangelijoje, kurią užrašė pats mokesčių rinkėjas Matas. Prieš tampant Jėzaus mokiniu jo vardas buvo Levis, jis buvo net gi mokesčių rinkėjų viršininkas. Girdėjome vieną iš trijų pasakojimų, kur Matas aprašo kokie priešiški Jėzui buvo jo visuomenės lyderiai. Jie dar kels daugiau klausimų apie prisikėlimą ir apie didįjį įsakymą. O šiandien jie siunčia delegaciją pas Jėzų. Lyg įvadui pasakę, kad Jėzus tesisus žmogus, fariziejų mokiniai užduoda suktą klausimą. Mokėti mokesčius Ciesoriui, ar ne? Kalba ėjo apie pagalvės mokestį Romai, kurį turėjo mokėti visos moterys nuo 12 metų, vyrai nuo 14. Bet kuris atsakymas Jėzui būtų pražūtingas. Jei pasakytų, kad nereikia mokėti okupantams mokesčio, fariziejai jį apskųstų romėnams kaip maištininką. Jei sakytų, kad reikia mokėti, tada būtų sukompromituotas prieš savo tautiečius, ypač zelotus – sukilėlius. Fariziejai nori sugauti Jėzų kalboje ir atrodo sugalvojo tokį klausimą, taip užspendė Jėzų į kampą, kad jis nebeturi išeities. Ir vien žmogiška logika remiantis jos iš tikrųjų nėra. Tačiau Jėzus peržengia šią žmogišką išmintį ir atsako savo būdu, taip jog klausėjai lieka suglumę ir atsitraukia. Šitaip jis parodo, jog Mesijas neturi tilpti į jų nustatytus rėmus ir patenkinti visus lūkesčius. Jis parodo, kad būtent Dievas vadovauja tautai. Ir mes ne kartą mąstome, kaip tie fariziejai, t. y. galvojame, kad Mesijas ar Dievas turi būti toks, kokį įsivaizduojame. Jėzus, kaip mesijas niekaip netilpo į fariziejų rėmus ar įsivaizdavimą. Jie užmiršta pranašą Izaiją, kad Dievas mesiju išrinktajai tautai pašaukė visai ne judėjų tikėjimo žmogų Kirą ir per jį išvadavo tautą. Šiandien misijų sekmadienis, malda ir auka paremsime misionierius įvairiuose pasaulio kraštuose. Visus tuos krikščionis vyrus ir moteris palikusius savo kultūrą, artimus žmones ir išvykusius nešti gerąją Naujieną. Kai pagalvoju apie misionierius, pirmiausia ateina mintis, jog tai drąsūs ir veržlūs žmonės, degantys Dievo ir žmonių meile. Juk jokio kito motyvo pavojingoms misijoms neužtektų. Vienas iš misijų sunkumų buvo, o gal ir yra tas, kad misionieriui pirmiausia reikia pažinti vietinius žmones, jų kalbą, papročius religiją, kultūrą ir kartu su evangelija nemėginti primesti savo vakarietiško krikščionybės modelio. Ne kartą Bažnyčios istorijoje buvo padaryta tokių klaidų ir sukliudyta skleistis evangelijai. Šia prasme ir mes esame kviečiami giliau pažinti Jėzų, jo Evangeliją, atviriau, plačiau ir pagarbiai žvelgti į kitų tradicijų bei kultūrų žmones. Nes kaip šios dienos Biblijos skaitiniai moko, mesijas, Dievas nesileidžia įspaudžiamas nei į fariziejų nei į mūsų įsivaizdavimo rėmus. Mums visiems linkiu drąsos ir atvirumo atpažinti Dievą ir jo veikimą ten kur iš anksto nesitikime, o padėti jį atpažinti ir kitiems. Nes krikštu kiekvienas dalyvaujame Jėzaus misijoje.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mt-2215-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mt 22,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>VI Velykų sekmadienis Jn 14,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/vi-velyku-sekmadienis-jn-1415-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=vi-velyku-sekmadienis-jn-1415-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 21 May 2017 13:07:51 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[15-21]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 14]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[šeštas]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=594</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šiandien skaitome praeitos savaitės Jono evangelijos tęsinį. Tai Jėzaus paskutinės vakarienės kalba. Atsisveikindamas jis pažada mokiniams, jog prašys Tėvą ir šis atsiųs jiems užtarėją ar globėją. Anglų kalbos vertimuose jis tiesiog vadinamas advokatu. Ne kartą pagalvoju, kaip gerai būtų turėti dievišką advokatą. Žinoma, Jėzus kalba apie Šv. Dvasią. O čia jau sudėtingiau, nes Dvasios negali kaip nors sunorminti, nuspėti, apibrėžti veikimą. Apie Dvasią dar girdėsime Sekminių ir Trejybės sekmadieniais. Net ir daug kartų skaitant ar klausant šią Jono evangelijos ištrauką, lengvai galima praleisti kai kurias svarbias aplinkybes. Svarbu pastebėti kada Jėzus kalba, kokia bendra nuotaika ir kaip viskas vyko. Klausant gryną tekstą, gali susidaryti įspūdis, jog Jėzus dėsto teologijos paskaitą, o mokiniai konspektuoja. Vienas geresnių konspektų ir buvo įtrauktas į Jono evangeliją. Tačiau pažvelkime truputį giliau. Jėzus drąsina ir ramina savo mokinius per paskutinę vakarienę, kai ketina iškeliauti. Jėzus ir jo mokiniai buvo žmonės, kaip ir mes. Prisiminkime, kaip išleidome savo artimus mylimus žmones, pvz., gyvenimui, darbui ar ilgesnėms studijoms į užsienį. Ko gero, daugeliu atvejų nebuvo apsieita be ašarų. Taigi emocinė įtampa ir aną vakarą tarp mokinių turėjo būti didelė. Jie juk buvo prisirišę prie Jėzaus, o šis sako, kad ateina metas jam iškeliauti ir dar ten, kur jie negalės eiti. Prisiminkime, kaip tada karštakošis Petras sušuko, kodėl gi negaliu eiti su tavimi, aš net gyvybę už tave guldysiu. Jėzus sako nusiramink, tu pirmas manęs 3 kartus išsiginsi. Taigi Jėzus kalba atsisveikindamas, nors mokiniai visko dar nesuvokia, tačiau galima nuspėti, jog kambaryje tvyrojo įtampa ir baimė, kas bus toliau. Todėl Jėzus ramina mokinius, ir pažada nepalikti jų našlaičiais. Tai turėjo būti emociškai jautrus pokalbis. Tokioje aplinkoje girdime Jėzų: „Jei mane mylite, laikysitės mano įsakymų“. Svarbu pastebėti kaip sudėtas šis sakinys. Jis sako, jeigu mylime Dievą, tai ir laikysimės jo įsakymų. Paprastai galvojame priešingai. Mes manome, kad įsakymų laikymasis yra pirminė sąlyga Dievo meilei. Mes linkę manyti, kad jei laikomės įsakymų, tai reiškia, jog mylime Dievą. Bet ne taip sako Jėzus. Jei mylėsi Dievą, tai laikysiesi ir jo įsakymų. Pirma myli, paskui laikaisi. Jei myli Dievą, tai trokšti jam patikti viskuo – mintimis, žodžiais, darbais ir visu gyvenimu. Toks požiūris reiškia, kad mūsų motyvas nėra Dievo baimė, o noras patikti mylimam ir mylinčiam. Šv. Ignacas mokė, kad meilė turi pasireikšti labiau darbais nei žodžiais. Todėl jėzuitai drąsinami į savo maldą įtraukti 3 klausimus: &#8211; Ką padariau dėl Kristaus? &#8211; Ką darau dėl jo dabar? &#8211; Ką dėl jo darysiu ateityje? Bet ir šiaip žmonės ko nors prašydami vartoja panašų posakį: Dėl Dievo meilės, padaryk tą ar aną. O jei pagalvotume, ką konkrečiai galėčiau šią savaitę padaryti dėl Dievo meilės, ko paprastai nedaryčiau?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/vi-velyku-sekmadienis-jn-1415-21-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">VI Velykų sekmadienis Jn 14,15-21, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
