<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>sekmadienio homilija Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/sekmadienio-homilija/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/sekmadienio-homilija/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Thu, 28 Oct 2021 12:51:07 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>sekmadienio homilija Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/sekmadienio-homilija/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>26-asis sekmadienis. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/26-asis-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=26-asis-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/26-asis-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 26 Sep 2021 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[dvasia]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mokiniai]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[šv. dvasia]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2350</guid>

					<description><![CDATA[<p>Pagal Morkaus evangeliją Mk 9,38-43. 45. 47-48. Skaičių knygos ištraukoje girdėjome apie 70 Mozės mokinių instruktažą. Du jame nedalyvavo, bet vis tiek gavo „sertifikatus“ – Šv. Dvasią ir jos vedami pradėjo mokyti. Apie tai buvo pranešta Jozujai, o šis pasakė Mozei. Taigi dalykas pasidarė visai rimtas. Laimei Mozė nusprendė, kad jų pranašavimas – mokymas tikras. Ar nenutinka panašiai ir mūsų laikais? Ar nėra krikščionių, kurie nepriklauso katalikų bažnyčiai ir net ne krikščionių, bet krikščioniškai gyvenančių? Kas galėtų pasakyti, kad jie nėra gavę Šventosios Dvasios. Lengvai atsiras ir tokių, kuriereplikuos, kad Evangelija pvz. Jono 6 skyrius, sako, jog išganymas ateina per Jėzaus kūną ir kraują. Kaip gi tada, kurie jo nepriima sakramentiniu būdu? Galbūt kas nors primins ilgai katalikų kartotą sakinį: „Be Bažnyčios nėra išganymo“. Čia prisiminė garsaus XVI misionieriaus jėzuito Pranciškaus Ksavero atvejis Japonijoje. Japonijos kultūroje ypatingai gerbiami protėviai. Kai Pranciškus ten skelbė Evangeliją ir japonus ragino krikštytis, tapti Bažnyčios nariais, kad nepakliūtų į pragarą – japonai klausė – o kur yra mūsų protėviai, kurie nieko negirdėjo apie Kristų ir mirė nekrikštyti. Pranciškus pagal to meto supratimą, kad be Bažnyčios nėra išganymo atsakė: „Jūsų protėviai yra pragare“. „Tada ir mes norime į ten“ &#8211; atsakė japonai. Nujausdamas, kad ne viskas tvarkoje su tokiu mokymu, Pranciškus rašė laišką į Romą klausdamas, kaip yra su mirusiais pagonimis. Vienas pažįstamas istorikas sakosi matęs tą laišką Romos archyve, bet atsakymo ne. Prieš 56 metus Vatikano II susirinkimas formaliai pripažino Dievo veikimą ir ne katalikų tikėjimuose. Nors ekumeninis judėjimas ir tarpreliginis dialogas vyksta, bet tikrų jo vaisių dar vis mažai. Jeigu kas mėgintų sakyti, kad mokyklose užuot dėsčius tikybą gal geriau dėstyti religijų pažinimą, kažin, ar nebūtų apšauktas bedieviu… Mes matome, kaip globalėjant pasauliui viskas suartėjo, taip pat ir religijos. Jos tapo fiziškai arčiau vienos kitos, bet daugeliu atvejų svetimos ir nepažįstamos. Šitaip svarstant ateina mintis, kad ir mums nuolatos reikia Šventosios Dvasios plataus žvilgsnio pamatyti ir atpažinti laiko ženklus, kaip Dievas veikia mūsų pasaulyje. Eldadas ir Medadas nebuvo susitikime palapinėje. Bet Šv. Dvasia nesileido apribojama palapinės erdve ir apdovanojo tuos vyrus Dievo išmintimi. Todėl jie skelbė Dievo tiesą. Mes taip pat pašaukti skelbti, liudyti Dievo Tiesą per Bažnyčią ir su tais, kurie formaliai nėra jos nariai. Paskutinė mintis. Tolerancija ir kuklumas. Pagalvokime, kaip būtume jautęsi Jėzaus mokinių tarpe. Tris metus išklausėme jo mokymo kursą ir staiga atsiranda kažkas kitas ir daro tą patį, ką ir mes. Ar mokiniai buvo nepatenkinti, dėl to, kad manė, jog ta galia duota tik jiems? Jie tikriausia buvo sutrikę. Nes tai, ką jie manė esant išskirtinė jų teisė, staiga nepriklauso vien jiems. Jėzus turi savo paaiškinimą – netrukdykite jiems, kol jie nekalba prieš mane. Šitaip jis moko savo mokinius ir mus tolerancijos ir kuklumo. Neturime galvoti, kad išganymas skirtas tik mums pakrikštytiems, tikintiems, lankantiems Bažnyčią, priimantiems sakramentus. Tiesa tai Jėzaus mokytas išganymo kelias, bet jis neapriboja Dievo kelių ir būdų kuriuos jis tik vienas žino ir kuriais moka pasiekti žmones. Biblija mums sako, kad Jėzus yra Išganytojas, o visa kita priemonės. Tuo pačiu provokuoja klausti, ką iš tikrųjų man reiškia sekti Jėzumi, ką iš tikrųjų man reiškia būti krikščioniu – katalikų bažnyčioje šiandien. Melskime platesnio ir gilesnio Dievo tiesos supratimo, kur ji bepasireikštų. Iš pagarbos šiai auditorijai nevardinsiu aibės vietų ir atvejų, kur galime atpažinti jos veikimą, tik pakviesiu šią savaitę apie tai pamąstyti pvz.: vakaro sąžinės peržvalgos metu. Jei būsime atviri ir nuoširdūs, galime būti maloniai nustebinti.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/26-asis-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">26-asis sekmadienis. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/26-asis-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Jn 6,24-35. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/jn-624-35-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=jn-624-35-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 01 Aug 2021 06:30:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamosklas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Šimkūnas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2298</guid>

					<description><![CDATA[<p>Girdėjome jau antrą ištrauką iš Jono evangelijos 6 skyriaus. Pagrindinė tema – Gyvenimo duona. Daugelis žinome, kad Jono evangelija buvo užrašyta paskutinė. Tuo metu ankstyvoji Bažnyčia jau mokėjo išsakyti žodžiais Eucharistijos stebuklą. Šiandien girdėtas veiksmas vyksta po duonos padauginimo. Evangelijoje Jėzus kalba žmonėms, kurie jo ieškodami, net ežerą perplaukė, o dabar stebisi, kaip jis pirma jų čia atvyko. Bet Jėzus nieko neatsako. Jam svarbiau kalbėti apie tai, kodėl žmonės jo ieško? Atrodo, jie norėjo dar kartą nemokamai pavalgyti sako amerikiečių jėzuitas t.Joseph Pellegrino. Jėzus pataria ieškoti išliekančios duonos, kurią jis duos. Mes sunaudojame nemažai laiko ir jėgų ieškodami įvairių dalykų, kurių norime. Bet kiek skiriame dėmesio ir laiko dalykams, kurių mums iš tikrųjų reikia? Jono 6 skyrius sako, kad mums reikia Jėzaus Eucharistijoje, mums reikia jo artumo. Christian de Charge, trapistų vienuolijos abatas, nukankintas 1996 m. Alžyre pasakoja: „Aš augau tradicinėje katalikų šeimoje Prancūzijoje. Atėjus Pirmos Komunijos dienai mamai sakau: „Aš nesuprantu, ką darau“. Mama atsakė: „Nieko tokio, neprivalai suprasti dabar, suprasi vėliau“. Atrodo, tą patį sako Jėzus pakutinės vakarienės metu &#8211; per mokinių Pirmą Komuniją. Jis nesiima teologinių vingrybių išaiškinti Eucharistiją, nereikalauja, kad mokiniai viską supratų, jis tik sako – tai darykite mano atminimui, kol aš ateisiu. Jėzus mums paliko apeigą, kuria įpareigojo švęsti Eucharistiją. Ir iš mūsų nereikalaujama, kad mes pilnai suprastume Eucharistiją. Tačiau mūsų tikėjimas mums sako, kad mes turime ją ištikimai švęsti. Britų teologas Ronald Knox kalbėdamas apie Eucharistiją sako: „Kaip krikščionys, nesvarbu kokios denominacijos, mes niekada ištikimai nesilaikėme Kristaus mokymo: Mes neatsukome kito skruosto; Mes neatleidome savo priešui; Mes nesirūpinome kad mūsų mintys būtų doros; Mes nematėme Dievo vargstančiuose; Mes nesistengėme išlaikyti širdis tyras ir laisvas nuo šio pasaulio dalykų, tačiau mes buvome ištikimi viename svarbiame dalyke – mes ištikimai šventėme Eucharistiją. Tai paskutinis dalykas, ko Jėzus prieš mirtį mus prašė. Mes šventėme ir švenčiame Eucharistiją jos niekada iki galo protu neperprasdami. Čia jau galioja kita išmintis, būtent ta, kurios savo sūnų Christian de Charge mokė mama – Eucharistijos neprivalome suprasti, privalome ją švęsti. Gal jo mamos pasakymas gali padėti tėvams, kai jų paaugliai vaikai nebenori švęsti sekmadienio Mišių, ir sako, kad jų nesupranta. Pagalvokime, kiek įvairių net ir nelengvų dalykų gyvenime laisvanoriškai darome iki galo jų nesuprasdami, tik nujausdami, kad jie geri ir prasmingi.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/jn-624-35-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Jn 6,24-35. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Mk 6,1-6. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mk-61-6-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mk-61-6-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 04 Jul 2021 06:30:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[dailidė]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[jėzaus stebuklai]]></category>
		<category><![CDATA[Jėzus]]></category>
		<category><![CDATA[jėzus kristus]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2279</guid>

					<description><![CDATA[<p>Kaip girdėtą ištrauką laikyti Gerąja naujiena, kai Jėzus ateina džiugus, o išeina, atrodo, nuliūdęs? Girdėjome, kaip Jėzus grįžo namo. Ar pagalvojame, kaip jis galėjo jaustis? Galime įsivaizduoti, kad Jis grįžta džiugios nuotaikos, nusiteikęs paskelbti Gerąją Naujieną – kurią mes vadiname Evangelija. Bet jo kaimo Nazareto žmones jo kalba nelabai sužavėjo. Jie buvo girdėję apie Jėzaus stebuklus (apie juos Morkus rašo ankstesniuose skyriuose), tačiau pamatę jį savo kaime, atrodo, nusivylė. Jie pajėgė priimti Jėzų tik pagal jo kilmę, kurią aiškiai žinojo. Jie sakė, juk jis mūsų kaimo dailidės Juozapo ir Marijos sūnus. Jie negalėjo patikėti, kad vietinis žmogus galėtų būti kuo nors ypatingas. Paskui girdime &#8211; Jėzus savo tėviškę palieka nuliūdęs. Gaila, kad Nazareto gyventojai praleido progą tapti pirmaisiais išgirdusiais Gerąją Naujieną. Jėzuje jie matė tik dailidę, o jis nori būti kur kas daugiau, draugas, bendrakeleivis, išganytojas. Jėzaus istorija kartojasi ir mūsų dienomis, gal ir mūsų, ar žmonių aplink mus gyvenime. O aš kaip ir pagal ką vertinu sutiktą žmogų, kurį anksčiau pažinojau, su kuriuo gal žaidžiau kieme ar mokiausi vidurinėje mokykloje. Mes kiekvienas turime gyventi dabartyje su savo praeitimi, kurią galbūt žinome tik mes patys, o galbūt ji yra žinoma ir aplinkiniams. Kartais kiti mus priima ir vertina pagal tai, ką apie mus žinojo anksčiau. Kartais nutinka ir mums, kai iš kito žmogaus nieko gera nesitikime, nes nesugebame patikėti, kad jis galėjo pasikeisti, kad jo gyvenime galėjo įvykti kai kas reikšminga. Taip esame gundomi atmesti, paneigti ir priešintis tam, kas nauja. Sakoma, kad žmonės pažinoję tave nuo vaikystės kartais tave laiko vaiku, nors esi jau vidutinio amžiaus. Jie prisimena tavo vaikystės išdaigas ir jaunystės kvailiones. Nors tai atrodo nelogiška, bet neretai nutinka. Girdėjome, kad tokia Jėzaus tėviškės gyventojų nuostata surišo jam rankas. Evangelistas Matas rašo, kad Jėzus ten nepadarė daug stebuklų, o Morkus sako tiesiai &#8211; Jis negalėjo ten padaryti jokio stebuklo. Tiesa, dar pamini, kad išgydė keletą ligonių, tačiau pasitraukė į apylinkes. Kas esate labiau susipažinę su šv. Ignacu ir jo dvasingumu, žinote, kad jis moko &#8211; jeigu kito žmogaus poelgių nesupranti, pirmiausia mėgink į jį žiūrėti teigiamai, nes visko apie jį nežinai. Jeigu šį principą stengtumės labiau taikyti, ko gero, ženkliai sumažėtų apkalbų ir įtampų. Šiandienos Biblijos pasakojimas moko mus atvirumo priimti žmogų palankiai be išankstinio priešiško nusiteikimo ir šitaip nesurišti Dievui rankų. Kas žino, kokie stebuklai šitaip gali įvykti gal jau ir šią savaitę.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mk-61-6-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mk 6,1-6. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>I Gavėnios sekmadienis. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/1-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=1-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 21 Feb 2021 07:30:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnios pradžia]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[rytinės mišios]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2028</guid>

					<description><![CDATA[<p>Anne Lamott knygoje Keliaujančios malonės pasakoja istoriją apie mažą mergaitę, kuri pasiklydo savo miestelyje. Prie jos sustojo pravažiuojantis policijos patrulis ir paklausė: „Kas nutiko, kur gyveni?“ Mergaitė sako: „Neprisimenu kelio namo“. Miestelis buvo nedidelis, tad patrulis pasisiūlė lėtai pravežti ją gatvėmis, gal ji atpažins savo namus. Kažkiek pavažiavus mergaitė staiga sako: „Sustokite. Čia mano bažnyčia. Aš jau žinau kaip iš bažnyčios pareiti namo“. Ir mums nesunku pasimesti kaip tai mergaitei ir nerasti savo kelio. Gavėnia puikus laikas pripažinti pačiam sau, koks esi pasimetęs. Juk lengvai susipainiojame tarp to, kas svarbu ir nesvarbu, leidžiamės išblaškomi, įbauginami tų Biblijoje minimų žvėrių ir tamsybių mūsų viduje ir išorėje ir mus apima dvasinė amnezija. Ačiū, kad kaip tai mergaitei bažnyčia, taip mums Jėzus lyg kompasas, rodo teisingą kryptį. Jis visada gerai veikia. Nesvarbu, kaip toli esame nuklydę, jis lydi mus namo į Dievo širdį. Būkime sąžiningi sau. Ši gavėnia prasideda per pandemijos sumaištį, kuri iš mūsų, kaip bendruomenės tiek daug atėmė. Gal ne vienas susiduriame su įvairiausių formų tamsybėmis. Tokiais kritiniais atvejais dar labiau išryškėja geri ir blogi dalykai. Lyg nujausdamas šiandienos pasaulio situaciją Popiežius Pranciškus sakė, kad ypatingai sunku išnaikinti radikalų individualizmą, nes jis gudrus. Su juo susijęs ir egoizmas. O jo apraiškų nestinga. Esame pažeidžiami gundymams ir tamsai. Jie veda mus tolyn nuo mūsų namų – nuo mūsų pačių, nuo kitų, nuo Dievo. Laimė yra kelrodžiai rodantys į Dievą, jo sandorą, kurią jis sudarė su kūrinija ir mumis. Jis užtikrino, kad mus myli per amžius, visus kartu ir kiekvieną konkrečiai. Žengdami į gavėnią, galbūt galime labiau atkreipti dėmesį į vidinius ir išorinius balsus kurie rėkia netikrus pažadus, ar kelia nerimą. Ieškokime Jėzaus net ir dykvietėse, kokios jos bebūtų. Tai jis mums dovanoja mūsų tapatybę ir mus veda namo į mylinčio Dievo širdį.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/1-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">I Gavėnios sekmadienis. Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>XXX sekmadienis Mt 22,34-40, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 25 Oct 2020 08:00:14 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 22]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=1435</guid>

					<description><![CDATA[<p>Vienas JAV teologijos studentas paklausė dėstytoją: „Kodėl taip yra, kad kai pradedame kalbėti apie meilę, greitai kalba pakrypsta apie taisykles ir įsakymus, apie tai, ko negalima daryti? Lygiai tas pats su tikėjimu. Pradedame kalbėti apie tikėjimą ir greitai pereiname prie dogmų, kanonų ir erezijų. Kodėl negalime kalbėti tik apie meilę be tų „galima“, „negalima“? Taisyklės, įstatymai ir dogmos kartais ateina iš administracijų, kurios labai susirūpinę savo galia. Jos taip pat ateina ir iš mūsų pačių baimingumo, pavydumo ir menkavertiškumo. Todėl nekeista, kad jos ne visada pasitarnauja meilei ir tikėjimui. Pagaliau ką reiškia mylėti Dievą, ką reiškia mylėti artimą? Dabar prašysiu įjungti vaizduotę. Nes pasakojime persipina du sluoksniai –&#160;baroko pamokslas ir postmoderno individualizmas. Man padės mano teologijos studijų dekanas iš Austrijos. Svarstant apie dvigubą&#160;įsakymą mylėti Dievą ir žmones jis kviečia įsivaizduoti baroko laikų pamokslininko ir&#160;mūsų laikų jaunuolio susitikimą. Baroko pamokslai tai įmantri vaizdinių kalba, o mūsų&#160;postmodernių laikų jaunuoliui, religija jau liko tik etika. Įsivaizduokime, garsus baroko laikų jėzuitas pamokslininkas, pvz. Petras Skarga, lipa į šią sakyklą ir be mikrofono, už tad garsiai ir ugningai sako pamokslą kaip reikia mylėti Dievą ir žmones. Jūs žinote, anais laikais, Mišios vyko lotynų kalba, o pamokslas sakomas po jų. Kadangi pamokslininkas žymus, visi žmonės pasilieka ir pamokslui. Baigęs kalbėti, t. Skarga persižegnoja ir eina į senąją zakristiją. Mišiose dalyvavo ir mūsų laiku tarkime VU III kurso filologijos studentas, jau prakutęs lotyniškai. Jis kalbos praktikai nusikėlė (teleportavosi) į baroko laikus, lotyniškai giedojo per Mišias ir kaip kalbos pratimą klausė pamokslą. Bet kai kas jį suintrigavo. Tad jis po pamokslo paskui t. Skargą nucipena į zakristiją ir sako: „Atsiprašau kunige, tavo pamokslo dalis apie artimo meilę man savaime suprantama. Šiandien, kai tiek išnaudojimo, neteisybės ir smurto&#8230; reikia nuolat kalbėti apie artimo meilę, mūsų laikais reikia dar kalbėti ir apie ekologiją ir sąmoninti žmones. Bet nesuprantu, kam mums mylėti Dievą? Ką tas duoda? Ar tik ne maldingų nusivylimų ir neurozių? O Bažnyčia šiandien vis labiau praranda pasitikėjimą“. Gerai, sako Skarga, einam prie Neries, ten mano valtis, plauksim į kitą krantą ir pasikalbėsim. Gal jis norėjo aplankyti jėzuitų tercijatą netoli dabartinio CUP, ar jėzuitų šv. Rapolo bažnyčią. Abu sėda į valtį, t. Skarga iš visų jėgų pradeda irkluoti, bet tik vienu irklu. Valtis sukasi ratu, Skarga net padusęs stengiasi kiek gali, bet valtis tik sukasi ir niekur nepajuda. Tada jis paleidžia vieną ir griebiasi kito irklo. Nepaisant pastangų, rezultatas tas pats. Valtis tik sukasi ratu. Ne, ne šitaip nieko nebus, šaukia studentas. Reikia irkluoti abiem irklais, antraip nepajudėsim. Būtent &#8211; atsako tėvas Skarga. Tas pats ir su dvigubu meilės įsakymu. Jei jums rūpės tik meilė žmonėms, o meilę Dievui užmiršite, tik ratu suksitės ir pavargsite. Nepakanka vien etikos, kai ji atskirta nuo tikėjimo. Ji kuria kultūrą, kuri užmiršta tikėjimą, transcendenciją, Dievą. Kurį laiką ji dar sukasi apie save, bet ilgainiui pradeda save naikinti. Beje tas pats galioja ir kitam irklui. Atskira nuo žmonių meilės Dievo meilė virsta pamaldžia neuroze, tik lūpų religija. Ir šiuo atveju žmogus sukasi tik apie save. Jis temoka tik moralizuoti, nes nesugeba priimti malonės. O kas mėgina mylėti Dievą ir žmones, tas ir pats jaučiasi mylimas. Suprato studentas t. Skargos pamoką ir jaunomis rankomis įsikibo į antrąjį irklą, ir kartu su juo lengvai pasiekė kitą Neries krantą ties šv. Rapolo bažnyčia. Pabaigai grįžkim prie pradžios. Ką gi reiškią mylėti artimą? Kai skaitome Luko evangelijos klausimų atsakymų skyrius, fariziejus atsako klausimu – „Kas yra mano artimas?“. Evangelistas Matas labiau palieka mums patiems ne tik atsakyti, kas yra mano artimas, bet ir ką reiškia jį mylėti. Šv. Ignacas sakė, kad meilė pasireiškia labiau darbais nei žodžiais. O ką reiškia mylėti Dievą? Mes Dievą stengiamės mylėti ne tiek emocijomis,&#160;kiek dėmesiu tam, kaip jis mus myli, stengiamės jo žodį priimti dėkinga ir veiklia širdimi. Svarbiausias jo žodis yra pats Jėzus Kristus. Stengdamiesi Jėzų pažinti, juo&#160;sekti tuo pačiu stengiamės mylėti ir Dievą ir žmones.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">XXX sekmadienis Mt 22,34-40, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/xxx-sekmadienis-mt-2234-40-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Mt 22,1-14, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 11 Oct 2020 08:00:42 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-14]]></category>
		<category><![CDATA[eucharistija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[kas man yra eucharistija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 22]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio homilija]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienio šventimas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=1347</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauka apie vestuvių pokylį. Tai Dievo karalystės įvaizdis. Ji gali vaizduoti ir&#160;eucharistijos šventę. Tad pamaniau pasidalinti pamąstymu apie tai, ką mes čia veikiame. O ir&#160;klausykloje nesu tikras kuri nuodėmė dažniau minima ar, kad tėvų neklausiau ar, kad sekmadienį&#160;nedalyvavau mišiose. II Vatikano susirinkimas vaizdžiai ir kontrastingai sako, kad eucharistija yra krikščioniško&#160;gyvenimo versmė ir viršūnė. Versmė atrodytų yra apačioje, viršūnė aukštai, o mes kažkur tarp jų. Krikščionys daug ginčijasi dėl eucharistijos. Ką ji reiškia? Kaip turėtų būti vadinama? Kaip&#160;dažnai turėtų būti švenčiama? Kam turėtų būti leista joje pilnai dalyvauti, t. y. priimti Komuniją ir t.t. Esama daugybės požiūrių į eucharistiją. Vieniems tai yra valgymas – kitiems auka. Vieniems tai apeiga, šventa ir išskirtinė – kitiems bendruomenės susirinkimas ir kuo daugiau žmonių, vaikų ir klegesio, kuo gyviau, tuo geriau. Vieniems tai gili asmeninė malda, asmeninis susitikimas su Jėzumi – kitiems tai bendruomeninės pamaldos už pasaulį. Vieniems labai svarbu susirinkti kartu, svarbu bendrystė &#8211; Komunija, bet turi būti tik tos pačios konfesijos (bendruomenės) nariai – tuo tarpu kitiems svarbu megzti ryšius su išore, su kitaip galvojančiais, kitaip tikinčiais, gal ir netikinčiais, su išsiskyrusiais ir vėl vedusiais, su įvairių orientacijų žmonėmis&#8230; Vieniems tai sielvartų ir rūpesčių išsakymo erdvė, prieš akis turint kenčiantį Kristų, ir todėl vieta, kur pats gali nesidrovėti palūžęs – kitiems tai erdvė švęsti džiaugsmą, prisikėlimą ir džiugiai giedoti aleliuja. Vieniems tai ritualinis atminimas, istorinio Jėzaus įvykio sudabartinimas (jo mirties ir prisikėlimo, žengimo į dangų, šv. Dvasios atsiuntimo) – kitiems tai Dievo artumo, buvimo su mumis šventė. Vieniems tai Jėzaus ir jo mokinių paskutinės vakarienės šventė, kuri neturėtų būti per dažnai švenčiama – kitiems tai įvykis kai Dievas savo žmones maitina nauja mana – Kristaus kūnu ir kaip kasdien valgome žemišką maistą, taip kasdien turėtume maitintis ir šiuo. Vieniems tai susitaikymo šventė, apeiga, kuria atleidžiamos nuodėmės ir vėl esi priimamas, suvienijamas su bendruomene – kitiems atrodo, kad dar prieš švenčiant eucharistiją turi sutaikyti ir būti vienybėje, kad galėtum dalyvauti bendroje šventėje. Vieniems tai budėjimas &#8211; vigilija, kurios svarbiausia užduotis laukti, kad dar kažkas įvyks, kažkas ateis – kitiems šventimas to, kas jau yra čia ir dabar, kas nori būti atpažintas, priimtas. Vieni eucharistiją supranta, kaip duonos ir vyno perkeitimą į tikrą &#8211; fizinį Kristaus kūną ir kraują – kiti mano, kad Kristus čia tikrai, realiai yra, bet dvasiniu būdu. Vieni tai vadina Viešpaties vakariene, kiti Eucharistija, dar kiti Mišiomis. Vieni švenčia tik kartą per metus, kiti keturis kartus per metus, kiti kas sekmadienį, dar kiti kasdien. Kas teisus? Iš tikrųjų Eucharistija yra visa tai ir dar daugiau. Vienas JAV teologas sako, ji&#160;kaip meistriškai nušlifuotas daugiabriaunis deimantas, įstabiai spindintis saulėje. Ji turi daugybę&#160;lygmenų, prasmių, kurios net sukuria tarpusavio įtampas. O ir Biblijoje nėra vieningos Eucharistijos&#160;teologijos, tačiau yra kelios viena kitą papildančios teologijos. Nuo pat apaštalų laikų būta skirtingų požiūrių į eucharistiją. Vienos bendruomenės ją vadino&#160;Viešpaties vakariene, ją siedamos su paskutine Jėzaus vakariene. Ir jos dažnai nešvęsdavo. O&#160;Krikščionys susibūrę apie apaštalą Joną eucharistiją siejo su tuo, kad Dievas maitina savo žmones&#160;kasdien ir ją švęsdavo kasdien. Jei mėgintume išaiškinti eucharistiją racionaliai, kiltų daugiu klausimų nei galėtume atsakyti. Bet gal ne taip turėtume klausti. Juk nėra racionalaus paaiškinimo ir meilei, ir atsidavimui, ir gyvybės bei dvasios priėmimui, prisilietimu. Turime pripažinti, kad esama tikrovių, kurios pranoksta mūsų kalbos, pojūčių ir supratimo gebėjimus. Tačiau jos veikia labiau nei žodžiai, kitaip nei racionalus supratimas ir kitaip nei mūsų priežastingumo dėsniai. Noriu padrąsinti domėtis ir gilintis į savo tikėjimą, bet kartu ir pasilikti erdvės paslapčiai, apie&#160;kurią primenama per kiekvienas Mišias. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams gražiai sako. Mūsų pažinimas dalinis, dalykus matome&#160;lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, vėliau pažinsime tobulai. O dabar svarbu tikėjimas, viltis ir meilė,&#160;bet didžiausia yra meilė. Jeigu kartu švęsdami eucharistiją augame tikėjime, jeigu stiprėja mūsų viltis ir mažėja&#160;baimės, jeigu auga meilė, jeigu ji bręsta, darosi vis apimlesnė ir veiklesnė, tai verta ir prasminga&#160;švęsti eucharistiją kartu su bendruomene. Baigsiu, kuo pradėjau &#8211; klausimu. Po to, ką girdėjote jūs dabar pasakykite: tai nuodėmė ar ne, jei sekmadienį neatėjai į mišias? Mano atsakymas būtų toks: Sąmoningam katalikui tai nelabai prasmingas klausimas. Būkime palaiminti, atėję į avinėlio puotą, o išėję tapkime palaima kitiems.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mt 22,1-14, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/mt-221-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
