<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>penktas Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/penktas/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/penktas/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 06:54:45 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>penktas Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/penktas/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>V Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/v-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=v-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 18 Mar 2018 12:55:08 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[penktas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=564</guid>

					<description><![CDATA[<p>Senoji sandora, senasis įstatymas gali mus sugėdinti, jis gali mus apriboti, jis gali mus kaltinti, tačiau ar jis pajėgus mus pakeisti? Šiandienė pranašo Jeremijo pamoka mums yra tokia, kad jis skelbia naują įstatymą kuris įrašytas mūsų širdyse. Bet kaip gali Dievo įstatymas būti įrašyta mūsų širdyse? Naujosios sandoros ženklas yra kryžius. Gavėnios pradžioje skaitėme pranašo Joelio žodžius kuris ragino atsiversti į Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės. Gavėnios pabaigoje mąstydami apie Kristaus kryžių turime progą dar kartą tai patirti. Ar galima sakyti, kad Naujoji sandora, tai galutinis Dievo mėginimas žmogui parodyti kaip jį myli? Į pagalbą pasitelkiu buvusį Insbruko teologijos profesorių t. Raimund Schwager, SJ ir jo 5 veiksmų išganymo dramą. Galbūt ji gali padėti giliau suvokti Dievo meilę mums intensyviu liturginiu laiku gavėniai einant į pabaigą. 1 veiksmas. Besąlygiškos Dievo meilės apreiškimas. Laiške žydams skaitome: “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų”. Jėzus mums apreiškia Dievo meilę, tačiau žmonės ją atmetė. 2 veiksmas. Jėzus bando žmonėms parodyti, ką jie daro, net jo mokymai apie Dievo teismą ne kas kita, kaip siekis juos susigrąžinti. 3 veiksmas. Pats Jėzus teismo pasmerkiamas ir nukankinamas. Dievas eina dar toliau, jei pamokslai buvo nepaveikūs, Jis Kristaus kryžiumi pado, kad jo meilė žmogui tikrai besąlyginė – “Jis numirė, kad mes gyventume” (plg. 1 Tes. 5). 4 Veiksmas. Nukryžiuotąjį Tėvas prikelia iš numirusių. Taip dar kartą patvirtina, kad Dievas žmogui nori gero, nesvarbu kas. 5 veiksmas. Šventoji Dvasia veda tuos, kurie išpažįsta Kristų. Gal tai buvo sausoka teologinė teorija. Tad pamėginsiu pasakyti panašiai tą patį vieno liuteronų pastoriaus Walter Wangerin šeimos istorija. Jis pasakoja. Mano sūnus Matas, turėjo įprotį iš bibliotekų ir knygynų vogti komiksų knygas. Nežinau kodėl jis pradėjo jas kolekcionuoti, bet dar mažiau suprantu, kodėl jis jas vogė. Juk galėjome jų nupirkti. Išmėginau įvairius būdus jį pakeisti. Pirmiausia mėginau su juo klabėti gražiuoju, atkalbinėdamas, įkalbinėdamas, gėdindamas, bet man nepavyko. Kai pirmą kartą jis pavogė knygą iš viešos bibliotekos, pagalvojau &#8211; reikia jį sugėdinti ir jis daugiau to nedarys. Nusivedžiau jį į biblioteką, pakviečiau bibliotekininkę ir mes su Matu gražinome knygą. Net gi padrąsinau bibliotekininkę jį pabarti. Taigi atnešus knygą, kaip ir suplanuota bibliotekininkė mėgino Matą sugėdinti ir prigrasino daugiau taip nedaryti. Kai antrą karta sužinojau, kad jis pavogė komiksų knygą, ėmiausi kitos taktikos. Tada jam priminiau septintą Dievo įsakymą. Nebuvau tikras ar jis žino ką sako septintas įsakymas, todėl garsiai ir tvirtai beveik išrėkiau jam visus dešimt Dievo įsakymų. Ir dar pamokymui, sudeginau visas jo komiksų knygas. Šioms liepsnojant dar gi pasakiau – žiūrėk, ar ši ugnis tau neprimena pragaro? Maniau, kad tokia drastiška priemonė tikrai pakeis mano vaiką ir jis daugiau niekada nevogs tų knygų. Tačiau Matas ir trečią kartą pavogė keletą komiksų knygų – šį kartą iš parduotuvės. Man tai buvo didžiulė nesėkmė, juk aš mokau kitus žmones Dievo žodžio, o mano sūnus vagia knygas. Aš nesusilaikiau: nutraukiau Matui kelnes, pasiguldęs ant kelių delnu gal 5 &#8211; 6 kartus įplojau. O paskui išėjau į kitą kambarį ir apsiverkiau. Tada atėjo žmona apkabino mane ėmė raminti ir guosti. Po kurio laiko važiuodami automobiliu su sūnumi išsikalbėjome. Jis jau nebevogė knygų. Ir lyg tarp kitko paklausė: “O žinai tėti, kodėl aš lioviausi vogęs tas knygas?” Na tikriausia, kad tau įkrėčiau į kailį. “Visai ne” atsakė Matas: “Todėl, kad po to tu apsiverkei”. Ar ir Dievas apsiverkia dėl mūsų dėl pasaulio niekšybių ir neteisybių, žudynių, ligų..? Artėjame prie Verbų sekmadienio ir Didžiosios savaitės kai kryžiaus tema vis iš naujo iškils Biblijos skaitiniuose bei liturgijoje, o mes galbūt vėl klausime, kodėl kryžius. Kodėl jo reikėjo Dievui, kad mus išganytų, kodėl jo reikėjo, kad pasaulyje ir mumyse kas nors pasikeistų? Žmonių sugalvoti įstatymai reglamentuoja mūsų viešą elgesį (konstitucijos, kelių eismo taisyklės, įvairiausi įstatymai) jų reikia, kad įstaigos veiktų ir visuomenė galėtų gyventi. Tokie įstatymai turi sankcijas&#8230; bet jie ne būtinai perkeičia mūsų vidų – mūsų dvasią. Po Jėzaus kryžiumi, tarsi prisiglaudę prie jo krūtinės, ar apkabinę kojas, pajutę jo užuojautą mums, patyrę jo gailestingumą ir atleidimą, mes galime keistis. Todėl yra prasminga stabtelti ir įsimąstyti, įsižiūrėti, įsiklausyti į tai, ką Dievas dėl mūsų padarė ir daro. Anaiptol tai nėra kvietimas į sentimentalų pamaldumą, o kvietimas giliau suvokti kokį Dievą mums skelbė ir parodė Jėzus. Pabaigai: Sąžinės peržvalgos klausimas. Jis subalansuotas jėzuitams, bet gal tiks ir normaliam krikščioniui. Ką padariau dėl Jėzaus, ką darau dėl Jėzaus ir ką dar padarysiu, tarkim iki gavėnios pabaigos?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/v-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">V Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>V Velykų sekmadienis Jn 14,1-12, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/v-velyku-sekmadienis-jn-141-12-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=v-velyku-sekmadienis-jn-141-12-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 14 May 2017 13:09:31 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-12]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 14]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[penktas]]></category>
		<category><![CDATA[velykos]]></category>
		<category><![CDATA[Velykų sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=597</guid>

					<description><![CDATA[<p>Garsus JAV pamokslininkas Billy Graham pasakoja tokią savo karjeros pradžios istoriją. Jis turėjo pravesti seminarą viename Pietų Karolinos miestelyje (JAV). Prireikė nueiti į paštą. Miestelio centre jis paklausė nedidelį berniuką, ir šis mielai nurodė, kaip nueiti iki pašto. Pamokslininkas atsidėkodamas sako, jei ateitum šį vakarą į bažnyčią, aš pasakyčiau tau, kaip nueiti į dangų – į Dievo Tėvo namus. Berniukas atsakė: „Ačiū, ne. Jūs net nežinote, kaip nueiti į paštą, o pasakosite man, kaip nueiti į dangų?“ Taigi vienas šiandienos evangelijos žodžių yra kelias. Jis ne šiaip į kur nors, jis – į Tėvo namus. Kai šv. Joną Chrizostomą atvedė pas imperatorių Arkadijų, kuris jam grasino ištrėmimu, šv. Jonas atsakė: „Jūs negalite manęs niekur ištremti, nes visas pasaulis yra mano tėvo namai.“ „Tada aš tave nužudysiu“, &#8211; supykęs sušuko imperatorius. „Ne, jūs negalite, nes mano gyvenimas kartu su Kristaus glūdi Dieve.“ „Tada atimsiu visą tavo turtą“, &#8211; niršo imperatorius. „Pone, ir šito jūs negalite, nes mano turtas yra danguje, ten, kur ir mano širdis.“ „Tada aš atskirsiu tave nuo tavo žmonių ir liksi vienas be draugų“, &#8211; dar grasino imperatorius. „Ir šito jūs negalite padaryti, nes aš turiu draugą danguje, kurs užtikrino: niekada tavęs neapleisiu, niekada tavęs nepaliksiu.“ Šios dienos evangelijos ištraukoje Jėzus – kelias, tiesa ir gyvenimas – mums užtikrina tą patį: „Mano Tėvo namuose yra daug buveinių, einu jums vietos paruošti ir grįžęs jus pasiimsiu, kad būtumėte su manimi.“ Viltingi ir daug žadantys žodžiai. Tai Jėzus kalba didįjį ketvirtadienį per paskutinę vakarienę. Iškeliaudamas jis moko mokinius, kaip jie galėtų išlaikyti jo atminimą ir tęsti jo misiją. Artėjant paskutinei valandai, jis mokiniams atviru tekstu nusako, kas įvyks. Jis grįš pas savo Tėvą ir atsiųs mokiniams Šv. Dvasią. Galiausiai, jie visi susitiks Tėvo namuose. Evangelistas Jonas drąsina jauną Bažnyčią, apsuptą nepalankių kaimynų. Jis ragina nebijoti, tikėti Dievu ir tikėti Jėzumi, kuris pats yra kelias, tiesa, gyvenimas. Šitaip sakydamas Jėzus reiškia didžiules pretenzijas. Apie 700 metų prieš Kristų indai kas rytą melsdavosi taikos malda Šanthi mantra, užrašyta sanskrito kalba: „Iš klaidų vesk mane į tiesą; iš tamsos vesk mane į šviesą; iš mirtingumo – į nemirtingumą. (Asato Ma SathGamaya, Thamaso Ma Jyothir Gamaya, Mrtyjor Ma Amrithama Gamaya). Praėjus šimtmečiams, Jėzus atsako į jų maldą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Iš tikrųjų Jėzus perėmė 3 pagrindines žydų religijos idėjas ir tvirtina, kad jos išsipildė būtent jame. Pagrindinė Jono evangelijos žinia yra tai, kad Jėzus yra ir Dievo apreiškėjas, ir pats apsireiškimas. Todėl krikščionims prasminga kuo labiau pažinti Jėzų, ir tai ne tik protu, bet ir širdimi, kaip artimą bičiulį, bendrakeleivį, draugą ir Viešpatį&#8230; Jėzaus pastaba Pilypui gal buvo skaudoka – esu tiek laiko su tavimi ir vis dar manęs nepažįsti. Ji galbūt kažkiek paliečia ir mus. Jeigu mes iš tikrųjų tikime, kad  Jėzus yra kelias, tiesa, gyvenimas, tada kūrybingai surasime būdų išlaikyti gyvą jo atminimą skaitydami Bibliją, melsdamiesi, rinkdamiesi jo vardu švęsti Eucharistiją jo atminimui ir perduodami krikščioniško tikėjimo tradiciją, kuri turėtų poveikį kasdieniam gyvenimui. Prieš keletą metų vyskupija darė visų bažnyčių plakatus. Reikėjo pristatyti ir šūkį. Ar kas prisimenate, koks mūsų bažnyčios bendruomenės šūkis? Sąmoningiau tikėti – žmoniškiau gyventi. Amen.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/v-velyku-sekmadienis-jn-141-12-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">V Velykų sekmadienis Jn 14,1-12, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>5 gavėnios sekmadienis Jn 11, 1–45, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/5-gavenios-sekmadienis-jn-11-1-45-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=5-gavenios-sekmadienis-jn-11-1-45-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 02 Apr 2017 13:38:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-45]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[Gavėnios sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 11]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[penktas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=628</guid>

					<description><![CDATA[<p>Girdėjome beveik visą 11 Jono evangelijos skyrių. Jį klausant gali kilti įvairių klausimų: Lozorius buvo Jėzaus Draugas, bet kodėl jis dvi dienas delsė, sužinojęs, kad bičiulis serga? Kodėl Dievas delsia išpildyti ir mūsų maldas? Kodėl jis būna toli tuomet, kai jo artumo taip reikia? Kodėl jo darbo kalendorius nesutampa su mūsų poreikiais? Kai pagaliau Jėzus pakviečia mokinius eiti kartu į Jeruzalę, o pakeliui užsukti ir į Lozoriaus namus, mokiniai ima jį atkalbinėti, primindami, jog ten neseniai jį norėta užmušti akmenimis. Visgi Jėzus eina. Tačiau lyg džiaugiasi, kad nebuvo ten, kai Lozorius mirė, nes dabar turės progą padaryti ženklą, kad mokiniai įtikėtų. Netgi Lozoriaus sesuo Marija sako Jėzui, jei būtum čia buvęs, nebūtų taip atsitikę. Tiesa, ji tiki, kad jos brolis prisikels paskutinę dieną, bet kad tai įvyks dabar, to jau per daug – to ji nepajėgia suvokti. Dalį klausimų apie pasakojimą kelia mūsų smalsumas, bet ar ne svarbiau šią istoriją suvokti taip, kad ji ir mums taptų gerąja naujiena, ar bent jau ką prakalbėtų šiandien? Du žodžiai ateina į galvą. Pirmasis tai tikėjimas. Mokinių tikėjimas, kurį Jėzus šiuo ženklu nori sustiprinti, Mortos tikėjimas, kurį Jėzus iš praeities ir ateities perkelia į dabartį. Ir tai yra labai svarbus momentas. Tikėti dabar, tai pamatyti išsipildymą ateityje. Mes mieliau viską apverstume, norėtume pirma pamatyti, o po to gal ir patikėtume, bet ar tai būtų tikėjimas, apie kurį klaba Jėzus? Minimas ir susirinkusių prie Lozoriaus kapo žydų tikėjimas. Be abejo, svarbus ir mūsų tikėjimas dėl Jono liudijimo ir malonės, kuri mums duota. Nors žinome, kad evangelijos nėra Jėzaus biografija, tačiau, ko gero, nesunku tikėti, kad viskas vyko panašiai, kaip Jonas aprašė. Daugelis ten buvusių žydų įtikėjo, bet kiti nuėjo pas fariziejus ir papasakojo įvykį, o šie jau pradėjo rengti susidorojimo su Jėzumi planą. Girdėjome, kad Jėzus šiuo ženklu norėjo sustiprinti mokinių tikėjimą. Jau kitą sekmadienį skaitysime Jėzaus kančios aprašymą, kai mokinių tikėjimas bus labai susilpnėjęs. Vienas išduos, kitas išsigins, dar kiti išsibėgios, o likusiųjų po kryžiumi tikėjimas bus bandomas kančios ugnimi. Galima sakyti, Jėzus palaipsniui rengia savo mokinius ir mus tikėjimo išbandymui, kai ateis Jo kančios valanda, kai ateis mokinių ir mūsų kančių, abejonių, išmėginimų valanda. Juk nelengva patikėti, kad Dievas būtent dabar veikia pasaulyje ir mano gyvenime, o ne tik veikė praeityje ar galbūt veiks kažkada ateityje. Gavėnia ir šia evangelijos ištrauka Jėzus mus moko tikėjimo. Kitas žodis, tai Jėzaus paliepimas Lozoriui „išeik!“. Lozorius buvo kape, suvyniotas drobe. Jo kapas tikriausia buvo kaip urvas, užristas akmeniu. Tolesnė pamokslo dalis subalansuota vyrams, gal kažkiek tiks ir moterims. Anglų kalba turi tokį posakį mans cave – vyro urvas. Paprastai, tai tokia vieta namuose, kur vyras gali pasitraukti nuo visų ir gerai jaustis. Tai gali būti garažas, sandėliukas su žvejybos įrankiais, kambario kampas su kompiuteriu ir pan. Moteris ten paprastai nepageidautina, nebent atneštų šalto alaus ar picą. O kas galėtų būti moters urvas? Google paieška sako: galbūt virtuvė, kartais parduotuvė, veidrodis su staliuku kosmetikai. Vyras ten nepageidautinas, šuniukas – taip. Nepriimkime už gryną pinigą. Taip sako tik Google. Lozoriaus kapas nebuvo patogi vieta pabėgimui nuo aplinkos, tai buvo kapas. Tačiau į jį kažkuo panašūs yra mūsų urvai, iš kurių Jėzus ragina: „išeik“. Kas tai bebūtų – kokia nors priklausomybė, netvarkingas prisirišimas, savigaila, graužatis dėl praeities nuoskaudų, nevertumo, neatleidimo našta&#8230; Nesvarbu, kokiame urve belindėtum, Jėzus šaukia: „išeik!“. Jis galingesnis už bet ką, kas galėtų mus sulaikyti, supančioti. Kai Lozorius išėjo iš kapo, jis buvo dar surištas. Seserims Mortai, Marijai ir aplinkiniams Jėzus sakė: „atriškite jį“. Tai gali reikšti ir išlaisvinimą gyvenimui. Pagaliau namų darbas: pamąstyti iš kokio urvo Jėzus kviečia išeiti mane?  Kas man padeda išsilaisvinti iš varžančių apraišiojimų ir kaip aš galėčiau padėti kitam atrišti jo supančiojimus?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/5-gavenios-sekmadienis-jn-11-1-45-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">5 gavėnios sekmadienis Jn 11, 1–45, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
