<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>sekmadienis Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/sekmadienis/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/sekmadienis/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 11 Aug 2025 09:24:27 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>sekmadienis Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/sekmadienis/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Lk 12,32-48, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 10 Aug 2025 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Baneris]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=3238</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Evangelija mums sako: „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas, ras budinčius.“ Mėginu stabtelti prie šios eilutės.Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo lyg geriau tiktų adventui, kurio motyvas – laukimas ar gavėniai, nei atostogų rugpjūčiui. Tikriausiai nesunkiai save įsivaizduojame, kaip Dievo, Jėzaus tarnus. Esame jo Bažnyčios nariai, jį vadiname ir laikome savo Viešpačiu.Stengiamės dorai gyventi, mylėti žmones ir pasaulį, kiekvieną dieną rūpinamės savais ir pagal išgales padedame kitiems. O maldoje Dievą šloviname, jam dėkojame, juo pasitikime. Nors nežinome, kada, bet esame tikri, kad mūsų šeimininkas sugrįš. Arba galime sakyti ateis meiliai mūsų pasitikti, kai iškeliausime iš šio pasaulio. Visa dėlionė atrodo daugmaž logiška ir priimtina. Tačiau joje praleidome pirmą frazę, kuri sako, kad tokie tarnai yra laimingi. Tad galime klausti ar esame, ar esu ar jaučiuosi laimingas? Iš esmės tikriausia taip, nes esame Jėzaus atpirkti, jo mylimi ir norimi. Kiekvieną dieną gauname gausybę Dievo dovanų. Bet ar jaučiamės laimingi, kad esame budintys jo tarnai? Ir apskritai, kas ta laimė yra? Jei dabar sudarytume diskusijų grupeles po du suolus kiekvieną, galėtume iki pietų įdomiai diskutuoti, kas yra laimė ir ar esu laimingas. O paskui ant lentos kiekviena grupelė parašytų po sakinį, kas jai yra laimė. Spėju, būtų įdomu. Mišiose neįprasta tai daryti, be to ilgai užtruktų, o vien įdomumo motyvas būtų per menkas. Gal mano kartos žmonės dar prisimenate vaikystės filmuką, „Kaip asiliukas laimės ieškojo“. Asiliukas eidamas užkliuvo už akmens ir vos neparkrito. Paukšteliai sako: „O kokia nelaimė“. Tada asiliukas paklausė, o kas yra laimė ir pradėjo jos ieškoti pirmiausia pas draugus. Jie rodė jam, ką turi geriausio: avis – vilnas, ožka – pieną, antinas – buožgalvius, bet visi pripažino, kad būtent laimės jie neturi.Paskui jie netyčia rado pasiklydusią mergaitę ir ją parvedė namo. Tada mergaitė sako: „Kokia laimė, kad jūs mane suradote“. Išeitų, kad laimė yra kai gali padėti kitam. Manau sutiktume, kad tai vienas jos aspektų. Bet ar tai visa laimė? Juk kartais negali padėti kitam, net jei ir labai nori. Ar būtų galima taip sakyti, kad kažkur giliai, mes visgi trokštame paties Dievo, o su juo ir visa kita? Radau tokį eiliuotą tekstą, kurio paskutiniai žodžiai „Amžinybės jaukuma ir grakštumas“ jau savaitę skamba galvoje. Tai Madeleine Delbrêl eilėraštis, kuris taip ir vadinasi „Jaukuma ir grakštumas“. Laimei, mūsų mylimas, gerbiamas poetas ir vertėjas Antanas Gailius jį šiam sekmadieniui mums išvertė. Didis skausmas mums, Viešpatie,kasdien mus judėti skatinąs, kad mes tavo gražiąją muziką taip be džiugesio grojam, kad vis dar gamas kartojam,pastangų negrakščių laikais tebetveriam.Kad einam pro žmoneslyg persitempę, rimti, lyg vilktumėm naštą.Kad niekaip nesugebam virš mūsų kampelio pasaulyjedirbdami, nusiplūkę, skubėdamipaskleisti kažką, kas būtųamžinybės jaukuma ir grakštumas.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Lk 12,32-48, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iii-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iii-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 12 Mar 2023 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Baneris]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3091</guid>

					<description><![CDATA[<p>Sekmadienio Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Šiandienos skaitiniuose daug kalbama apie vandenį. Girdėta Išėjimo knygos paskutinė eilutė iškelia esminį klausimą: „Ar Viešpats yra tarp mūsų, ar ne?“. Į tai atsako Evangelija! Nuo šiandien ateinančias dvi savaites skaitysime ir klausysimės pasakojimų iš Jono evangelijos. Joje daug simbolių ir įvaizdžių, kuriuos galime apmąstyti, iš kurių galime pasisemti dvasinės naudos. Norint giliau suprasti šiuos skaitinius, verta grįžti prie pirmų devyniolikos pirmojo skyriaus (Prologo) eilučių, kuriose pateikiami pagrindiniai simboliai kaip užuominos. Jos padeda aiškiau suvokti ir priimti Jėzų visoje Jono Evangelijoje. Jėzus yra „Žodis“, kurį reikia išgirsti, Jėzus yra „Gyvenimas“, kurį reikia gyventi, ir Jėzus yra „Šviesa“, kurią reikia matyti. Šis Žodis, Gyvenimas ir Šviesa tampa kūnu. Žodis nori būti išgirstas ir suvoktas, nori būti skelbiamas, kad būtų priimtas. Šiuo Gyvenimu reikia gyventi ir dalintis. Šią Šviesą turi matyti ir rodyti visi, kurie girdi, gyvena ir mato. Evangelistas Jonas kontrastingai sugretina saulės šviesą ir nakties tamsą kaip gerų ir blogų įvykių įvaizdžius. Šiandienos Evangelijoje veiksmas vyksta vidurdienį, šviesiausiu dienos metu. Šviesa ir matoma, ir šviečia, kad visa kita būtų matoma. Kito sekmadienio Evangelijoje bus kalbama apie tai, kad Šviesa išgydo nesugebėjimą matyti, nesugebėjimą tikėti. O šiandien Jėzus siūlo Gyvybę ne tik savo kultūros žmonėms, bet ir moteriai iš svetimos grupės. Ji gauna daugiau, nei prašo. Žodis, Gyvenimas ir Šviesa jai siūlo į save pažiūrėti naujai. Ji Jėzaus kvietimą išgirsta, priima ir tai pakeičia jos orumo viziją. Ji palieka savo seną indą su vandeniu ir grįžta, kviesdama kitus kaimo gyventojus ateiti pažiūrėti žmogaus, kuris suteikė jai naują tikėjimo Juo ir savimi žvilgsnį. Nors Biblijoje ši moteris nėra įvardyta, ortodoksai žino ją kaip Fotiniją ir laiko lygiaverte apaštalams. Pagal ortodoksų tradiciją Fotinija buvo pakrikštyta apaštalų per Sekmines ir tapo misioniere Kartaginoje. Jos tarnystė buvo tokia vaisinga, kad patraukė priešišką imperatoriaus Nerono dėmesį, ir ji buvo nukankinta 66 m. Jėzus vis nenustoja stebinęs. Pirma. Jis nesilaiko vietinio tabu, nes užkalbina nepažįstamą moterį, kuri yra viena, be vyro ar palydėtojo. Tai visiškai nepriimtina, bent jau labai keista to meto kultūrai. Antra. Jėzus pasirenka liudininke ir jo žinios skelbėja moterį. To meto kultūroje vienos moters liudijimas nieko nereiškė. Teisme dviejų moterų liudijimas prilygdavo vieno vyro liudijimui. Bet įdomiausia, kad tokia netinkama liudytoja taip efektingai paliudijo Jėzų. Žinovai sako, kad paprastai kaimo moterys prie šulinio ateidavo labai anksti ryte. Ši moteris dėl savo gyvenimo būdo buvo išstumta iš to kaimo moterų draugijos. Jėzus ją užkalbina ir taip padeda jai pamatyti save. Nes Jis yra Šviesa. Moteris palieka savo senąjį indą (tapatybę) ir apdovanojama nauju „vandeniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą“. Kur visame tame yra gavėnia? Kad ir ko atsisakytume per šią gavėnią, kad ir kokio „indo“, atrodo, kad gavėnia tada yra gavėnia, jei jo palikimas įleidžia daugiau šviesos, ir padeda nešti Šviesą, Gyvenimą ir Jėzų į bendruomenę, į savo aplinką, o ne daryti atgailą tik dėl savęs. Senasis „indas“ yra mūsų senojo įvaizdžio simbolis, kuris trukdo geriems santykiams. Jėzus kaip Šviesa apšviečia visą mūsų savastį, ne tik mūsų tamsą. Jis kviečia, o ne priekaištauja ir nekaltina, ir tai mus veda į Velykas! Jo prie šulinio sutikta moteris gali būti ir mūsų palydovė.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iii-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">III Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Mt 5,21-37, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mt-521-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mt-521-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 12 Feb 2023 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3077</guid>

					<description><![CDATA[<p>Ištrauką iš Evangelijos skaitykite čia. Daugelis mėgstame knygas ir filmus, kur pagrindiniai veikėjai tikri herojai. Tačiau mūsų gyvenimas paprastai nėra sudėtas iš herojiškų žygių. Jei tokių ir pasitaiko, tai ne taip dažnai. Mūsų kasdienybė paprasti darbai, reikalai, pareigos, santykiai…. Bet ir jie labai vertingi ir svarbūs. Šiandien Mato evangelijos 5 skyrius, Jėzaus kalno pamokslo tęsinys. Jėzus, kaip naujasis Mozė, kopia į kalną ir moko žmones. Pradėdamas bendresniu įvadu, jis aiškina šešis ST* įsakymus. Keturi šios dienos skaitinyje. Gali atrodyti, kad Jėzus prieštarauja Mozei. Jis sako: Jūs girdėjote, o aš jums sakau… Tačiau pažiūrėjus geriau Jėzus nieko nepaneigia, o patvirtina ST įsakymus ir kelia dar aukštesnius standartus. Prisiminkime, kur buvo iškalti Mozei duoti įsakymai. Jie buvo ant akmens. O jėzus nori, kad jie būtų įrašyti į žmogaus širdį. Dievo įstatymai supaprastinti, kaip ribos, kurių neturi peržengti. Nežudysi – tai senas įstatymas. Jėzus sako, kad jis apima plačiau nei žmogaus nužudymas. Nevalia ir pykti ant kito, nes ilgai puoselėjamas pyktis perauga į neapykantą, galiausiai į žudynes, jei ne fizines, tai dvasines ar psichologines. Šis įsakymas turėtų saugoti mus nuo griaunančios kritikos, kito smerkimo, linkėjimo blogo, abejingumo kito kančiai ar nelaimei, pavydo. Panašiai Jėzus praplečia ir kitus įsakymus. Kad jau prakalbau apie Dievo įsakymus, tai leisiu sau paklausti. Kuris Dievo įsakymas jums atrodo vienas sunkiausių. Man iš kunigiškos tarnystės, pokalbių ir išpažinčių klausymo patirties atrodo, kad sunkiausias yra didysis, taip vadinamas meilės įsakymas, ypač jo antroji dalis. Pirma yra Mylėti Dievą visomis jėgomis, o antroji – mylėti artimą, kaip save patį. Man atrodo ši formuluotė problemiška. Nes mes ne retai savęs nemylime, apie save blogai galvojame, menkai save vertiname, graužiamės dėl praeities, kankiname save nuoskaudomis, prisimename praeities įžeidimus ir dėl jų kamuojamės dabar, kartais leidžiamės kankinami pavydo, save įvairiausiai žalojame, savęs nemėgstame, kartais net nekenčiame – savęs nemylime. Jeigu kito meilės mastas yra tik savęs meilė, tai ar tikrai jos pakanka? Bet palikime šią galbūt eretiškai skambančią mintį ir pamėginkime paieškoti ko nors teigimo? Pamėginkime prisiminti katalikišką tradiciją. Formuluotės gal senoviškos, bet nuo klausytojo kūrybingumo priklauso, kaip suvoki esmę. Gal kas nors prisimenate septynis gailestingumo darbus sielai? Abejojančiam patarti Nemokantį pamokyti Pikta darantį sudrausti Nuliūdusį paguosti Įžeidimus atleisti Nuoskaudas nukęsti Melstis už gyvus ir mirusius O kas žinote 7 gailestingumo darbus kūnui (plg. Mt 25, 43-46)? Išalkusį pavalgydinti Ištroškusį pagirdyti Vargšą aprengti Keleivį priglausti Ligonį aplankyti Kalinį sušelpti Mirusį palaidoti Tikriausia daugelis stengiamės to laikytis, stengiamės sekti Jėzumi ir aplink save kurti gyvenimo kultūrą apie tai nė negalvodami. Evangelija kviečia mus nepasitenkinti minimumu, o kaip mylintis žmogus nuolatos klausti, ką dar galėčiau padaryti dėl to, kurį myliu. Šią savaitę mokinių atostogos, dar ir šventė &#8211; Vasario 16-oji. Galbūt kur nors keliausite, ilsėsitės. Jau seniai buvau pasiūlęs, ką nors namų darbams, todėl šiai savaitei keli punktai iš Talmudo: Stebėk savo mintis, nes jos tampa žodžiais. Stebėk savo žodžius, nes jie tampa veiksmais. Stebėk savo veiksmus, nes jie tampa įpročiais. Stebėk savo įpročius, nes jie tampa tavo charakteriu. Stebėk savo charakterį, nes jis tampa tavo likimu. *ST &#8211; Senojo Testamento</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mt-521-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mt 5,21-37, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Kalėdos, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/kaledos-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=kaledos-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 25 Dec 2022 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Kalėdos]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3054</guid>

					<description><![CDATA[<p>Nuorodas į Kalėdų dienos skaitinius rasite čia. Pažįstamas teologas sako, kad niekada nėra girdėjęs gero pamokslo apie Jono Evangelijos prologą, apie tekstą, kurį skaitome per kiekvienas Kalėdas. Jau daug metų per Kalėdas sakau pamokslą ir vis galvoju, ką naujo pasakyti apie šią seną istoriją. Kokiu pasakojimu paaiškinti šio žodžio par excellence istoriją, šio amžino žodžio, kuris iš esmės pats yra istorija, ją rašė ir teberašo? Tas dieviškas Žodis, tapo žmogumi. Kadangi jokia istorija pilnai neperteikia šio dieviško Žodžio slėpinio, žmonės vis rašė naujas istorijas, kartojo senas, tikėdamiesi bent truputį jį suvokti. Ir aš mėginsiu papasakoti tris, gal girdėtas istorijas ir kartu su jumis apmąstyti šiuolaikinį kalėdinį triptiką. Įjunkime vaizduotę. Pradėkime nuo kairiojo sparno. Kalėdų išvakarės. Prieš mūsų akis &#8211; tipiškas šiuolaikinis žmogus, kuris dar švenčia Kalėdas kaip mielus papročius. Patikėti Dievo įsikūnijimu šiame pasaulyje ir jį priimti kaip lūžio tašką, kaip žmonijos istorijos centrą, šiam žmogui trūksta racionalaus pagrindo. Jis vedęs pamaldžią katalikę. Jiedu ką tik pavalgė vakarienę ir žmona išėjo į bažnyčią. Jis patogiai įsitaisė ant sofos, priešais televizorių. Staiga už durų išgirsta baisų riksmą. Priėjęs prie lango, priešais namą pamato porą sušalusių laukinių žąsų. Jos pavėlavo išskristi į šiltus kraštus. Dabar joms gresia pavojus mirtinai sušalti. Mylėdamas gyvūnus, jis išbėga laukan ir nori žąsis suginti į tuščią garažą. Tačiau kuo labiau jis stengiasi, tuo didesnę paniką kelia. Beviltiškas reikalas. Vargšai paukščiai nesupranta jo gelbėjimo pastangų. „Jei tik mokėčiau kalbėti jų kalba, juos išgelbėčiau“, &#8211; galvoja nusiminęs vyras. Tuo metu suskamba bažnyčios varpai. Netrukus prasidės vidurnakčio mišios. Atsitiktinumas ar stebuklas? Atrodo, kad mūsų žmogus pradeda suvokti Kalėdų prasmę: „Jei tik kalbėčiau jų kalba, galėčiau juos išgelbėti… Jei egzistuoja aukštesnė būtybė, dievybė ar dar kas nors, ji turėtų trokšti kalbėti žmonių kalba, suprasti ją, netgi pati tapti žmogumi…“ Susimąstęs vyras grįžta į kambarį. Mes taip pat einame su juo prie triptiko vidurinio paveikslo. Jame pavaizduota kaip šis šiuolaikinis žmogus, gulėdamas ant sofos sklaido laikraštį. Jo žvilgsnis nukrypsta į antraštę, po kuria rašoma apie neįprastą „Washington Post“ eksperimentą. Pasaulinio garso smuikininkas Joshua Bellas koncertavo prabangioje Kenedžio centro koncertų salėje Vašingtone. Visi bilietai buvo išparduoti, pigiausias kainavo 100 dolerių. Skambėjo virtuoziška muzika, atliekama unikaliu Stradivarijaus smuiku. Po koncerto klausytojai pratrūko ovacijomis ir audringais plojimais. Kitą dieną tas pats muzikantas su savo „Stradivariumi“, stovėjo metro stotyje, priešais save padėjęs popierinę lėkštelę monetoms. Apsirengęs kaip eilinis žmogus, virtuozas grojo tą pačią programą kaip ir praėjusį vakarą. Pro jį prabėgo gal daugiau nei 1000 žmonių, kai kurie minutei stabteldami, kai kurie netgi įmetė kelias monetas. Tik vienas žmogus, regis, suvokė muzikos vertę, nustebęs pakraipė galvą ir įmetė į lėkštę 20 dolerių, bet nuėjo toliau. Koncertas tiesiog nebuvo jo darbotvarkėje ir planuose. „… Pas savuosius atėjo, bet savieji jo neatpažino, nepriėmė“. Galbūt todėl, kad dieviškasis Žodis kalbėjo žmonių kalba, dar daugiau, kad pats tapo žmogumi, kad atsisakė savo dieviškosios prigimties Stradivarijaus, ir taip sužlugdė amžininkų lūkesčius, kurie visada nori stebuklo ir dieviškos visagalybės įrodymų. Praeivių akyse šis dieviškas žodis praranda stebuklo spindesį. Tačiau dabar, mūsų triptike, atsitiktinumas ar stebuklas vėl daro savo poveikį, mūsų herojus, regis užgriebia dar gilesnę krikščioniško tikėjimo slėpinio prasmę; Kalėdų paradoksas jį įtraukia. Kadangi Dievas tapo žmogumi, jo įmanoma nepaisyti, jį ignoruoti. Tuo metu iš bažnyčios grįžta žmona. Kaip visada, vyrui ji paduoda bažnyčios laikraštį ir eina į virtuvę atnešti šalto šampano, nes Kalėdos. Jis jau nori mesti laikraštį į kampą, kaip visada, bet dar perskaito trumpą tekstą paskutiniame puslapyje. Taip pereiname prie trečiojo kalėdinio triptiko paveikslo. Skirtingai nuo kitų, jame vaizduojama ne šiuolaikinė istorija, o senovinė legenda apie Trijų karalių sugrįžimą į savo šalis. Jie pabučiavo Kūdikėlį Jėzų, dar kartą paglostė jautį ir asilą ir iškeliavo. Jie negalėjo patikėti savo akimis, kai vėl išvydo Betliejaus žvaigždę. Gal žvaigždė norėjo juos palydėti į tėvynę, pamanė jie. Tačiau staiga, ji sprogo į daugybę mažų žvaigždžių. Karaliai labai nustebo, bet kiekvienas nuėjo savo keliu. Netrukus vienas iš jų sutiko piemenį su avių banda. Karalius buvo išalkęs ir norėjo iš jo ką nors nusipirkti. Tačiau piemuo nusišypsojo, ir jam padavė avies sūrį &#8211; nemokamai. Karalius negalėjo patikėti savo akimis. Jam atrodė, kad ant piemens kaktos pamatė mažą Betliejaus žvaigždę. Tuo tarpu jo kolega važiavo pro namą. Jo viduje jis pamatė jauną mamą, maitinančią savo naujagimį. Atrodė, kad ir ant jos kaktos sužibo maža Betliejaus žvaigždė. Trečiasis karalius tapo nelaimingo atsitikimo liudininku. Dromedaras parkrito po savo nešuliu. Pro šalį ėjęs nepažįstamasis padėjo vargšui gyvūnui atsistoti ant kojų. Ant jo kaktos taip pat švietė maža žvaigždutė. Karaliai suprato. Kūdikis ėdžiose, Dievo Sūnus, amžinas Tėvo Žodis, kalba žmogiška kalba ir pasirodo neatpažintas žmogiškuoju pavidalu. Jis gimė žmogaus širdyje. Štai kodėl žvaigždės mirgėjo ant jų bendrakeleivių kaktos, nesvarbu, kas jie buvo. Jos rodo visą gėrį, kuris glūdi žmogaus širdyje. Atsitiktinumas, o gal net stebuklas &#8211; šį kartą buvo stebuklas. Kai tipiško mūsų amžininko žmona grįžo iš virtuvės su šampano buteliu rankoje, vyrui pasirodė, kad ant jos kaktos pamatė mažą Betliejaus žvaigždę. Mūsų triptiko herojus apmąstė savo netikėtą kelią į Betliejų: kelią, kuris prasidėjo nuo laukinių žąsų ir jo troškimo kalbėti vargšų sušalusių gyvūnų kalba. Kelią, kuris tęsėsi didmiesčio metro stotyje, kur streso apimti žmonės įprastame kasdienybės šurmulyje nesugeba įžvelgti nepaprastumo. Kelią, kuris baigėsi jo namų svetainėje, kur jis suprato amžinojo Dievo Žodžio įsikūnijimo slėpinį susitikdamas su žmogumi, kurį myli. O kadangi mūsų tipiškas amžininkas negalėjo liautis filosofavęs, prie antros šampano taurės jis apstulbusiai žmonai pasakė: „Žinai, aš tikiu, kad Dievo įsikūnijimas pagrįstai laikomas pasaulio istorijos centru!“ Ačiū, kad klausėte.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/kaledos-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Kalėdos, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Advento sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/3-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-3/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=3-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-3</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 11 Dec 2022 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[Adventas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Kalėdos]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3023</guid>

					<description><![CDATA[<p>Nuorodas į sekmadienio skaitinius rasite čia. Biblijos skaitiniai kalba apie kantrų laukimą. Laukti dažniausia sunku, o kantriai labai sunku. Laukiant svarbi kantrybė. Laukiant tenka susitaikyti su tuo, kad mes nekontroliuojame laukiamų dalykų, bet turime pasikliauti kitais, kad jie įgyvendins laukiamą įvykį. Galime nusiteikti, aktyviai ruoštis ateities įvykiui, bet ateina momentas, kai nieko nebegalime padaryti. Turime tiesiog viltingai laukti. Vienas teologas pasakoja: „Kai buvau dar mažas, tėvas man papasakojo apie mano gimimo laukimą. Tais laikais tėvai nedalyvavo gimdymo procese. Jie turėdavo laukti vietoje, vadinamoje „laukiamuoju kambariu“ &#8211; iš tiesų taiklus pavadinimas. Jie nieko negalėjo daryti, tik laukti. Esu tikras, kad ten kas nors ir melsdavosi, žiūrėdavo į laikrodį ir labai laukdavo. Man pasakojo, kad gydytojas atnešė mane &#8211; verkiantį, rausvą ir nuogą parodyti tėvui, kad jo sūnus jau gimė“. Šio teologo pasakojime pirmą kartą išgirdau apie Bažnyčią, kai ji palyginama su „laukimo kambariu“. Advento metu mes, esame kviečiami į laukiamąjį &#8211; į Bažnyčią &#8211; budėti, melstis ir viltingai laukti. Mūsų laukimas išreiškiamas labai įvairiai. Štai šiandien aukomis paremsime Caritas organizaciją. Gal rašysime sveikinimus, pirksime dovanas brangiems žmonėms, nes laukiame susitikimo su jais gyvai, ar nuotoliniu būdu ar bent mintimis… Kas mums padeda laukti? Nesame palikti be liudytojų. Gyvename tarp žmonių, kurie mokė mus tikėjimo ir rodė mums kelią. Biblija sako, Dievas siunčia pasiuntinius, kad paruoštų kelią. Senieji pranašai liudija Dievo pažadus. Izaijas rašo, kad Dievas, ateina jus išgelbėti. Jūs jam svarbūs. Žmonijos istorija kupina priešpriešų ir įtampų nuo pat jos pradžios. Kalėdiniu laiku Evangelijose skaitysime, kad ne visi laukė Jėzaus. Tačiau, kurie laukė, jiems Dievo pasiuntiniai ruošė kelią: Marijai ir Juozapui, piemenims ir išminčiams ir daugeliui kitų, kurie vėliau sekė juos. Iki šio sekmadienio advento akcentas buvo Antrasis Jėzaus atėjimas laikų pabaigoje. Šiandien jau džiugus mūsų žvilgsnis krypsta į pirmąjį Jėzaus atėjimą Betliejuje. Galime pamąstyti, kurie žmonės man yra Dievo pasiuntiniai padedantys laukti Išganytojo? Tai gali būti geri draugai, močiutė, šeimos nariai, gal mokytoja, gal dvasinis palydėtojas ar dar kas nors. Laukti su kuo nors dažniausiai būna lengviau nei vienam. Atrodo daug žmonių gyvena be šio lūkesčio, be vilties. Kai kurie tiki, bet gyvena su baime ir nerimu. Bažnyčia, vesdama mus per liturginius metus, nuolat palaiko Išganytojo atėjimo viltį. Man kartais atrodo, kad laukimas bene ilgiausiai, gal visą gyvenimą trunkantis dalykas, nes vis ko nors ilgimės ir laukiame. Laukiame gerų dalykų, gerų žmonių… Tačiau galiausiai ir giliausiai gal to nė neįvardindami mes ilgimės ir laukiame Išganytojo. Viešpatie, atnaujink mūsų viltį. Palaistyk mūsų sausumą. Padėk mums nusimesti tai, kas gali trukdyti priimti Tave su džiaugsmu, tai, kas mus apakina, suvaržo, laiko baimėje. Ir suburk mus į savo Bažnyčią šiuo Advento laikotarpiu, kad kantriai kartu lauktume, stiprindami ir drąsindami vieni kitus, nes Tu ateini mūsų išgelbėti.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/3-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-3/">III Advento sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 19,1-10, Vidmanto Šimkūno, SJ homilja</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilja/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilja</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 30 Oct 2022 17:21:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2946</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Man įsiminė pirmo skaitinio eilutės su labai turtinga teologija. Jos gali būti antidepresantas ar prasmės paieškų vitaminas. Galbūt dar ką nors jos užkalbino ir lydės per savaitę. Išm 11,24 sako „Tu myli viską, kas yra ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtum padaręs, jei būtum nekentęs.“ Šitame kontekste artinkimės prie Zachiejaus ir Jėzaus susitikimo. Jėzus įžengia į Jerichą ir iki šio skyriaus pabaigos pasieks Jeruzalę. Pakeliui susipažįstame su Zachiejumi, vyriausiu muitininku, turtingu žmogumi. Mokesčių rinkėjai, kad ir kokie nekenčiami jie buvo, Luko evangelijoje yra vieni iš tų atstumtųjų, kurie galiausiai prisiglaudžia prie Jėzaus. Jie yra tarp pražuvusiųjų, kurių Jis ateina ieškoti ir gelbėti. Į turtinguosius Evangelijos žvelgia įtariai, nes turtai gali tapti pavojingais. Todėl šiandienos susitikimas mums kelia intrigą. Ar tai bus dar vienas muitininkas, kuris viską palieka ir seka paskui, o gal tai bus dar vienas turtuolis, nuliūdęs dėl dangaus karalystės pretenzijų jam ir jo turtams? Zachiejus bando pamatyti Jėzų. Kiti vertimai sako stengiasi, dar kiti naudoja žodį ieško. Žmonės, kurie ieško teisingų dalykų, Luko evangelijoje &#8211; juos randa, o kurie ieško Jėzaus, paprastai sužino, kad iš tikrųjų Jėzus visą laiką ieškojo jų. Atrodo ne atsitiktinai Zachiejus įvardintas kaip &#8211; „trumpas“ arba „mažas“. Viena vertus, tai gali būti žemo ūgio žmogus, todėl ir įsilipa į medį. Kita vertus, šis terminas verčiamas superlatyvu kaip mažiausias. Lk 9, 48: „Kas priima šitą vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas priima tą, kuris mane siuntė; nes mažiausias iš jūsų visų yra didžiausias.“ Galbūt galima sakyti, kad Zachiejus, lipdamas į tą medį elgiasi kaip vaikas ir priimdamas savo menkumą, tampa vienu iš mažiausių ir dėl to gali priimti Jėzų. Jėzus suranda Zachiejų jo medyje ir pasisiūlo į svečius, o šis jį džiugiai priima. Fariziejai, Rašto aiškintojai gali piktintis sakydami na štai ir vėl Jėzus bendrauja su nusidėjėliais. Įdomu, kaip reaguotume, komentuotume mes. Šis palyginimas tęsia tą pačią mintį, kaip ir kiti trys apie pasiklydusią ir rastą avį, pamestą ir surastą monetą ir nuklydusį ir atgal priimtą sūnų. Zachiejus įdomiai sprendžia savo turto klausimą sakydamas, kad pusę jo atiduoda vargšams, o tiems, kuriuos apgavo, grąžina keturis kartus daugiau nei paėmė. Anot Biblijos žinovų, čia pavartota tokia graikų kalbos forma, kuri sako, kad jo įsipareigojimas yra tęstinis, o ne kad jis ką padarys tik vieną kartą, ir tai gali reikšti, kad jis jau taip elgėsi. Fariziejus įvardinęs kaip pinigų mylėtojus, Jėzus sako: „Negalima tarnauti Dievui ir turtui“, ir pasakoja palyginimą apie turtuolį ir Lozorių. Turtuolis, nepaiso vargšo Lozoriaus, kuris guli prie jo vartų, po mirties pakelia akis iš Hado kančių ir pamato jį su Abraomu. Pasakojimas apie Zachiejų siejasi su šiuo pasakojimu ne tik dėl nuorodų į Zachiejaus turtus ir jo ketinimus vargšų atžvilgiu, bet ir dėl ypatingo Jėzaus atsakymo. Jis sako, kad į tuos namus atėjo išgelbėjimas. Mes suprantame, kad tas išgelbėjimas yra pačiame Jėzaus asmenyje, atėjusiame ieškoti ir gelbėti paklydusiųjų, kaip piemuo, kaip moteris ieškanti pamestos monetos, kaip gailestingas, jautrus tėvas iš 15 skyriaus. Svarbu pastebėti, Jėzus priduria: „Jis taip pat yra Abraomo sūnus“. Kitaip tariant, pasaulio turtingiesiems yra daug vilties, kai tik jie pastebės prie vartų gulinčius Lozorius ir ką nors rimto dėl to padarys. Net labiausiai atstumtieji ir paniekintieji turtingieji, tokie kaip muitininkai, turi vietą Abraomo glėbyje. Zachiejaus džiaugsmas išsiplečia į viso mokinių būrio džiaugsmą Lk 19,37, kai jie pasitinka savo karalių, ateinantį Viešpaties vardu. Kai pasitinkami ypatingi asmenys, karaliai ar garsenybės, žmonės nori juos pamatyti, pasveikinti. Paskui tos įžymybės keliauja į savo namus ar prabangius viešbučius, o sveikinusieji eina namo. Zachiejus taip ir daro &#8211; lipa į medį, kad pamatytų karalių, tačiau skirtumas tas, kad Jėzus, suradęs jį ir mus, nepasitenkina karališku pamojavimu ir nepasitraukia į rūmus. Jėzus sako išgelbėjimas ateina į Zachiejaus namus. Jis seka paskui mus ir į mūsų namus. O jei atrodytų, kad nesu verta/as jį priimti savo namuose, gal prasminga prisiminti Išminties knygos žodžius: „Tu myli viską, kas yra ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtum padaręs, jei būtum nekentęs.“</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilja/">Lk 19,1-10, Vidmanto Šimkūno, SJ homilja</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 18,1-8, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-181-8-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-181-8-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 16 Oct 2022 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2929</guid>

					<description><![CDATA[<p>Vienas raktinių šios dienos skaitinių žodžių yra ištverminga malda, dar konkrečiau prašomoji malda. Biblija mus moko pasitikėjimo, ištvermės ir gebėjimo laukti, o tai priešinga mūsų laiko kultūrai bei vartotojiškiems įpročiams. Nes mes nemėgstame laukti. Mes norime vis greitesnio kompiuterio, spartesnio interneto, nervinamės jei lifto tenka laukti ilgiau nei 14 sekundžių, norime gauti kavos ar mėsainį per minutę nė neišlipę iš automobilio&#8230; Atrodo taip nėra su malda. Kartais gal ilgai meldiesi ir atrodo niekas nesikeičia, niekas nevyksta. Ar iš tikrųjų niekas nevyksta. O gal vyksta tik ne taip kaip tikėjaisi ir ne ten, kur manei? Prieš keliolika metų žurnalas Guidepost išspausdino istoriją apie mokytoją Mary. Ji labai stengėsi būti gera mokytoja, bet jai vis nesisekė. Klasėje buvo labai išdykęs mokinys Viljamas. Geriausius jos ketinimus jis paversdavo niekais ir klasėje kildavo sąmyšis. Vieną rytą, prieš pamoką, mokytoja sėdėjo prie savo stalo ir kažką rašė stenograma. Staiga pro duris įėjo Viljamas ir paklausė, ką ji čia rašo. Mokytoja atsakė: „Rašau maldą Dievui“. Ar Dievas moka skaityti stenogramą, ironiškai paklausė Viljamas. Jis gali viską, net gi išklausyti šią maldą, atsakė mokytoja. Besibaigiant pamokai, Viljamui nematant, mokytoja įdėjo lapelį su malda į jo sąsiuvinį. Atrodo tuo viskas ir baigėsi. Po 20 metų Viljamas su savo mama tvarkė namo pastogę. Tarp jo mokyklinių knygų buvo užsilikęs ir sąsiuvinis, iš kurio netikėtai iškrito lapelis su keistu užrašu. Viljamui parūpo, kas ant to pageltusio lapelio parašyta, bet negalėjo perskaityti. Tuo metu jis jau buvo verslininkas, turėjo savo biurą, tad lapelį nunešė sekretorei, kad ši perskaitytų. Ji pasakė, atrodo tai labai asmeniška ir pažadėjo besibaigiant darbui „vertimą“ palikti ant jo stalo. Dabar Viljamas galėjo perskaityti. „Brangus Dieve, neleisk, kad mano darbas nueitų niekais. Aš negaliu suvaldyti klasės, nes Viljamas viską sujaukia. Paliesk jo širdį, nes jis gali tapti arba labai geru, arba labai blogu žmogumi“. Paskutinis sakinys kaip kūjis trenkė Viljamui. Dar tą pačią dieną jis svarstė ar imtis nešvaraus sandorio, kuris atneštų greitų pinigų. Istorija nemini, kas tai buvo, prekyba narkotikais, kontrabanda ar dar kas nors, ji tik mini, kad tai būtų Viljamą įtraukę į blogio ratą ir dar mini, kad jis nepasidavė. Praėjus dvidešimčiai metų mokytojos malda suveikė. Viljamas atsilaikė. O kokia mano malda? Ką darau, kai turiu svarbų susitikimą, ar riekia priimti gerą sprendimą? Svarbius dalykus mes įtraukiame į savo dienotvarkę, gal įsivedame priminimą į telefoną. Jeigu mums santykiai su tuo žmogumi svarbūs ir norime jų dar artimesnių, tai tikriausia planuojame kur ir kada su juo susitiksime. Jeigu Dievas man yra svarbus, o malda yra būdas su juo susitikti, pabendrauti, tai ar aš į savo dienotvarkę įtraukiu laiko susitikimui su juo? Gal sakysime užmirštu pasimelsti? Bet kuris iš mūsų esame įsivedęs į telefoną priminimą pasimelsti? Prašymo malda nekeičia Dievo, tačiau ji keičia mus! Grįždami prie Dievo maldoje mes visa atiduodame į Jo rankas. Tai atstato teisingus santykius su Juo. Pasaulis ir visa kas egzistuoja yra sukurta Dievo, Jo palaikoma ir amžinai bus jo rankose. Tokia prašymo malda kai ką suteikia mums. Su tuščiomis, atviromis rankomis mes ateiname priimti, esame dėmesingi tam, kas gali įvykti, jautresni poreikiams žmonių, kuriuos patikėjome Dievui. Taip nusiteikiame nesavanaudiškai jiems padėti, būti Dievo rankomis. Tokioje maldoje visada yra dalis mūsų gyvenimo, taigi mes galime dar giliau suvokti, kaip Dievas veikia šiame pasaulyje ir jam jautriau atsiliepti. Jeigu kam stigtų motyvo melstis, ar šiaip, kartais atrodytų galima geriau praleisti laiką, paskaitysiu trumpą tekstą. Kodėl aš meldžiuosi:Aš meldžiuosi, nes esu krikščionis, o gyventi krikščioniškai man reikia pagalbos.Aš meldžiuosi, nes gyvenime turiu priimti sprendimus, o pasirinkimai ne visada aiškūs,kad pasirinkčiau teisingai, man reikia šviesos ir patarimo.Aš meldžiuosi, nes man kyla abejonės,kad bręsčiau tikėjime, man reikia pagalbos.Aš meldžiuosi, nes beveik viskas, ką turiu, man yra duotaIr man dera padėkoti.Aš meldžiuosi, nes Jėzus meldėsi savo Tėvui,Tad jeigu jis manė, kad tai svarbu, tai yra svarbu ir man.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-181-8-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Lk 18,1-8, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 14,1. 7-14. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 28 Aug 2022 19:58:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2888</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Šiandien popiežius skelbia 21 naują kardinolą. 16 jų gali būti renkami popiežiumi, nes yra iki 80 metų. 11 iš 16 yra ne Europos ir ne Šiaurės Amerikos. Paragvajus, Singapūras, Rytų Timoras pirmą kartą jų istorijoje turės savo kardinolus. Mano pirmą žvilgsnį patraukė du nominantai: Mongolijos jauniausias – 47 metų ir Haiderabado, vieno vargingiausių regionų Indijoje arkivyskupas Poola. Tai gražiai atliepia šiandienos evangelijos mintį. Paola kilęs iš Dalitų – neliečiamųjų, pačių žemiausių kastų sistemoje, o šiandien jis nominuojamas kardinolu. Melskimės už šiuos Bažnyčios vadovus ir grįžkime prie girdėtos evangelijos. Iš karto galime klausti, o apie ką gi ji kalba? Girdėjome du panašaus stiliaus mokymus. Abiejuose kalbama apie pokylius. „Kai eini į pokylį“ ir „Kai pats rengi pokylį“. Abiejuose yra įspėjamoji frazė: „Nesirink pirmų vietų, kad nebūtum nužemintas“ ir „Neruošk vaišių turtingiems, kad jiems įtiktum, kad jau dabar negautum atlygio.“ Abiejuose yra pamokymas: „Bet kai… eini į pokylį, kai pats rengi pokylį.“ Jėzus neketina mokyti gerų manierų ar etiketo pamokų, o moko mus, apie garbę, pagarbą ir nuolankumą. Ir vėl tas pats: Nusižemink; muškis į krūtinę būk nuolankus. Ir dar turi sąžinės graužatį. Tada būsi geras krikščionis. Jei tik parodysi bent truputį pasitikėjimo savimi, būsi apšauktas fariziejumi! Tau bus pasakyta: „Puikuojiesi, save aukštini &#8211; būsi pažemintas.“ Nelinksmai skamba geroji Naujiena. Kur gyvenimo džiaugsmas? Tačiau šiandieninis tekstas, palyginti su tolesniais, atrodo nekenksmingas. Tereikia perversti kelis puslapius į priekį ir Luko evangelijoje rasime stipresnių posakių: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes jūs juoksitės… Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite“. Išvada, kurią galėtų padaryti pamokslininkas, atrodo aiški: jis galėtų šaukti klausytojams:&#8211; Liūdėkite, liūdėkite ir verkite. Laimė, geismas gyventi ne jums &#8211; jūs krikščionys! Argi Friedrichas Nyčė neįžvelgė tokios gyvenimo filosofijos, kur Kristus ir Krikščionis neigia laimę žemėje. Jis yra silpnas, vargšas, pakankamai išsigimęs, kad kentėtų visais įmanomais būdais… „Dievas ant kryžiaus“ yra gyvenimo prakeiksmas. Todėl &#8211; kuo toliau nuo Kristaus, nuo šio gyvenimo nekentėjo pas Dionisą – vyno, džiaugsmo ir svaigulio dievą. Svarbu niekada nekentėti. Dėl savaip suprasto gyvenimo didis filosofas atsisveikino su Kristumi. Nes manė, kad sekant Kristaus pėdomis susigriausi gyvenimą. O jis norėjo gyventi, tikėjo, kad yra pakankamai stiprus, kad pats ištvertų visas kančias, pakankamai stiprus, kad sudievintų žmogų &#8211; net save patį. Juo pasekė ištisa amžininkų karta. Iš pradžių ji nutolo nuo Bažnyčios, o paskui ir nuo Kristaus. Nes nebegalėjo pakęsti Bažnyčios klerikalų moralizuojančio piršto. Bažnyčią jie suvokė kaip gyvenimo geismo ir laimės stabdį. Taip atsitiko iš dalies todėl, kad Bažnyčia vis grasino pomirtinio gyvenimo siaubingu nuosprendžiu. Vis kartojo &#8211; „Yra akis, kuri viską mato net nakties tamsoje. Ypač po antklode!“ Kadangi žmonės nebenorėjo būti „globojami“ kunigų, daugybė nusigręžė nuo Bažnyčios. Dažnu atveju sakėsi, kad tai daro būtent dėl Jėzaus Kristaus… Bet atsisveikinimas su Bažnyčia ilgainiui tapo ir atsisveikinimu su Kristumi bei jo Evangelija. Bendrą kultūrinį požiūrį į Jėzų Kristų nuo seno lydi tas pats įtarumas, kurio niekaip negalėjo atsikratyti didysis filosofas Nyčė: Sekimas Kristumi naikina gyvenimo džiaugsmą. Jei norite gyventi, ieškokite savo dievų kitur. Geriausia: pats tapk dievu! Jaunas, gražus, sveikas ir stiprus. Ko daugiau galima norėti? Apsvaigęs nuo kasdienio vartojimo, pagoniškas žmogus geidulingai pakyla virš savęs, vengia gėdingo žvilgsnio į daugybę vargstančių, į gyvas būtybes, kabančias ant intensyvios terapijos skyrių vamzdelių. Jis dar gi postringauja ar šios gyvos būtybės vis dar yra žmonės…, mat joms trūksta neva esminio buvimo žmogumi kriterijaus &#8211; gyvenimo kokybės. Būtinai reikėjo koreguoti dieviškojo policininko, dangiškojo buhalterio, negailestingo ir nežmoniško teisėjo įvaizdį. Tačiau taip pat svarbu koreguoti ir Nyčės požiūrį į Jėzų Kristų ir kvestionuoti kultūrinį įtarumą, kad krikščioniškasis kelias neigia laiminga gyvenimą žemėje, kad jis yra silpnas ir gyvenimui priešiškas. Jėzus nesivaikė gyvenimo džiaugsmo ir nesiblaškė nuo vieno vakarėlio prie kito, neieškojo didžiausių įspūdžių, kad pakiltų virš savęs ir savo kasdienybės. Tačiau priešingai nei Nyčės, priešingai nei vartotojiško žmogaus, priešingai nei pagoniško šių dienų žmogaus, kuris yra ir manyje. Jėzaus nekankino baimė, kad jo gyvenimas bus nepakankamas: jei jis nepatirs stipriausių įspūdžių ir malonumų. Dionisiškoji pagunda Jėzui buvo svetima. Su vaikišku pasitikėjimu, Jėzus gyveno įsitikinęs, kad jo gyvenimas yra Kito, Dievo, jo Tėvo, Gyvenimo mylėtojo rankose. Jo neprižiūri dieviškasis policininkas, nevertina dangiškasis buhalteris ar negailestingas teisėjas. Brangus Frederikai, tu iš dalies esi teisus &#8211; pats kryžius, pats buvimas prie jo prikaltam, yra gyvenimo prakeiksmas, kaip ir visos kančios, kurios mus ištinka, o dar labiau visi sadomazochistiniai savęs ir kitų naikinimai. Vien tik kryžius yra gyvenimo prakeiksmas. Bet ne nukryžiuotasis! Ir čia tu klysti. Nes nukryžiuotasis, nešamas gyvybės mylėtojo, net ir prakeikimo situacijoje liudijo gyvybės ir meilės jai vertę. Kitaip nei tu, didis filosofe Frederikai, aš noriu tikėti į Jėzų Kristų, dėl jo meilės gyvenimui! Nors jis pats gyvenimo ir laimės troškimo niekada nelaikė tiesioginiu savo tikslu ir jo nesiekė. Vienintelis jo gyvenimo tikslas ir kartu vienintelis kelias buvo atsiduoti Dievui, gyvenimo mylėtojui. Meilė gyvenimui buvo šalutinis poveikis, bet jis nėra nei neigtinas nei nesvarbus. Todėl šios dienos Jėzaus pamoka man yra apie meilę gyvenimui, apie nuolankumą, apie garbę, ir pagarbą Dievui, kitam žmogui ir sau.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Lk 14,1. 7-14. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 12,32-48, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 07 Aug 2022 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[evangelija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[laukimas]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2875</guid>

					<description><![CDATA[<p>Sekmadienio Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Esame įžengę į Luko evangelijos dalį, vadinamą „kelionės pasakojimu“, nes Jėzus keliauja į Jeruzalę. Apie dešimt skyrių paskiria šiai kelionei. Juose Jėzus turi daug ką pasakyti, daug kas būdinga tik Luko evangelijai. Juos skaitydami rastume geriausiai žinomų Jėzaus frazių ir šmaikščių posakių. Tokių posakių yra ir šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje. Iššūkis yra surasti raktą, kuris padėtų suvokti Jėzaus citatų prasmę. Specialistai pataria iš daugelio Jėzaus posakių pasirinkti tik vieną. Šiandien pasirinkau apie laukimą. Viena iš gyvenimo realijų yra laukimas; laukiame, kol kas nors įvyks, kol kas nors pasikeis. Kita gyvenimo realybė yra ta, kad dauguma mūsų nemėgsta laukti. Ieškome trumpiausios eilės prie kasos parduotuvėje, prie gydytojo kabineto ir kitur. Kartais atrodo, kad gyvenimas tėra laukimas. Būdami vaikai laukiame Kalėdų, vasaros atostogų ir kada užaugsime. Būdami suaugę laukiame tinkamo darbo, to ypatingo žmogaus, kuris padarys mūsų gyvenimą visavertį, paaukštinimo, išėjimo į pensiją. Vieni laukia diagnozės, kiti &#8211; išgijimo. Dar kiti laukia dienos, kai baigsis skausmas ar sielvartas. Kiti laukia atsakymo į savo maldas. Daugelis iš mūsų laukia tos dienos, kai turėsime pakankamai laiko, pakankamai pinigų, pakankamai laisvės ir kai gyvensime ilgai ir laimingai. Kartais atrodo, kad pasaulis nuo pat sukūrimo pradžios laukė karo, bado ir skurdo pabaigos. Kiekvienas iš mūsų galėtų įvardyti dalykus ar žmones, kurių laukia. Kartais būname apimti nenumaldomo laukimo jausmo, tačiau aiškiai nesuvokiame, ko laukiame. Pastebėkime, kad dažniausia nelaukiu dabartyje. Aš arba persikeliu į praeitį, arba į ateitį ir šitaip prarandu dabarties akimirką. Dėl to laukimas iš dalies tampa toks skausmingas ir sunkus. Laukimas ateityje dažniausiai kelia baimę ir nerimą dėl to, kas nutiks. Mus persekioja nežinomybė ir kontrolės stoka. Laukimas praeityje sukelia liūdesį, pyktį ar kaltę dėl to, kas įvyko, arba dėl to, kas buvo padaryta ar liko nepadaryta. Kad ir kokios sunkios būtų mūsų dabartinės aplinkybės, tai vienintelė vieta, kurioje galime būti visiškai gyvi. Ir tai vienintelė vieta, kurioje galime iš tiesų patirti Dievą. Kai išeiname iš dabarties &#8211; bet kuriuo atveju į praeitį ar ateitį &#8211; mes ne tik atidedame gyvenimą, bet ir atsisakome Dievo karalystės dovanos. Jėzus nepanaikina laukimo, dar gi tik priešingai. Jis sako: „Būkite kaip tie, kurie laukia sugrįžtančio šeimininko.“ Tačiau šiandienos Evangelija nėra vien tik apie laiko praleidimą. Ji kalba apie buvimą šalia. Jėzus laukimą laiko ištikimybe kai laikomasi vilties ir to, ko nematome. Klystume, jei manytume, kad šiandienos Evangelijoje aprašomas nesantis Dievas, prieš kurį laiką išėjęs ir kurio laukiame. Lygiai taip pat klystume, jei manytume, kad laukiame Dievo, kuris gyvena tik ateityje. Jėzus mus moko, kaip ir kur laukti. Jis kviečia mus būti šalia To, kuris visada jau yra. Jis kviečia mus klausytis beldimo į mūsų vidaus duris ir būti budriems. Nes Jis yra įprastose mūsų gyvenimo aplinkybėse, net ir mūsų laukime. Galime būti gundomi paklausti: „Tai kur gi Dievas yra visame mūsų laukime?“. Bet galbūt prasmingiau būtų klausti: „Kur esame mes?“ Jėzus sako: „Būkite apsirengę ir pasirengę veikti. Dabar kažkas vyksta.“ „Uždekite savo žibintus, &#8211; sako Jėzus. &#8211; Yra, ką pamatyti. Išeikite iš tamsos į šviesą. Pamatykite, kas yra priešais jus, kas yra aplink jus ir kas yra jūsų viduje.“ „Būkite budrūs“, &#8211; sako Jis. Ir tai nėra grasinimas bausme, o kvietimas būti palaimintam. „Palaiminti tie, kuriuos Jis randa budrius.“ Jėzus kviečia mus ne tik budėti, būti pasiruošusiems ir budriems. Jis mus kviečia gyventi, nes Dievo karalystėje palaiminimas ir gyvenimas yra sinonimai. Visa tai, kaip sako Jėzus, įvyksta netikėtą valandą. Žmogaus Sūnus ateina, kai niekas nesitiki, netikėtą valandą. Bet kada yra ta netikėta valanda? Kada visa tai įvyks? Spėju, kad daugumai mūsų, o gal ir visiems, netikėčiausia valanda yra šiandien, dabar. Pati netikėčiausia valanda &#8211; tai valanda, praleista ligoninės laukiamajame; valanda, praleista sėdint prie telefono ir laukiant žinių apie mylimą žmogų; valanda, kai meldžiame stebuklo; valanda, kai laukiame aiškumo ir kelio į priekį; valanda, kai laukiame, kol baigsis sielvartas ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes; valanda, kai atrodo, kad niekas nevyksta, gyvenimas klostosi ne taip, kaip norime, ir nebėra kur eiti. Jeigu esame tikintys, tai norime pasakyti, kad Dievas šiandien yra čia pačią netikėčiausią mūsų gyvenimo valandą. Jei tai nėra tikėjimas, tai tada kas? Ir namų darbas savaitei &#8211; įsivardinti 3 dalykus, kurių laukiu.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Lk 12,32-48, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Gerasis samarietis, Lk 10,25-37, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/gerasis-samarietis-lk-1025-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=gerasis-samarietis-lk-1025-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/gerasis-samarietis-lk-1025-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 10 Jul 2022 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[gailestingasis samarietis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2848</guid>

					<description><![CDATA[<p>Sekmadienio evangelijos ištrauką skaitykite čia. Kažin, kiek kartų esame girdėję šiam sekmadieniui skirtą palyginimą apie gerąjį samarietį. Gal šimtus kartų, priklausomai nuo mūsų amžiaus. Gali skambėti keistai, bet tam tikra prasme galbūt šį palyginimą esame girdėję per dažnai. Jį norime sušvelninti, paversti puikia istorija apie žmogų, padedantį kitam kenčiančiam. Galbūt manome, kad tas žmogus tiesiog atsitiktinai buvo samarietis, bet taip nėra. Gerojo samariečio palyginimas kviečia mus radikaliai sekti Viešpačiu Jėzumi. Jėzaus laikų samariečiai nemėgo žydų, o žydai nemėgo samariečių. Jie ne tik nemėgo vieni kitų. Jie vieni kitų nekentė. Samariečiai buvo kilę iš žydų, kurie liko Palestinoje per Babilono tremtį VI a. prieš Kristų. Daugelis jų sukūrė mišrias šeimas su pagoniais ir pagoniškus papročius supynė su žydiškais. Žydams samariečiai atrodė niekingi, blogesni už pagonis, nes iš vidaus kėsinosi į žydų įstatymą ir tradicijas. 128m. prieš Kristų, žydai įsiveržė į Samariją ir sudegino jų šventyklą. Samariečiai keršydami įsibrovė į žydų šventyklą Jeruzalėje ir ją išniekino, mėtydami aplink mirusių žmonių kaulus. Visą Šventyklą reikėjo išvalyti ir iš naujo pašventinti. Jėzaus gyvenimo metu samariečiai iškrėtė garsųjį „balandžių pokštą“. Pakeliui į Šventyklą jie sulaikė žydų siuntą. Ten buvo balandžiai, kurie turėjo būti paleisti per iškilmingas pamaldas Šventykloje. Samariečiai sugalvojo būdą, kaip kartu su balandžiais įdėti žiurkių ir pelių. Kai balandžiai buvo paleisti, iššoko ir žiurkės, o žmonės supanikavo, puolė prie durų ir sužlugdė iškilmingas pamaldas. Mums tai gali atrodyti juokinga, tačiau žydams tai tikrai nebuvo juokinga. Nejuokinga kaip ir oficialios pirmojo amžiaus žydų maldos dalis, kuria žydai prakeikdami samariečius meldėsi, kad jų nebūtų amžinajame gyvenime. O samariečiai atsakydavo tuo pačiu, kasdien keikdami žydus. Toks yra šio palyginimo kontekstas. „Kas gi, Viešpatie, &#8211; klausia advokatas, &#8211; yra mano artimas? Kam turiu rodyti Dievo meilę?“ Na samarietis turėtų rodyti Dievo meilę žydui, o žydas &#8211; samariečiui. Nors samarietis mieliau nekęstų žydo, nei jam padėtų, ir nors žydas mieliau mirtų, nei priimtų samariečio pagalbą, radikalus Viešpaties kvietimas visiems yra rodyti Dievo meilę. Visos šios kalbos apie samariečius ir žydus atrodo gana toli nuo mūsų. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio. Nes čia pat apstu susipriešinimo tarp tautų, rasių, orientacijų, partijų, kaimynų, giminių, net šeimų narių… Radikalūs Viešpaties reikalavimai apibendrinami taip: „Imk savo kryžių ir sek paskui mane“. Mums lengviau vis iš naujo prisiminti savo nuoskaudas nei sekti Kristumi. Tačiau esame krikščionys – pašaukti sekti Jėzumi, net ir tada kai jis ant kryžiaus žvelgia į Jį nukryžiavusius ir sako: „Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro.“ Palyginimu apie samarietį Jėzus vėl įmantriai apsuka klausimą ir priverčia atsakyti patį klausėją, kas jo artimas – žmogus, kuris parodė gailestingumą. Jėzus pagiria tokį jo atsakymą. Ir vis tik, gerojo samariečio palyginimas yra daugiau nei įpareigojimas rūpintis kitais. Tai radikalus reikalavimas atsigręžti net į tuos, kurie mus įskaudino. Ir čia būtų galima baigti. Tačiau, kalbant apie meilę, apie Dievo įsakymus, man vis neduoda ramybės įsakymas mylėti savo artimą, kaip save patį. Nors jis dažnokai kartojamas ir lyg savaime suprantamas. Bet ar iš tikrųjų? Todėl užbaigsiu beveik eretiška mintimi ir kvietimu klausytojams sugalvoti savo užbaigą… Man, iš kunigiškos patirties atrodo, kad dažnu atveju neužtenka iš konteksto ištraukto kartojimo – mylėk kitą, kaip save patį. Nes ne retai mes savęs nemylime, žalojame, nemėgstame, graužiame neigiamai galvodami, tuščiai puoselėjame kaltės jausmą, save menkiname net niekiname, kai kurie net mėginame save žudyti. Jėzus gi kviečia vieni kitus mylėti, taip, kaip jis myli. Viena iš priežasčių, dėl kurių einame į Bažnyčią, galbūt gali būti melsti malonės sekti Kristumi, jo nusistatymu net ir ant kryžiaus ir siekti mylėti, kaip jis kitus, bet ir save. Tai visai ne egoistiška, o tikra ir sunkiau nei gali atrodyti.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/gerasis-samarietis-lk-1025-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Gerasis samarietis, Lk 10,25-37, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/gerasis-samarietis-lk-1025-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Jn 10,27-30, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/jn-1027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=jn-1027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/jn-1027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 08 May 2022 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2790</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šio sekmadienio evangeliją skaitykite čia. Velykos, o kas toliau? Pamąstymo pradžiai pasirinkau seną pasaką apie medinį arkliuką. Vaikų kambaryje jis gyveno ilgiau nei kiti žaislai. Visi žaislai vis būdavo keičiami kitais, naujais, įdomesniais. Užsiliko tik medinis arkliukas. Jis buvo toks senas, toks nušiuręs, toks nusidėvėjęs, kad tapo savotiškai įdomus svečiams ir patiems vaikams. Vieną dieną šalia jo gulėjo pliušinis zuikutis. Jis žaislų kambaryje buvo naujas, madingų spalvų, gal net išmanus. Vieną dieną pliušinis triušis paklausė seną medinį arkliuką:– Ar gali man pasakyti, kas yra tikra? Ar tai reiškia, kad viduje turi daiktų, kurie dūzgia, ar esi su išskirtinais drabužiais?– Ne tai svarbiausia, – sako arkliukas, – Tikra yra tai, kas su tavimi vyksta. Kai vaikas myli tave ilgai, ilgai, ne tik tam, kad su tavim žaistų, ne tik tam, kad pasipuikuotų prieš kitus vaikus, bet iš tikrųjų myli, tada tampi tikras!– Ar skauda tapti tikru? – vėl klausia pliušinis zuikutis.– Kartais! &#8211; atsakė senas medinis arkliukas. – Tapti tikru užtrunka ilgai. Vis pasitaiko, kad žaislą nuperka ir ne už ilgo pakeičia kitu. O tapimas tikru vyksta lėtai, diena po dienos. Ir paprastai, kai tampi tikru, akis jau būna iškritusi, sąnariai išsiklibina, o išvaizda šiek tiek suglamžyta, dažai apsilupę, o nusidėvėję drabužiai atrodo senamadiški. Tačiau šie dalykai visai nesvarbūs. Nes, jei esi tikras, negali būti negražus! Nebent žmonėms, kurie apie tai nieko nesupranta.– Manau, kad tu esi tikras.Tyliai ištarė pliušinis zuikutis ir tuoj pat pasigailėjo. Tai, ką jis pasakė, buvo politiškai nekorektiška. Senas medinis arkliukas gali būti jautrus dėl savo amžiaus ir išvaizdos bei kitų defektų. Bet jis nusišypsojo ir pakartojo:– Tikra yra ne tai, iš ko esi padarytas, o tai, kas tau atsitinka. Tikru padaro meilė! Visi mes trokštame meilės. Nors nuolat patiriame siaubingą dalyką, kad mus gali pakeisti, kaip žaislą perpildytame žaislų kambaryje. Mus galima pakeisti biure, prie kasos prekybos centre, naujienų redakcijoje, jau nekalbant apie valymo įmonę. Tačiau ir mes galime pakeisti savo artimuosius kaimynus, draugus, kartais net ir gyvenimo partnerį. Mūsų gyvenimo žaidimų kambarys pripildytas įvairių žaislų: mechaninių, elektroninių ir gyvų, sukurtų pagal naujausias madas, pagamintų pagal naujausias technologijas. Tačiau visi jie skaudžiai primena seną pliušinio zuikučio klausimą: „Kas yra tikra?“ Ir vėl, ir vėl mumyse nušvinta seno medinio arklio atsakymas: „Tikra yra tai, kas vyksta su manimi!“ Būtent patirtas atsidavimas man daro mane tikrą. Tik tai patyręs pradedu gyventi. Net užsidaręs savo paties savirealizacijos kalėjime, aš taip pat trokštu kitų patvirtinimo, pripažinimo. Ieškome žmonių, kurie mus išklausytų, priimtų rimtai, tokį, koks esu. Kad trokštame meilės, patvirtina mūsų elgesys, mūsų kalbos ir maldos taip pat. Juk norime būti mylimi. Net mūsų ginčus galima suprasti kaip meilės šauksmą: „Aš taip pat noriu būti išgirstas, įvertintas, priimtas“. „Kas yra tikra?“ klausė pliušinis zuikutis. „Tikra yra tai, kas tau atsitinka“ &#8211; sakė senas medinis arkliukas. Šitaip jis padeda mums įžvelgti gilesnę Velykinio įvykio prasmę. Meilė Dievui nėra tai, kad mes jį pamilome, kad mes save realizuojame pamaldumo praktikomis ar gerais darbais. Meilė yra tai, kad JIS mus myli, ir tik todėl mes tampame tikri. Tikri su savo charakterio kampais, su viskuo kas ir kokie esame. Tikri, su visomis traumomis, klibančiais sąnariais ir dar labiau klibančiomis biografijomis. Tai Dievas suteikia mums gyvybę, kiekvieną iš mūsų vadina vardu, Jam esu nepakeičiamas. Jis myli mus asmeniškai su mūsų savanaudiškumu, net ir su nuodėme ir kitomis nesąmonėmis. Jis myli mus net ir mūsų aklavietėse, nors į jas patekome dėl savo kaltės. Jis pasirinko mus kiekvieną, kad su mumis žaistų, ne tam, kad pasigirtų mumis ar mūsų sėkme. Jis priima ir myliu mus kiekvieną tokį, kokie esame, net su agresija, arogancija ar cinizmu. Būtent Jo nuolat mums dovanojama meilė, padaro mus tikrus, o ne mūsų mažos pastangos realizuoti save. Erikas Fromas savo knygoje „Menas mylėti“ rašė apie motinišką meilę, kuri myli vaiką, kad ir kas nutiktų. Kitaip tariant, tikrai myli, todėl ir leidžia vaikui tapti tikru. Gali būti, kad Fromas taip pat mokėsi senojo medinio arkliuko mokykloje arba, dar labiau tikėtina, Dievo, kuris mus visus myli, mokykloje. Ten užaugo visos geros mamos ir geri tėčiai. Ir visi visi mes, kurie esame „tikri“. Gal tai ir reiškia &#8211; girdėti prisikėlusio Jėzaus balsą ir juo sekti, kaip sako šiandienos evangelija.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/jn-1027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Jn 10,27-30, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/jn-1027-30-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>II Velykų sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=ii-velyku-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 24 Apr 2022 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2773</guid>

					<description><![CDATA[<p>Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis prisipažino, kad žiūrėdamas į paveikslą „Miręs Kristus kape“ gali net prarasti tikėjimą. Paveikslas jį sukrėtė, tarsi uždėjo juodus akinius. Prieš 500 metų vokiečių-šveicarų dailininko Hanso Holbeino Jaunesniojo paveikslas įkūnija realizmą ir kartu beviltiškumą. Plačiai atmerktos mirusiojo akys žvelgia tik į kapo plokštę. Žinia aiški: yra gyvenimas! Bet tik prieš mirtį. Mirties galima tikėtis tik kaip išsigelbėjimo nuo kančios ir vargo. Ar šis paveikslas gali būti suprantamas ir kaip kultūros, užsidarančios šiame pasaulyje ir vis labiau sekuliarizuotos kasdienybės atspindys? Dveji pandemijos metai daugeliui žmonių uždėjo tamsius akinius. Dėl karo Ukrainoje šie akiniai tapo juodi. Mes išgyvename ilgą ir sunkų laiką. Daugelį jis įstūmė į užsidarymą, vienus nuo kitų atitolino ir įbruko tunelinio mąstymo modelį. Atėmusi gyvenimo po mirties viltį perdėm sekuliarizuota kasdienybė palieka mums klaikų žvilgsnį į kapo akmens plokštę. O kaip su mumis krikščioniais, kurie turėtume būti tarsi naujos kultūros raugas? Ar ir mes neužsidėjome tamsius akinius? Akinius, kurie mūsų laiko rūką paverčia juoda naktimi kai pilkas zonas matome, kaip juodas. Ar nesame gundomi daug ką matyti tamsiau, pvz. savo kančias, ligas, net gyvenimo tikslą ir prasmę? Ar nesame gundomi gyventi, tarsi Velykų nė nebuvę? Gal kartais esame kaip Jėzaus mokiniai Didįjį šeštadienį, kuriems atrodė, kad viskas eina velniop. Planai ir viltys sprogsta kaip muilo burbulai ir pamažu užvaldo nusiminimo, kaltinimo ir kaltės dvasia. Užsidarę aukštutiniame kambaryje, jie tūnojo lyg kapo prieangyje. Jie buvo kaip žmonės, kurie užsideda tamsius akinius, kad nežiūrėtų kitiems į akis ir kad paslėptų savo siaubą ir sielvartą. O dabar įsivaizduokime Mariją iš Magdalos, jos akis, kai ji pamatė, kad kapo plokštė nuritinta, o kapas tuščias. Įsivaizduokite Petro ir Jono akis, kai jie atėjo prie kapo. Akys plačiai atmerktos iš baimės ir siaubo. Evangelijos vis kartoja, kad moterys ir mokiniai buvo sutrikę. Jie nesuprato, tarsi jų proto akis būtų uždengta juodais akiniais. Žinia, kas Jėzus gyvas juos supurtė. „Kaip man pažvelgti Jėzui į akis?“ &#8211; galvojo tris kartus jo išsižadėjęs Petras. „Kaip pažvelgsime Jam į akis?“ &#8211; tikriausiai galvojo visi mokiniai, kurie bėgo ištikus bėdai. Tokiais atvejais labiausiai norisi užsidėti tamsius akinius, nes gėda ir nedrąsu, o su jais lyg saugiau. Sekuliarizuota kultūra, o ir mes, krikščionys, tuneliniu žvilgsniu žvelgiame į savo kasdienybę ir neretai matome tik savo pačių kapo plokštę. Prisikėlęs Jėzus nori mums dovanoti „velykines akis“. Kas gi tai yra, ypač kasdieniame gyvenime? Pirmiausia tai yra akys, kurių žvilgsnis nesustoja ties nesėkmės riba. Tai akys, kurių žvilgsnis nesibaigia kasdienio gyvenimo aklavietėse ir nesustoja net ties mirties riba. Šios akys ne tik žvelgia į kapo plokštę, kaip miręs Kristus Hanso Holbeino paveiksle, jos mato anapus: anapus sienos, anapus nesėkmės, anapus baimės, nuodėmės ir skandalo, anapus aklavietės, jos mato net anapus mirties. „Velykinės akys“ mato tikslą ir prasmę net sunkios kasdienybės tamsoje ir palengvina gyvenimo naštą. Tegul Eucharistijos šventimas II Velykų sekmadienį padeda mums nusiimti tamsius akinius ir dovanoja „velykines akis“. Būtų galima sakyti Amen ir korektiškai užbaigti pamokslą. Tačiau daugelis teisėtai sakys, kad apie tai pamokslauti lengva, o gyvenimas atrodo kitaip. Todėl užbaigsiu sena legenda. Ji sako, kad net Jėzaus mokiniai danguje sunkiai suvokė, ką reiškia „velykinės akys“. Velykų sekmadienis. Dangaus bendruomenė sėdi prie stalo. Jau seniai turėjo prasidėti vaišės. Svečiai pamažu nekantrauja. Tačiau Jėzus laukia. „Ko jis laukia?“ &#8211; galvoja vienas kitas šventasis. Galėtume pradėti valgyti, juk jau visi susirinkome. Staiga atsiveria dangaus durys. Lauke stovi Judas. Visi sustingsta, įtampa didėja. Tyla mirtina. Apaštalai pasižiūri vieni į kitus: „Kas čia dabar? Ko čia nori ta kiaulė?“ Jėzus ramiai atsistoja ir eina prie durų, kur stovi Judas. Jis paima jį už rankos ir sako: „Aš laukiau tavęs!“ Tada grįžta į kambarį ir sako: „Dabar jau galime pradėti Velykų vaišes.“ Jėzaus velykinę iniciatyvą įtraukti Judą į dangišką bendruomenę vargu ar galima suprasti grynai žmogiškai. Sakoma, kad Dievas gali rašyti tiesiai ant kreivų linijų. Ne tik ant dėl nesėkmės sukreivintų, bet ir ant tų, kurias nubrėžė baisi neapykanta. Jėzaus prisikėlimas perkeičia viską, kas kreiva. Netgi mirtis atsiduria savo vietoje. Prisikėlimo stebuklas pranoksta visus racionalius paaiškinimus. Jis susprogdina kapo plokštę, į kurią Holbeino paveiksle žvelgia miręs Jėzus ir būtent dėl to gali naujai įtvirtinti žmogaus didybę. Ne tik paties Jėzaus didybę, bet kiekvieno žmogaus. Net ir to, kurio gyvenimas baigėsi katastrofa! Jėzau padovanok tokias „velykines akis“ mums visiems!</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">II Velykų sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/ii-velyku-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
