<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>pamokslas Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/pamokslas/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/pamokslas/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 11 Aug 2025 09:24:27 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>pamokslas Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/pamokslas/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Lk 12,32-48, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
					<comments>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/#respond</comments>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 10 Aug 2025 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Baneris]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=3238</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Evangelija mums sako: „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas, ras budinčius.“ Mėginu stabtelti prie šios eilutės.Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo lyg geriau tiktų adventui, kurio motyvas – laukimas ar gavėniai, nei atostogų rugpjūčiui. Tikriausiai nesunkiai save įsivaizduojame, kaip Dievo, Jėzaus tarnus. Esame jo Bažnyčios nariai, jį vadiname ir laikome savo Viešpačiu.Stengiamės dorai gyventi, mylėti žmones ir pasaulį, kiekvieną dieną rūpinamės savais ir pagal išgales padedame kitiems. O maldoje Dievą šloviname, jam dėkojame, juo pasitikime. Nors nežinome, kada, bet esame tikri, kad mūsų šeimininkas sugrįš. Arba galime sakyti ateis meiliai mūsų pasitikti, kai iškeliausime iš šio pasaulio. Visa dėlionė atrodo daugmaž logiška ir priimtina. Tačiau joje praleidome pirmą frazę, kuri sako, kad tokie tarnai yra laimingi. Tad galime klausti ar esame, ar esu ar jaučiuosi laimingas? Iš esmės tikriausia taip, nes esame Jėzaus atpirkti, jo mylimi ir norimi. Kiekvieną dieną gauname gausybę Dievo dovanų. Bet ar jaučiamės laimingi, kad esame budintys jo tarnai? Ir apskritai, kas ta laimė yra? Jei dabar sudarytume diskusijų grupeles po du suolus kiekvieną, galėtume iki pietų įdomiai diskutuoti, kas yra laimė ir ar esu laimingas. O paskui ant lentos kiekviena grupelė parašytų po sakinį, kas jai yra laimė. Spėju, būtų įdomu. Mišiose neįprasta tai daryti, be to ilgai užtruktų, o vien įdomumo motyvas būtų per menkas. Gal mano kartos žmonės dar prisimenate vaikystės filmuką, „Kaip asiliukas laimės ieškojo“. Asiliukas eidamas užkliuvo už akmens ir vos neparkrito. Paukšteliai sako: „O kokia nelaimė“. Tada asiliukas paklausė, o kas yra laimė ir pradėjo jos ieškoti pirmiausia pas draugus. Jie rodė jam, ką turi geriausio: avis – vilnas, ožka – pieną, antinas – buožgalvius, bet visi pripažino, kad būtent laimės jie neturi.Paskui jie netyčia rado pasiklydusią mergaitę ir ją parvedė namo. Tada mergaitė sako: „Kokia laimė, kad jūs mane suradote“. Išeitų, kad laimė yra kai gali padėti kitam. Manau sutiktume, kad tai vienas jos aspektų. Bet ar tai visa laimė? Juk kartais negali padėti kitam, net jei ir labai nori. Ar būtų galima taip sakyti, kad kažkur giliai, mes visgi trokštame paties Dievo, o su juo ir visa kita? Radau tokį eiliuotą tekstą, kurio paskutiniai žodžiai „Amžinybės jaukuma ir grakštumas“ jau savaitę skamba galvoje. Tai Madeleine Delbrêl eilėraštis, kuris taip ir vadinasi „Jaukuma ir grakštumas“. Laimei, mūsų mylimas, gerbiamas poetas ir vertėjas Antanas Gailius jį šiam sekmadieniui mums išvertė. Didis skausmas mums, Viešpatie,kasdien mus judėti skatinąs, kad mes tavo gražiąją muziką taip be džiugesio grojam, kad vis dar gamas kartojam,pastangų negrakščių laikais tebetveriam.Kad einam pro žmoneslyg persitempę, rimti, lyg vilktumėm naštą.Kad niekaip nesugebam virš mūsų kampelio pasaulyjedirbdami, nusiplūkę, skubėdamipaskleisti kažką, kas būtųamžinybės jaukuma ir grakštumas.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Lk 12,32-48, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
					<wfw:commentRss>http://dev.jonai.lt/lk-1232-48-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/feed/</wfw:commentRss>
			<slash:comments>0</slash:comments>
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Mt 14, 22–33. VIDMANTO ŠIMKŪNO, SJ HOMILIJA</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mt-14-22-33-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mt-14-22-33-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Wed, 30 Aug 2023 09:37:58 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Baneris]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Mt 14]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=3199</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauką skaitykite čia Vidmanto Šimkūno,&#160;&#160;homilija Šiandien mėginsiu nepakliūti į spąstus &#8211; atpasakoti evangeliją, tik žymiai prasčiau nei parašyta. Todėl jau nuo pat pradžių kviečiu klausyti kūrybingai. Girdėjome keistą pasakojimą. Tačiau jis giliai užkalbino pirmų krikščionių širdis ir protus. Jie, kaip ir mes klausė – apie ką jis ir apmąstydami vis atrasdavo naujus lygmenis ir naujas prasmes.&#160; Biblijos tyrinėtojai sako, kad tai tikra, o ne pamokymui išgalvota istorija. Mato evangelija užrašyta apie 80 metus. Todėl Bažnyčia šį pasakojimą skaitė ir mėgino suvokti jau po Jėzaus prisikėlimo. Tai vienas iš taip vadinamų ikoninių įvykių. Todėl mėginkime į jį žiūrėti, kaip į ikoną ieškodami teologinių ir dvasinių prasmių. Tai ne aš sugalvojau. Šitaip Bibliją skaitė Bažnyčios tėvai: Origenas, Chrizostomas, Jeronimas ir Augustinas. Mokiniai laive, tai Bažnyčios simbolis. Bažnyčia, kaip Petro laivas. O kur Jėzus? Ką ankstyvoji Bažnyčia žino apie jį? Jis Bažnyčią Petro laivu išsiuntė į laiko ir erdvės tėkmę, bet pats fiziškai nėra tame laive. Tai kur jis?&#160; Prisikėlęs Jėzus yra Tėvo dešinėje Danguje. Iš ten jis vadovauja ir rūpinasi Bažnyčia. Ir mes po 2000 metų esame Petro laive ir keliaujame per pasaulio laiką ir erdvę. Retkarčiais šis laivas plaukia ramiai, bet dažniausiai yra blaškomas pavojingų bangų, purtomas skandalų ir krizių.&#160; Ketvirtoji nakties sargyba, tamsiausias nakties laikas tarp 3 ir 6 valandos. Mokiniai pamato kažką lyg šmėklą ateinantį per bangas, natūralu, kad išsigąsta. Jeigu Jėzus būtų atplaukęs per audringą ežerą, gal jie nebūtų išsigandę. O dabar neįtikėtinas dalykas, kad kažkas tiesiog eitų per banguojantį ežerą. Čia svarbu pastebėti, kad Jėzus ateina tamsiausiu metu ir tokiu būdu, kurio niekas nesitiki ir net nesugalvotų. Teologai sako, nusikelkime į pačią Biblijos pradžią ir ten ieškokime paralelių. Pradžios knyga, antrasis sakinys, kai žemę dar gaubė tamsa ir chaosas – Dievo Dvasia sklendeno virš vandenų. Taigi šiuo keistu pasakojimu mėginama pasakyti kas yra Jėzus. Jis Dievo Sūnus ir tai svarbiausia. Jėzus įlipa į valtį, nuramina audrą ir mokinius. Tada jie atpažįsta ir išpažįsta: „Tikrai, tu Dievo Sūnus“. Lyg raudona gija per Evangelijų audinį vis keliamas Jėzaus tapatybės klausimas ir vis patvirtinama, kad jis Dievo Sūnus.&#160; Bet prieš tai karštakošis Petras dar mėgina eiti pas Jėzų. Jis sako jei tai tu Jėzau, liepk man ateiti pas tave vandeniu. Jėzus sako – eik. Ir Petras eina, kol žiūri į Jėzų. Bet paskui jis tampa realistu, įsijungia žmogiška logika, pamato bangas, išsigąsta ir pradeda skęsti. Ačiū Dievui šaukėsi pagalbos: „Viešpatie gelbėk mane“. Antraip gal būtų ir nuskendęs.&#160; Tiek Bažnyčia, tiek mes kiekvienas ne kartą esame blaškomi pavojingų bangų. Kartais lyg tyčia tai nutinka pačiu tamsiausiu metu. Tiek Bažnyčiai, tiek mums reikia gelbstinčios Viešpaties rankos, reikia jo raminančio žodžio – nebijok tai aš.&#160; Kur link viskas krypsta? Į tą patį klausimą – kas yra Jėzus. Jaunai Bažnyčiai ši istorija sakė &#8211; Jėzus nėra tik dar vienas pranašas, dar vienas Mozė, Elijas ar Abraomas, jis ne supermenas ar kitas žmonių sudievintas asmuo. Jis tikrai yra Dievo Sūnus. Mus išgelbės ne teologai, ne filosofai, ne politikos veikėjai, tuo labiau ne šou žvaigždės ir ne nuomonių formuotojai, o tik Jėzus – tikras Dievo Sūnus. Tuo visai nemenkinami pasišventę žmonės ir jų meilės tarnyste kitiems. Pabaigai visai praktiškas sakinys. Jei šią savaitę plauksite valtimi, ar kateriu per ežerą, marias ar jūrą – negundykite Dievo, nešokite iš valties ir nemėginkite eiti per bangas.&#160; O jei rimtai, tai tiek jūs, tiek aš, ne kartą ėjome ir einame per gyvenimo bangas ir nepaskęstame, kol kaip ir Petras žiūrime į Jėzų ir laikomės jo rankos.&#160; Kieno gi daugiau?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mt-14-22-33-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mt 14, 22–33. VIDMANTO ŠIMKŪNO, SJ HOMILIJA</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/iii-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=iii-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 12 Mar 2023 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Baneris]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3091</guid>

					<description><![CDATA[<p>Sekmadienio Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Šiandienos skaitiniuose daug kalbama apie vandenį. Girdėta Išėjimo knygos paskutinė eilutė iškelia esminį klausimą: „Ar Viešpats yra tarp mūsų, ar ne?“. Į tai atsako Evangelija! Nuo šiandien ateinančias dvi savaites skaitysime ir klausysimės pasakojimų iš Jono evangelijos. Joje daug simbolių ir įvaizdžių, kuriuos galime apmąstyti, iš kurių galime pasisemti dvasinės naudos. Norint giliau suprasti šiuos skaitinius, verta grįžti prie pirmų devyniolikos pirmojo skyriaus (Prologo) eilučių, kuriose pateikiami pagrindiniai simboliai kaip užuominos. Jos padeda aiškiau suvokti ir priimti Jėzų visoje Jono Evangelijoje. Jėzus yra „Žodis“, kurį reikia išgirsti, Jėzus yra „Gyvenimas“, kurį reikia gyventi, ir Jėzus yra „Šviesa“, kurią reikia matyti. Šis Žodis, Gyvenimas ir Šviesa tampa kūnu. Žodis nori būti išgirstas ir suvoktas, nori būti skelbiamas, kad būtų priimtas. Šiuo Gyvenimu reikia gyventi ir dalintis. Šią Šviesą turi matyti ir rodyti visi, kurie girdi, gyvena ir mato. Evangelistas Jonas kontrastingai sugretina saulės šviesą ir nakties tamsą kaip gerų ir blogų įvykių įvaizdžius. Šiandienos Evangelijoje veiksmas vyksta vidurdienį, šviesiausiu dienos metu. Šviesa ir matoma, ir šviečia, kad visa kita būtų matoma. Kito sekmadienio Evangelijoje bus kalbama apie tai, kad Šviesa išgydo nesugebėjimą matyti, nesugebėjimą tikėti. O šiandien Jėzus siūlo Gyvybę ne tik savo kultūros žmonėms, bet ir moteriai iš svetimos grupės. Ji gauna daugiau, nei prašo. Žodis, Gyvenimas ir Šviesa jai siūlo į save pažiūrėti naujai. Ji Jėzaus kvietimą išgirsta, priima ir tai pakeičia jos orumo viziją. Ji palieka savo seną indą su vandeniu ir grįžta, kviesdama kitus kaimo gyventojus ateiti pažiūrėti žmogaus, kuris suteikė jai naują tikėjimo Juo ir savimi žvilgsnį. Nors Biblijoje ši moteris nėra įvardyta, ortodoksai žino ją kaip Fotiniją ir laiko lygiaverte apaštalams. Pagal ortodoksų tradiciją Fotinija buvo pakrikštyta apaštalų per Sekmines ir tapo misioniere Kartaginoje. Jos tarnystė buvo tokia vaisinga, kad patraukė priešišką imperatoriaus Nerono dėmesį, ir ji buvo nukankinta 66 m. Jėzus vis nenustoja stebinęs. Pirma. Jis nesilaiko vietinio tabu, nes užkalbina nepažįstamą moterį, kuri yra viena, be vyro ar palydėtojo. Tai visiškai nepriimtina, bent jau labai keista to meto kultūrai. Antra. Jėzus pasirenka liudininke ir jo žinios skelbėja moterį. To meto kultūroje vienos moters liudijimas nieko nereiškė. Teisme dviejų moterų liudijimas prilygdavo vieno vyro liudijimui. Bet įdomiausia, kad tokia netinkama liudytoja taip efektingai paliudijo Jėzų. Žinovai sako, kad paprastai kaimo moterys prie šulinio ateidavo labai anksti ryte. Ši moteris dėl savo gyvenimo būdo buvo išstumta iš to kaimo moterų draugijos. Jėzus ją užkalbina ir taip padeda jai pamatyti save. Nes Jis yra Šviesa. Moteris palieka savo senąjį indą (tapatybę) ir apdovanojama nauju „vandeniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą“. Kur visame tame yra gavėnia? Kad ir ko atsisakytume per šią gavėnią, kad ir kokio „indo“, atrodo, kad gavėnia tada yra gavėnia, jei jo palikimas įleidžia daugiau šviesos, ir padeda nešti Šviesą, Gyvenimą ir Jėzų į bendruomenę, į savo aplinką, o ne daryti atgailą tik dėl savęs. Senasis „indas“ yra mūsų senojo įvaizdžio simbolis, kuris trukdo geriems santykiams. Jėzus kaip Šviesa apšviečia visą mūsų savastį, ne tik mūsų tamsą. Jis kviečia, o ne priekaištauja ir nekaltina, ir tai mus veda į Velykas! Jo prie šulinio sutikta moteris gali būti ir mūsų palydovė.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/iii-gavenios-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">III Gavėnios sekmadienis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Pelenų diena, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/pelenu-diena-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=pelenu-diena-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Wed, 22 Feb 2023 19:23:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[gavėnia]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[pelenų diena]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3088</guid>

					<description><![CDATA[<p>Šios dienos Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Šiandien, kai pradedame gavėnią, Jėzus mums sako: „nedemonstruok savo pamaldumo kitiems, nes tada neturėsi atlyginimo iš savo Tėvo danguje“. Galbūt nustebsime, bet šios dienos Evangelijoje dažniausiai girdimas žodis yra užmokestis arba atlygis. Paprastai Pelenų trečiadienį labiau galvojame apie įsipareigojimą gavėniai, o ne apie apdovanojimą, ar atlygį. Tačiau šiandien Jėzus vis grįžta prie žodžio – atlygis. Mūsų širdyse yra troškimas, atlygio, jis mus traukia ir motyvuoja. Jėzus kalba apie dviejų rūšių atlygį &#8211; iš Tėvo ir iš kitų žmonių. Pirmasis yra amžinas, tikras ir galutinis atlygis, mūsų gyvenimo tikslas. Antrasis yra efemeriškas, tai noras sužavėti kitus kai žemiška sėkmė tampa svarbiausiu dalyku. Iš esmės jis yra iliuzija. Kas ieško vien žemiško atlygio, niekada neranda ramybės ir neprisideda prie jos kūrimo. Nes išleidžia iš akių Dievą ir savo brolius bei seseris. Su tokiu pavojumi susiduriame visi, todėl Jėzus mus įspėja „saugotis“. Tarsi norėdamas pasakyti: „Jūs turite galimybę mėgautis begaliniu atlygiu. Tad saugokitės ir neleiskite, kad jus apakintų išorė, siekiant pigaus atlygio, kuris nuvilia, vos tik prie jo prisiliečiate“. Apeiga, kai ant galvos užbarstomi pelenai, skirta apsaugoti mus nuo klaidos, kad iš kitų gautą atlygį neiškeltume aukščiau už atlygį, kurį gauname iš Tėvo. Šiurkštus pelenų ženklas verčia mus susimąstyti apie mūsų laikinumą. Jis tarsi vaistas, turintis kartaus skonio, tačiau veiksmingai gydantis išvaizdos ar įvaizdžio, reitingų ar sekėjų kolekcionavimo ligas, kurios mus daro priklausomus nuo kitų susižavėjimo ar nepaisymo. Jėzus sako, kad net malda, labdara ir pasninkas gali tapti savitiksliai. Kiekviename veiksme, net ir pačiame kilniausiame, gali slėptis savigailos kirminas. Tuomet mūsų širdis nėra visiškai laisva, nes ji ieško ne Tėvo, brolių ir seserų meilės, o žmonių dėmesio, savo šlovės. Dievo žodis ragina mus pažvelgti į savo vidų. Nustatyti diagnozę, kokių regimybių siekiame, ir pamėginti jas demaskuoti. Gavėnia &#8211; tai Viešpaties mums suteiktas laikas atsinaujinti, puoselėti savo vidinį gyvenimą ir keliauti Velykų link. Link to, kas nepraeina, link atlygio, kurį gausime iš Tėvo. Gavėnia yra ir išgydymo kelionė. Ne tam, kad pasikeistume per vieną naktį, bet tam, kad kiekvieną dieną vis iš naujo mėgintume gyventi atsinaujinę dvasia, kitokiu „stiliumi“. Tam padeda malda, labdara ir pasninkas. Jie sugrąžina mus į gyvą santykį su Dievu, su kitais žmonėmis ir savimi. Gavėnios laikotarpiu melskimės pirmiausia žvelgdami į nukryžiuotą Jėzų. Atsiverkime jaudinančiam Dievo švelnumui ir į Jo žaizdas įdėkime savo ir mūsų pasaulio žaizdas. Neskubėkime, skirkime laiko pastovėti tyloje priešais Jį. Skirkime laiko paprastam, nuoširdžiam pokalbiui su Dievu. Jam neįdomi išorė. Jis mėgsta būti atrastas toli nuo bet kokio puikavimosi ir triukšmo. Jei malda yra tikra, ji būtinai duoda meilės vaisių. O meilė išlaisvina mus iš vergystės sau. Pelenais apvalyta gavėnios labdara sugrąžina mus prie to, kas svarbiausia, prie gilaus džiaugsmo, kurį galima rasti dalinantis. Galiausiai pasninkas nėra dieta, jis išlaisvina mus iš egocentriškumo. Ypač per gavėnią turime progą pasninkauti nuo visko, kas gali sukelti mumyse kokią nors priklausomybę. Pamąstykime koks pasninkas turėtų poveikį mūsų realiam gyvenimui? Malda, labdara ir pasninkas yra vaistai, skirti ne tik mums patiems, bet visiems. Jie gali pakeisti istoriją. Todėl, kad tie, kurie patiria jų poveikį, beveik nesąmoningai perduoda jį kitiems. Bet svarbiausia todėl, kad malda, labdara ir pasninkas yra pagrindiniai būdai Dievui paveikti mūsų gyvenimą ir pasaulį. Jie yra dvasios ginklai. Viešpatie, Tu matai slapčia ir atlygini mums labiau, nei mes galime tikėtis. Išklausyk maldas tų, kurie Tavimi pasitiki, ypač nuolankiųjų, skaudžiai išbandomų, kenčiančių ir bėgančių nuo ginklų riksmo. Atkurk ramybę mūsų širdyse ir dar kartą suteik savo ramybę mūsų dienoms.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/pelenu-diena-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Pelenų diena, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Mt 5,21-37, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/mt-521-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=mt-521-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 12 Feb 2023 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3077</guid>

					<description><![CDATA[<p>Ištrauką iš Evangelijos skaitykite čia. Daugelis mėgstame knygas ir filmus, kur pagrindiniai veikėjai tikri herojai. Tačiau mūsų gyvenimas paprastai nėra sudėtas iš herojiškų žygių. Jei tokių ir pasitaiko, tai ne taip dažnai. Mūsų kasdienybė paprasti darbai, reikalai, pareigos, santykiai…. Bet ir jie labai vertingi ir svarbūs. Šiandien Mato evangelijos 5 skyrius, Jėzaus kalno pamokslo tęsinys. Jėzus, kaip naujasis Mozė, kopia į kalną ir moko žmones. Pradėdamas bendresniu įvadu, jis aiškina šešis ST* įsakymus. Keturi šios dienos skaitinyje. Gali atrodyti, kad Jėzus prieštarauja Mozei. Jis sako: Jūs girdėjote, o aš jums sakau… Tačiau pažiūrėjus geriau Jėzus nieko nepaneigia, o patvirtina ST įsakymus ir kelia dar aukštesnius standartus. Prisiminkime, kur buvo iškalti Mozei duoti įsakymai. Jie buvo ant akmens. O jėzus nori, kad jie būtų įrašyti į žmogaus širdį. Dievo įstatymai supaprastinti, kaip ribos, kurių neturi peržengti. Nežudysi – tai senas įstatymas. Jėzus sako, kad jis apima plačiau nei žmogaus nužudymas. Nevalia ir pykti ant kito, nes ilgai puoselėjamas pyktis perauga į neapykantą, galiausiai į žudynes, jei ne fizines, tai dvasines ar psichologines. Šis įsakymas turėtų saugoti mus nuo griaunančios kritikos, kito smerkimo, linkėjimo blogo, abejingumo kito kančiai ar nelaimei, pavydo. Panašiai Jėzus praplečia ir kitus įsakymus. Kad jau prakalbau apie Dievo įsakymus, tai leisiu sau paklausti. Kuris Dievo įsakymas jums atrodo vienas sunkiausių. Man iš kunigiškos tarnystės, pokalbių ir išpažinčių klausymo patirties atrodo, kad sunkiausias yra didysis, taip vadinamas meilės įsakymas, ypač jo antroji dalis. Pirma yra Mylėti Dievą visomis jėgomis, o antroji – mylėti artimą, kaip save patį. Man atrodo ši formuluotė problemiška. Nes mes ne retai savęs nemylime, apie save blogai galvojame, menkai save vertiname, graužiamės dėl praeities, kankiname save nuoskaudomis, prisimename praeities įžeidimus ir dėl jų kamuojamės dabar, kartais leidžiamės kankinami pavydo, save įvairiausiai žalojame, savęs nemėgstame, kartais net nekenčiame – savęs nemylime. Jeigu kito meilės mastas yra tik savęs meilė, tai ar tikrai jos pakanka? Bet palikime šią galbūt eretiškai skambančią mintį ir pamėginkime paieškoti ko nors teigimo? Pamėginkime prisiminti katalikišką tradiciją. Formuluotės gal senoviškos, bet nuo klausytojo kūrybingumo priklauso, kaip suvoki esmę. Gal kas nors prisimenate septynis gailestingumo darbus sielai? Abejojančiam patarti Nemokantį pamokyti Pikta darantį sudrausti Nuliūdusį paguosti Įžeidimus atleisti Nuoskaudas nukęsti Melstis už gyvus ir mirusius O kas žinote 7 gailestingumo darbus kūnui (plg. Mt 25, 43-46)? Išalkusį pavalgydinti Ištroškusį pagirdyti Vargšą aprengti Keleivį priglausti Ligonį aplankyti Kalinį sušelpti Mirusį palaidoti Tikriausia daugelis stengiamės to laikytis, stengiamės sekti Jėzumi ir aplink save kurti gyvenimo kultūrą apie tai nė negalvodami. Evangelija kviečia mus nepasitenkinti minimumu, o kaip mylintis žmogus nuolatos klausti, ką dar galėčiau padaryti dėl to, kurį myliu. Šią savaitę mokinių atostogos, dar ir šventė &#8211; Vasario 16-oji. Galbūt kur nors keliausite, ilsėsitės. Jau seniai buvau pasiūlęs, ką nors namų darbams, todėl šiai savaitei keli punktai iš Talmudo: Stebėk savo mintis, nes jos tampa žodžiais. Stebėk savo žodžius, nes jie tampa veiksmais. Stebėk savo veiksmus, nes jie tampa įpročiais. Stebėk savo įpročius, nes jie tampa tavo charakteriu. Stebėk savo charakterį, nes jis tampa tavo likimu. *ST &#8211; Senojo Testamento</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/mt-521-37-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Mt 5,21-37, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Dievo avinėlis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/dievo-avinelis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=dievo-avinelis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 15 Jan 2023 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[avinėlis]]></category>
		<category><![CDATA[dievo avinėlis]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3067</guid>

					<description><![CDATA[<p>Sekmadienio evangeliją skaitykite čia. 1944 m. nacių kalėjimo kameroje teologą Dietrichą Bonhoefferį kamavo klausimas apie krikščioniško tikėjimo vaidmenį kylančiame „amžiuje be religijos“. Jis numanė, kad krikščioniška žinia nėra apribota religijos. Todėl klausė: „Kaip Kristus gali tapti Viešpačiu net tų, kurie neturi religijos?“. Kitaip tariant, kas lieka iš krikščionybės, kai ji netenka religinio rūbo? Bonhoefferis aiškiai mato, kad naujausiais laikais Dievas pasaulyje tapo vis labiau nereikalingas. Anksčiau jis tarnavo žmonėms kaip mokslu nepaaiškinamų dalykų paaiškinimas, kaip atsakymas į neatsakomus klausimus, kaip drausminantis pirštas pedagogikoje ir t. t. Atsiradus šiuolaikiniam gamtamoksliui, Dievas tampa nereikalingas. Anksčiau nepaaiškinamus dalykus galima paaiškinti kitaip ir geriau. Tas pats pasakytina ir apie kitas sritis. Žmogus vis labiau pradeda susitaikyti su savimi ir pasauliu be Dievo, o jis tampa vis labiau nereikalingas. Bet ar pasaulis dėl to tapo geresne vieta gyventi, ar jis tapo žmoniškesnis, ar įgavo daugiau vilties, prasmės ir laimės? Grįžome į eilinį liturginį laiką. O evangelija mums pateikia visai neeilinį skaitinį ir suveda su dviem svarbiais veikėjais: Jonu Krikštytoju ir jo pusbroliu Jėzumi. Jonas mėgina paaiškinti, kas yra Jėzus, todėl jo žinia svarbi. Jis sako tai, ką girdime per kiekvienas Mišias. Žiūrėkite – štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Bet galimas daiktas ne visai suprantame ką Jonas nori pasakyti. Vienas pamaldus katalikas sako – Jonas nori pasakyti, kad Jėzus yra švelnus, kaip avinėlis. Jėzus švelnus, bet ne tai nori pasakyti Jonas. Jonas yra sūnus kunigo, tarnaujančio šventykloje. Jis gerai žino, kas su avinėliais atsitinka šventykloje. Jie paaukojami – nužudomi. Jei galėtume nusikelti į Jėzaus laikus, ko gero mus labiausiai nustebintų, gal ir šokiruotų gyvulių aukojimas šventykloje. Ten būdavo paaukojama daugybė gyvulių. Sakoma, kad artėjant prie šventyklos, pirma užuosdavai jos kvapą, nei ją pamatydavai. Jeigu Jonas sakytų – žiūrėkite, štai naujas dvasinis mokytojas, jo mokymas išgelbės pasaulį – tai būtų nesunkiai suprantama ir priimtina. Bet Jonas sako – čia aukos avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Ką tai galėtų reikšti? Kaip gyvūno nužudymas, paskui sudeginimas ir kraujo išliejimas gali turėti ką nors bendra su žmonių nuodėme? Aukojimo mintis, kaip raudona gija eina per visą Biblijos audinį. Kas vykdė tokias aukas? Nojus, Abraomas, Jokūbas, Mozė, Jozujė, Saliamonas, Saulius, Dovydas, Elijas – visi aukojo gyvulius. Tačiau klausimas, kaip avinėlio paaukojimas gali naikinti pasaulio nuodėmes dar neatsakytas. Altorius, kaip aukojimo vieta yra ir mūsų liturgijos centras. Ačiū Dievui netenka aukoti avinėlių ir mes nesame Senojo Testamento kunigai. Vienas vyskupas sako, svarbu suvokti, kad Jono parodytas Avinėlis yra Dievo. Jis yra kitoks, nei milijonai paprastų avinėlių, todėl ir jo auka yra kokybiškai kitokia. Jis pasakoja buitinį pavyzdį. Įsivaizduokite važiuojant judria siaura gatve jums sugedo automobilis. Pats jo suremontuoti negalite, automobilis taip pat negali savęs suremontuoti. Nesvarbu, kad už jūsų sustojo dar 30 automobilių. Ir jie nesuremontuos jūsiškio. Reikia kokybiškai kitokio kito – reikia meistro, kuris išmano, turi įrankius ir nori sutaisyti jūsų automobilį. Panašiai ir su pasaulio nuodėme, su jos pažeistu žmogumi. Pats žmogus negali savo nuodėmės sunaikinti, nei kiti žmonės negali to padaryti, nes ir jie taip pat pažeisti. Reikia kokybiškai kitokio kito. Reikia meistro, kuris nebijotų atsigulti po važiuokle, pasilenkti po variklio dangčiu nebijotų susitepti rankas ir surastų gedimą, kur jis bebūtų ir sutaisytų automobilį iš vidaus. Taip ir su mūsų nuodėme, gelbėtojas turi įeiti į mūsų vidų, į mūsų savanaudiškas širdis, užkietėjusias ar baukščias sąžines, į korumpuotas struktūras. Jei norime – nužengti į mūsų pragarus, į vietas, kurias slepiame net nuo savęs. Ir ten, iš vidaus mus sutaisyti. Šio remonto kaina yra kryžius. Tik ne mes ją sumokame, o jis – Dievo Avinėlis. Tai nori pasakyti Jonas Krikštytojas. Mūsų tikėjimas nėra apie Dievą, kuris išsprendžia mano problemas ir todėl yra kažkokiu būdu patiriama tikrovė. Nėra apie Dievą, kuriuo galima naudotis vienose situacijose, o kitose &#8211; ne. Nėra apie Dievą, kurį reikia įtikinėti ilgomis maldomis ir kuris man duoda kažką sukurto, t. y. tai, kas nėra jis pats, arba išpildo mano norus. Tai žinome, nes kiekvienas, kuris meldžiasi Tėve mūsų malda, prašydamas kasdienės duonos, rimtai nesitiki, kad ši duona pateks ant stalo kitaip nei mūsų rankų darbu. Dievas neperima mūsų darbo ir neperima mūsų problemų valdymo. Tai, ką Dievas mums duoda savo Sūnuje, yra ne kažkas sukurta, ne sukurta malonė, bet Jis pats. Nors ir atrodo, kad jis tampa vis mažiau paklausus, bet mes neturime kito Išganytojo, kaip tik Jono parodytą Dievo Avinėlį. Kad ir kaip mūsų modernus pasaulis tvirtintų, kad jam pakanka savęs paties, ir Dievas tapo nereikalingu, bet mums reikia Išganytojo, visiems kartu ir kiekvienam atskirai.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/dievo-avinelis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Dievo avinėlis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>III Advento sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/3-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-3/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=3-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-3</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 11 Dec 2022 09:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[Adventas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Kalėdos]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=3023</guid>

					<description><![CDATA[<p>Nuorodas į sekmadienio skaitinius rasite čia. Biblijos skaitiniai kalba apie kantrų laukimą. Laukti dažniausia sunku, o kantriai labai sunku. Laukiant svarbi kantrybė. Laukiant tenka susitaikyti su tuo, kad mes nekontroliuojame laukiamų dalykų, bet turime pasikliauti kitais, kad jie įgyvendins laukiamą įvykį. Galime nusiteikti, aktyviai ruoštis ateities įvykiui, bet ateina momentas, kai nieko nebegalime padaryti. Turime tiesiog viltingai laukti. Vienas teologas pasakoja: „Kai buvau dar mažas, tėvas man papasakojo apie mano gimimo laukimą. Tais laikais tėvai nedalyvavo gimdymo procese. Jie turėdavo laukti vietoje, vadinamoje „laukiamuoju kambariu“ &#8211; iš tiesų taiklus pavadinimas. Jie nieko negalėjo daryti, tik laukti. Esu tikras, kad ten kas nors ir melsdavosi, žiūrėdavo į laikrodį ir labai laukdavo. Man pasakojo, kad gydytojas atnešė mane &#8211; verkiantį, rausvą ir nuogą parodyti tėvui, kad jo sūnus jau gimė“. Šio teologo pasakojime pirmą kartą išgirdau apie Bažnyčią, kai ji palyginama su „laukimo kambariu“. Advento metu mes, esame kviečiami į laukiamąjį &#8211; į Bažnyčią &#8211; budėti, melstis ir viltingai laukti. Mūsų laukimas išreiškiamas labai įvairiai. Štai šiandien aukomis paremsime Caritas organizaciją. Gal rašysime sveikinimus, pirksime dovanas brangiems žmonėms, nes laukiame susitikimo su jais gyvai, ar nuotoliniu būdu ar bent mintimis… Kas mums padeda laukti? Nesame palikti be liudytojų. Gyvename tarp žmonių, kurie mokė mus tikėjimo ir rodė mums kelią. Biblija sako, Dievas siunčia pasiuntinius, kad paruoštų kelią. Senieji pranašai liudija Dievo pažadus. Izaijas rašo, kad Dievas, ateina jus išgelbėti. Jūs jam svarbūs. Žmonijos istorija kupina priešpriešų ir įtampų nuo pat jos pradžios. Kalėdiniu laiku Evangelijose skaitysime, kad ne visi laukė Jėzaus. Tačiau, kurie laukė, jiems Dievo pasiuntiniai ruošė kelią: Marijai ir Juozapui, piemenims ir išminčiams ir daugeliui kitų, kurie vėliau sekė juos. Iki šio sekmadienio advento akcentas buvo Antrasis Jėzaus atėjimas laikų pabaigoje. Šiandien jau džiugus mūsų žvilgsnis krypsta į pirmąjį Jėzaus atėjimą Betliejuje. Galime pamąstyti, kurie žmonės man yra Dievo pasiuntiniai padedantys laukti Išganytojo? Tai gali būti geri draugai, močiutė, šeimos nariai, gal mokytoja, gal dvasinis palydėtojas ar dar kas nors. Laukti su kuo nors dažniausiai būna lengviau nei vienam. Atrodo daug žmonių gyvena be šio lūkesčio, be vilties. Kai kurie tiki, bet gyvena su baime ir nerimu. Bažnyčia, vesdama mus per liturginius metus, nuolat palaiko Išganytojo atėjimo viltį. Man kartais atrodo, kad laukimas bene ilgiausiai, gal visą gyvenimą trunkantis dalykas, nes vis ko nors ilgimės ir laukiame. Laukiame gerų dalykų, gerų žmonių… Tačiau galiausiai ir giliausiai gal to nė neįvardindami mes ilgimės ir laukiame Išganytojo. Viešpatie, atnaujink mūsų viltį. Palaistyk mūsų sausumą. Padėk mums nusimesti tai, kas gali trukdyti priimti Tave su džiaugsmu, tai, kas mus apakina, suvaržo, laiko baimėje. Ir suburk mus į savo Bažnyčią šiuo Advento laikotarpiu, kad kantriai kartu lauktume, stiprindami ir drąsindami vieni kitus, nes Tu ateini mūsų išgelbėti.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/3-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija-3/">III Advento sekmadienis. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>II-as Advento sekmadienis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/ii-as-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=ii-as-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 04 Dec 2022 18:07:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[Adventas]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2981</guid>

					<description><![CDATA[<p>Žengiame į antrą advento sekmadienį. Mus pasitinka ekscentriškas ir nepatogus Dievo žmogus Jonas krikštytojas. Šiandien vienas tų sekmadienių, kai parodomas krikščionybės kontrastas su pasaulio kultūra, net ir ta, kuri nesipurto krikščioniško būdvardžio. Mūsų aplinka miestų švieselėmis, mugėmis ir puošyba mums jau dabar siūlo kalėdines nuotaikas ar bent džiugų laukimą, o radikalas Jonas Krikštytojas veda mus į dykumą. Visai neromantizuoju dykumos. Ir Biblijoje ji visai ne romantiška. Visai ne tokia, į kurią vykti siūlo kelionių agentūros. Viena mano kolegė tik ką keliavo į Saudo Arabijos dykumą, jos kelionė buvo tokia, kur viskas įskaičiuota. Visa išrinktoji tauta ir ne vienas iškilus biblijos personažas, kurį laiką praleido dykumoje: Mozė, Jonas Krikštytojas ir pats Jėzus. Kas yra dykuma įdomiai svarsto Blaise Pascal. Jis sako: Daugelis mūsų didžiąją laiko dalį vis mėginame nukreipti dėmesį (prasiblaškyti) nuo esminių klausimų apie Dievą, gyvenimą, prasmę, nuodėmę, mirtį ir malonę. Mums patinka pramogos (divertissment). O dykuma tai vieta, kurioje nėra jokių pramogų ir prasiblaškymų, ten turi susidurti su esminiais klausimais. Kas gi čia? Juk švenčiame Adventą, o ne gavėnią su jos dykuma ir atgaila. Tačiau šiandien girdime tą patį – atsiverskite, keiskite gyvenimą, mąstymą, pirmenybes. Dykuma mus apnuogina ir suveda į akistatą su savimi, su svarbiais klausimais, nuo kurių paprastai mieliau atsitoliname pramogaudami, prasiblaškydami, užsiimdami veikla… Dykuma nėra tik biblinis įvaizdis. Ji nėra tokia tolima, kaip gali atrodyti. Į ją patenkame net nenorėdami. Tik pagalvokime į kokią izoliacijos dykumą mus išvedė pandemijos apribojimai, ar ne dykuma tampa artimo žmogaus ar mūsų pačių ligos lova, brangaus žmogaus netektis… Grįžkime prie Advento. Žodis adventas reiškia atėjimą. 5 a. gyvenęs Tūro vyskupas nustatė, prieškalėdinį pasninko laiką nuo lapkričio 11 d. Šv. Martyno šventės. Dabar Vakarų Bažnyčioje Adventas prasideda sekmadienį artimiausią lapkričio 30-tai dienai. Mūsų Adventas yra dvejopas keliais požiūriais:Pirmas tris savaites žvelgiame į ateitį į Jėzaus garbingą atėjimą laikų pabaigoje. Nuo 16 gruodžio pradedame Kalėdinę noveną ir žvelgiame į praeitį į kuklų Jėzaus atėjimą &#8211; gimimą žmonių vaiku Betliejuje. Šie du Advento aspektai išryškinami ir Dievo Žodžio skaitymuose, jie nuspalvina ir adventinį laukimą. Jis parodo visų krikščionių esminę laukimo būseną tarp Jėzaus prisikėlimo ir būsimo atėjimo. Mes dažnai meldžiamės – „Te ateinie tavo karalystė“. Adventas gražiai parodo, kad Bažnyčios centre yra Kristus. (Tik prisiminkime neseniai pristatytas mūsų sinodinio kelio susitikimų įžvalgas. Primoji akcentavo Kristų, kaip svarbu jį pažinti ir puoselėti asmeninį santykį su juo). Šv. Bernardas sako, kad šalia tų dviejų praeities ir ateities Jėzaus atėjimų svarbus ir trečias jo atėjimas dabartyje į krikščionio širdį. Ką tai galėtų reikšti? Ką man galėtų konkrečiai reikšti Jono Krikštytojo kvietimas? Klausytoją ir save paklausiu kitaip: Ar šis adventas turės kokį nors, kad ir menkiausią poveikį mano maldos gyvenimui, meilės darbams, mano laiko, dėmesio akcentams, mano pagarbesnei kalbai ir mintims apie kitus ir save? Kaip atrodys mano Kalėdų laukimas, kokie konkretūs jo ženklai? Jonas Krikštytojas, nepatogus Dievo žmogus išėjęs į dykumą šaukia savo žmonėms ir mums, kad pažiūrėtume į save, ir jei sakome, kad norime atsiversti, tai turime ką nors dėl to daryti. Tada gali iškilti kalnas taisytinų dalykų ir gali būti gundomas nieko nesiimti, vis tiek visko neįveiksi. Juokais sakoma, jei kilsnenumaldomas noras ką nors veikti, ką nors keisti &#8211; pažiūrėk televizorių, ar paskrolink telefoną ir praeis? Bet šitaip nieko nebus sako knygos „Dievas niekada neužsimerkia“ autorė Regina Brett. Vienas jos knygos skyrelis pavadintas: „Jei abejoji, ženk vieną teisingą žingsnį“. Ji rašo: „Nori numesti svorio – užsisakyk ne skrudintų bulvyčių, o salotų. Nori būti geresnis draugas – paskambink. Trokšti parašyti romaną – prisėsk ir parašyk pirmą pastraipą. Dideli pokyčiai gąsdina, bet ryžtis vienam žingsneliuidažniausiai nesunku. Žingsnis po žingsnio &#8211; taip užauginame vaikus, baigiame studijas, parašome knygas ir nuveikiame viską, ko trokšta širdis. Taigi koks kitas tavo žingsnis? Klausia Regina Brett, ir Jonas krikštytojas.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/ii-as-advento-sekmadienis-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">II-as Advento sekmadienis, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Visi šventieji, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/visi-sventieji-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=visi-sventieji-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Tue, 01 Nov 2022 16:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[šventieji]]></category>
		<category><![CDATA[vėlynės]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<category><![CDATA[Visi šventieji]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2952</guid>

					<description><![CDATA[<p>Pradžiai viduramžių legenda. Dievo Motina, lydima arkangelo Mykolo, nusileidžia į pragarą. Ji mato visų nusidėjėlių kančias, bet bando tvardytis sukrečiančių vaizdų akivaizdoje. Bet tada ji atvyksta į nuošalią vietą, kur matyti tik degantis ežeras, kur žmonės taip giliai nugrimzdo, kad nebeišlipa į paviršių. Apie šiuos žmones sakoma, kad net Dievas juos pamiršo. Sukrėsta moteris bėga atgal į dangų. Ji krenta ant kelių prieš Dievo sostą ir prašo atleidimo už visus tuos, kuriuos matė pragare. „Kaip aš jiems atleisiu?“ &#8211; klausia suglumęs Dievas Tėvas, rodydamas į pervertas Sūnaus Jėzaus rankas ir kojas. Jis klausia: „Marija, kaip man atleisti Tavo Sūnaus kankintojams? Ar turiu tokią teisę?&#8221; Atsigręžusi į savo Sūnų, Marija sušaukia visus dangaus šventuosius, kankinius, išpažinėjus, asketus ir angelus. Ji prašo juos taip pat atsiklaupti ir prašyti atleidimo visiems, visiems be išimties. Šioje viduramžių legendoje pragaro kankinę nutraukia Marijos ir daugybės šventųjų užtarimas. Ši legenda lyg apjungia dviejų lapkričio pradžios Katalikų Bažnyčios švenčių &#8211; Visų šventųjų ir Vėlinių slėpinius. Ji rodo globalų pomirtinį gyvenimą, kur ribos tarp dangaus, skaistyklos ir pragaro nutrinamos. Kodėl taip yra? Kad būtų lengviau keistis prekėmis? Skatinti nežemišką rinką? Skatinti nežemišką turizmą? Ne! Ribų atvėrimo prasmė siejasi su užtarimu tų, kurie jau turi šiek tiek Dievo vizijos, kaip tradiciškai buvo mokoma apie skaistykloje esančias sielas, kurios būtent dėl savo fragmentiškos Dievo vizijos galėjo padėti žemės gyventojams jų kančioje. Anapusinių sienų atvėrimo prasmė siejasi ir su tų užtarimu, kurie visiškai mėgaujasi dangiška gerove ir prabanga, t. y. šventųjų. Legendoje jie prašo nutraukti pragaro kančias. Visų šventųjų ir Visų sielų, arba Vėlinių diena iškelia į pirmą vietą svarbų žmogaus gyvenimo elementą – užtarimą. Tai pagalba tiems, kuriems jos reikia: malda ir užtarimas už mirusius, bet taip pat ir pasitikėjimas, kad šioje visatoje esu ne vienas. Nes mane užtaria nesuskaičiuojama daugybė šventųjų, kurie primena Dievui apie mane, kad nebūčiau užmirštas. Globalų pomirtinį gyvenimą pakeitė globalus šiapusinis pasaulis, užmiršęs ignoruojantis Dievą. Jame turėtų būti daugiau teisingumo visiems, daugiau laimės ir gerovės. Tačiau dabar pasaulyje yra daugiau aukų nei kada nors anksčiau. Milijonai žmonių išnyksta kasdienėje pasaulinių socialinių tinklų sumaištyje. Jie pasineria į kasdienės vienatvės pragarą. Jie išnyksta neįsivaizduojamų kančių pragare: Alepo pragare, Mosulo pragare, Bučos pragare, bado zonų pragare, žemės drebėjimų ir raketų sugriautų miestų skaistykloje. Todėl, kad pasaulis juos pamažu pamiršta. Pamiršta, kaip tas viduramžių legendos sielas ugnies ežere. Kodėl taip yra? Nes mes nuolat slopiname viduramžių bendravimo taisyklę, kuri sieja šias dvi lapkričio dienas: praktikuojamo gailestingumo logiką ir išmintį apie neįkainojamą dangiškojo užtarimo vertę: užtarimo net tų, kuriuos atrodo net Dievas, pamiršo. Visų šventųjų ir Vėlinių diena mums susirinkusiems į šią Eucharistijos šventę, parodo visuotinę globalizaciją. Šiandien šiapusinis globalus pasaulis susitinka su globaliu anapusiniu. Sienos yra pralaidžios. Pralaidžios tiems, kurie šiandien ir rytoj lankys kapines. Pralaidžios tiems, kurie savo laiką, dėmesį, pagarbą ir maldą skiria mirusiesiems ir taip liudija, kad jie nėra pamiršti. Tačiau sienos yra pralaidžios ir tiems, kurie, pagerbdami savo mirusiųjų atminimą, daro gera kitiems žmonėms. Sienos tarp šio ir pomirtinio pasaulio taip pat yra pralaidžios padrąsinančiam pavyzdžiui visų tų šventųjų, kurie rūpinosi žmonių, atsidūrusių nuošalėje, poreikiais, gynė ir gina visus tuos, kuriuos užmiršo jų laikų žmonės. Galiausiai sienos yra pralaidžios visų šventųjų maldai, maldai prašant palaiminimų mums visiems, o visų pirma tiems, kurie gyvena „dideliame suspaudime“. Viduramžių legenda anaiptol nėra tokia viduramžiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji parodo didelę dalį modernybės aklavietės. Kuo labiau mūsų globalus pasaulis artėja prie globalaus anapusinio pasaulio logikos, tuo žmogiškesnė tampa mūsų dabartis. Juk niekada nebus per daug: gailestingumo ir užtarimo už tuos, kurie gyvena nuošalyje, ar už tuos, kurie lieka pamiršti, kurie lieka pamiršti!</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/visi-sventieji-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Visi šventieji, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 19,1-10, Vidmanto Šimkūno, SJ homilja</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilja/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilja</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 30 Oct 2022 17:21:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2946</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Man įsiminė pirmo skaitinio eilutės su labai turtinga teologija. Jos gali būti antidepresantas ar prasmės paieškų vitaminas. Galbūt dar ką nors jos užkalbino ir lydės per savaitę. Išm 11,24 sako „Tu myli viską, kas yra ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtum padaręs, jei būtum nekentęs.“ Šitame kontekste artinkimės prie Zachiejaus ir Jėzaus susitikimo. Jėzus įžengia į Jerichą ir iki šio skyriaus pabaigos pasieks Jeruzalę. Pakeliui susipažįstame su Zachiejumi, vyriausiu muitininku, turtingu žmogumi. Mokesčių rinkėjai, kad ir kokie nekenčiami jie buvo, Luko evangelijoje yra vieni iš tų atstumtųjų, kurie galiausiai prisiglaudžia prie Jėzaus. Jie yra tarp pražuvusiųjų, kurių Jis ateina ieškoti ir gelbėti. Į turtinguosius Evangelijos žvelgia įtariai, nes turtai gali tapti pavojingais. Todėl šiandienos susitikimas mums kelia intrigą. Ar tai bus dar vienas muitininkas, kuris viską palieka ir seka paskui, o gal tai bus dar vienas turtuolis, nuliūdęs dėl dangaus karalystės pretenzijų jam ir jo turtams? Zachiejus bando pamatyti Jėzų. Kiti vertimai sako stengiasi, dar kiti naudoja žodį ieško. Žmonės, kurie ieško teisingų dalykų, Luko evangelijoje &#8211; juos randa, o kurie ieško Jėzaus, paprastai sužino, kad iš tikrųjų Jėzus visą laiką ieškojo jų. Atrodo ne atsitiktinai Zachiejus įvardintas kaip &#8211; „trumpas“ arba „mažas“. Viena vertus, tai gali būti žemo ūgio žmogus, todėl ir įsilipa į medį. Kita vertus, šis terminas verčiamas superlatyvu kaip mažiausias. Lk 9, 48: „Kas priima šitą vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas priima tą, kuris mane siuntė; nes mažiausias iš jūsų visų yra didžiausias.“ Galbūt galima sakyti, kad Zachiejus, lipdamas į tą medį elgiasi kaip vaikas ir priimdamas savo menkumą, tampa vienu iš mažiausių ir dėl to gali priimti Jėzų. Jėzus suranda Zachiejų jo medyje ir pasisiūlo į svečius, o šis jį džiugiai priima. Fariziejai, Rašto aiškintojai gali piktintis sakydami na štai ir vėl Jėzus bendrauja su nusidėjėliais. Įdomu, kaip reaguotume, komentuotume mes. Šis palyginimas tęsia tą pačią mintį, kaip ir kiti trys apie pasiklydusią ir rastą avį, pamestą ir surastą monetą ir nuklydusį ir atgal priimtą sūnų. Zachiejus įdomiai sprendžia savo turto klausimą sakydamas, kad pusę jo atiduoda vargšams, o tiems, kuriuos apgavo, grąžina keturis kartus daugiau nei paėmė. Anot Biblijos žinovų, čia pavartota tokia graikų kalbos forma, kuri sako, kad jo įsipareigojimas yra tęstinis, o ne kad jis ką padarys tik vieną kartą, ir tai gali reikšti, kad jis jau taip elgėsi. Fariziejus įvardinęs kaip pinigų mylėtojus, Jėzus sako: „Negalima tarnauti Dievui ir turtui“, ir pasakoja palyginimą apie turtuolį ir Lozorių. Turtuolis, nepaiso vargšo Lozoriaus, kuris guli prie jo vartų, po mirties pakelia akis iš Hado kančių ir pamato jį su Abraomu. Pasakojimas apie Zachiejų siejasi su šiuo pasakojimu ne tik dėl nuorodų į Zachiejaus turtus ir jo ketinimus vargšų atžvilgiu, bet ir dėl ypatingo Jėzaus atsakymo. Jis sako, kad į tuos namus atėjo išgelbėjimas. Mes suprantame, kad tas išgelbėjimas yra pačiame Jėzaus asmenyje, atėjusiame ieškoti ir gelbėti paklydusiųjų, kaip piemuo, kaip moteris ieškanti pamestos monetos, kaip gailestingas, jautrus tėvas iš 15 skyriaus. Svarbu pastebėti, Jėzus priduria: „Jis taip pat yra Abraomo sūnus“. Kitaip tariant, pasaulio turtingiesiems yra daug vilties, kai tik jie pastebės prie vartų gulinčius Lozorius ir ką nors rimto dėl to padarys. Net labiausiai atstumtieji ir paniekintieji turtingieji, tokie kaip muitininkai, turi vietą Abraomo glėbyje. Zachiejaus džiaugsmas išsiplečia į viso mokinių būrio džiaugsmą Lk 19,37, kai jie pasitinka savo karalių, ateinantį Viešpaties vardu. Kai pasitinkami ypatingi asmenys, karaliai ar garsenybės, žmonės nori juos pamatyti, pasveikinti. Paskui tos įžymybės keliauja į savo namus ar prabangius viešbučius, o sveikinusieji eina namo. Zachiejus taip ir daro &#8211; lipa į medį, kad pamatytų karalių, tačiau skirtumas tas, kad Jėzus, suradęs jį ir mus, nepasitenkina karališku pamojavimu ir nepasitraukia į rūmus. Jėzus sako išgelbėjimas ateina į Zachiejaus namus. Jis seka paskui mus ir į mūsų namus. O jei atrodytų, kad nesu verta/as jį priimti savo namuose, gal prasminga prisiminti Išminties knygos žodžius: „Tu myli viską, kas yra ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtum padaręs, jei būtum nekentęs.“</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-191-10-vidmanto-simkuno-sj-homilja/">Lk 19,1-10, Vidmanto Šimkūno, SJ homilja</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 18,1-8, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-181-8-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-181-8-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 16 Oct 2022 08:00:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2929</guid>

					<description><![CDATA[<p>Vienas raktinių šios dienos skaitinių žodžių yra ištverminga malda, dar konkrečiau prašomoji malda. Biblija mus moko pasitikėjimo, ištvermės ir gebėjimo laukti, o tai priešinga mūsų laiko kultūrai bei vartotojiškiems įpročiams. Nes mes nemėgstame laukti. Mes norime vis greitesnio kompiuterio, spartesnio interneto, nervinamės jei lifto tenka laukti ilgiau nei 14 sekundžių, norime gauti kavos ar mėsainį per minutę nė neišlipę iš automobilio&#8230; Atrodo taip nėra su malda. Kartais gal ilgai meldiesi ir atrodo niekas nesikeičia, niekas nevyksta. Ar iš tikrųjų niekas nevyksta. O gal vyksta tik ne taip kaip tikėjaisi ir ne ten, kur manei? Prieš keliolika metų žurnalas Guidepost išspausdino istoriją apie mokytoją Mary. Ji labai stengėsi būti gera mokytoja, bet jai vis nesisekė. Klasėje buvo labai išdykęs mokinys Viljamas. Geriausius jos ketinimus jis paversdavo niekais ir klasėje kildavo sąmyšis. Vieną rytą, prieš pamoką, mokytoja sėdėjo prie savo stalo ir kažką rašė stenograma. Staiga pro duris įėjo Viljamas ir paklausė, ką ji čia rašo. Mokytoja atsakė: „Rašau maldą Dievui“. Ar Dievas moka skaityti stenogramą, ironiškai paklausė Viljamas. Jis gali viską, net gi išklausyti šią maldą, atsakė mokytoja. Besibaigiant pamokai, Viljamui nematant, mokytoja įdėjo lapelį su malda į jo sąsiuvinį. Atrodo tuo viskas ir baigėsi. Po 20 metų Viljamas su savo mama tvarkė namo pastogę. Tarp jo mokyklinių knygų buvo užsilikęs ir sąsiuvinis, iš kurio netikėtai iškrito lapelis su keistu užrašu. Viljamui parūpo, kas ant to pageltusio lapelio parašyta, bet negalėjo perskaityti. Tuo metu jis jau buvo verslininkas, turėjo savo biurą, tad lapelį nunešė sekretorei, kad ši perskaitytų. Ji pasakė, atrodo tai labai asmeniška ir pažadėjo besibaigiant darbui „vertimą“ palikti ant jo stalo. Dabar Viljamas galėjo perskaityti. „Brangus Dieve, neleisk, kad mano darbas nueitų niekais. Aš negaliu suvaldyti klasės, nes Viljamas viską sujaukia. Paliesk jo širdį, nes jis gali tapti arba labai geru, arba labai blogu žmogumi“. Paskutinis sakinys kaip kūjis trenkė Viljamui. Dar tą pačią dieną jis svarstė ar imtis nešvaraus sandorio, kuris atneštų greitų pinigų. Istorija nemini, kas tai buvo, prekyba narkotikais, kontrabanda ar dar kas nors, ji tik mini, kad tai būtų Viljamą įtraukę į blogio ratą ir dar mini, kad jis nepasidavė. Praėjus dvidešimčiai metų mokytojos malda suveikė. Viljamas atsilaikė. O kokia mano malda? Ką darau, kai turiu svarbų susitikimą, ar riekia priimti gerą sprendimą? Svarbius dalykus mes įtraukiame į savo dienotvarkę, gal įsivedame priminimą į telefoną. Jeigu mums santykiai su tuo žmogumi svarbūs ir norime jų dar artimesnių, tai tikriausia planuojame kur ir kada su juo susitiksime. Jeigu Dievas man yra svarbus, o malda yra būdas su juo susitikti, pabendrauti, tai ar aš į savo dienotvarkę įtraukiu laiko susitikimui su juo? Gal sakysime užmirštu pasimelsti? Bet kuris iš mūsų esame įsivedęs į telefoną priminimą pasimelsti? Prašymo malda nekeičia Dievo, tačiau ji keičia mus! Grįždami prie Dievo maldoje mes visa atiduodame į Jo rankas. Tai atstato teisingus santykius su Juo. Pasaulis ir visa kas egzistuoja yra sukurta Dievo, Jo palaikoma ir amžinai bus jo rankose. Tokia prašymo malda kai ką suteikia mums. Su tuščiomis, atviromis rankomis mes ateiname priimti, esame dėmesingi tam, kas gali įvykti, jautresni poreikiams žmonių, kuriuos patikėjome Dievui. Taip nusiteikiame nesavanaudiškai jiems padėti, būti Dievo rankomis. Tokioje maldoje visada yra dalis mūsų gyvenimo, taigi mes galime dar giliau suvokti, kaip Dievas veikia šiame pasaulyje ir jam jautriau atsiliepti. Jeigu kam stigtų motyvo melstis, ar šiaip, kartais atrodytų galima geriau praleisti laiką, paskaitysiu trumpą tekstą. Kodėl aš meldžiuosi:Aš meldžiuosi, nes esu krikščionis, o gyventi krikščioniškai man reikia pagalbos.Aš meldžiuosi, nes gyvenime turiu priimti sprendimus, o pasirinkimai ne visada aiškūs,kad pasirinkčiau teisingai, man reikia šviesos ir patarimo.Aš meldžiuosi, nes man kyla abejonės,kad bręsčiau tikėjime, man reikia pagalbos.Aš meldžiuosi, nes beveik viskas, ką turiu, man yra duotaIr man dera padėkoti.Aš meldžiuosi, nes Jėzus meldėsi savo Tėvui,Tad jeigu jis manė, kad tai svarbu, tai yra svarbu ir man.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-181-8-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Lk 18,1-8, Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Lk 14,1. 7-14. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 28 Aug 2022 19:58:00 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Aktualijos]]></category>
		<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Naujiena]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[mišios]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[sekmadienis]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">https://www.jonai.lt/?p=2888</guid>

					<description><![CDATA[<p>Evangelijos ištrauką skaitykite čia. Šiandien popiežius skelbia 21 naują kardinolą. 16 jų gali būti renkami popiežiumi, nes yra iki 80 metų. 11 iš 16 yra ne Europos ir ne Šiaurės Amerikos. Paragvajus, Singapūras, Rytų Timoras pirmą kartą jų istorijoje turės savo kardinolus. Mano pirmą žvilgsnį patraukė du nominantai: Mongolijos jauniausias – 47 metų ir Haiderabado, vieno vargingiausių regionų Indijoje arkivyskupas Poola. Tai gražiai atliepia šiandienos evangelijos mintį. Paola kilęs iš Dalitų – neliečiamųjų, pačių žemiausių kastų sistemoje, o šiandien jis nominuojamas kardinolu. Melskimės už šiuos Bažnyčios vadovus ir grįžkime prie girdėtos evangelijos. Iš karto galime klausti, o apie ką gi ji kalba? Girdėjome du panašaus stiliaus mokymus. Abiejuose kalbama apie pokylius. „Kai eini į pokylį“ ir „Kai pats rengi pokylį“. Abiejuose yra įspėjamoji frazė: „Nesirink pirmų vietų, kad nebūtum nužemintas“ ir „Neruošk vaišių turtingiems, kad jiems įtiktum, kad jau dabar negautum atlygio.“ Abiejuose yra pamokymas: „Bet kai… eini į pokylį, kai pats rengi pokylį.“ Jėzus neketina mokyti gerų manierų ar etiketo pamokų, o moko mus, apie garbę, pagarbą ir nuolankumą. Ir vėl tas pats: Nusižemink; muškis į krūtinę būk nuolankus. Ir dar turi sąžinės graužatį. Tada būsi geras krikščionis. Jei tik parodysi bent truputį pasitikėjimo savimi, būsi apšauktas fariziejumi! Tau bus pasakyta: „Puikuojiesi, save aukštini &#8211; būsi pažemintas.“ Nelinksmai skamba geroji Naujiena. Kur gyvenimo džiaugsmas? Tačiau šiandieninis tekstas, palyginti su tolesniais, atrodo nekenksmingas. Tereikia perversti kelis puslapius į priekį ir Luko evangelijoje rasime stipresnių posakių: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes jūs juoksitės… Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite“. Išvada, kurią galėtų padaryti pamokslininkas, atrodo aiški: jis galėtų šaukti klausytojams:&#8211; Liūdėkite, liūdėkite ir verkite. Laimė, geismas gyventi ne jums &#8211; jūs krikščionys! Argi Friedrichas Nyčė neįžvelgė tokios gyvenimo filosofijos, kur Kristus ir Krikščionis neigia laimę žemėje. Jis yra silpnas, vargšas, pakankamai išsigimęs, kad kentėtų visais įmanomais būdais… „Dievas ant kryžiaus“ yra gyvenimo prakeiksmas. Todėl &#8211; kuo toliau nuo Kristaus, nuo šio gyvenimo nekentėjo pas Dionisą – vyno, džiaugsmo ir svaigulio dievą. Svarbu niekada nekentėti. Dėl savaip suprasto gyvenimo didis filosofas atsisveikino su Kristumi. Nes manė, kad sekant Kristaus pėdomis susigriausi gyvenimą. O jis norėjo gyventi, tikėjo, kad yra pakankamai stiprus, kad pats ištvertų visas kančias, pakankamai stiprus, kad sudievintų žmogų &#8211; net save patį. Juo pasekė ištisa amžininkų karta. Iš pradžių ji nutolo nuo Bažnyčios, o paskui ir nuo Kristaus. Nes nebegalėjo pakęsti Bažnyčios klerikalų moralizuojančio piršto. Bažnyčią jie suvokė kaip gyvenimo geismo ir laimės stabdį. Taip atsitiko iš dalies todėl, kad Bažnyčia vis grasino pomirtinio gyvenimo siaubingu nuosprendžiu. Vis kartojo &#8211; „Yra akis, kuri viską mato net nakties tamsoje. Ypač po antklode!“ Kadangi žmonės nebenorėjo būti „globojami“ kunigų, daugybė nusigręžė nuo Bažnyčios. Dažnu atveju sakėsi, kad tai daro būtent dėl Jėzaus Kristaus… Bet atsisveikinimas su Bažnyčia ilgainiui tapo ir atsisveikinimu su Kristumi bei jo Evangelija. Bendrą kultūrinį požiūrį į Jėzų Kristų nuo seno lydi tas pats įtarumas, kurio niekaip negalėjo atsikratyti didysis filosofas Nyčė: Sekimas Kristumi naikina gyvenimo džiaugsmą. Jei norite gyventi, ieškokite savo dievų kitur. Geriausia: pats tapk dievu! Jaunas, gražus, sveikas ir stiprus. Ko daugiau galima norėti? Apsvaigęs nuo kasdienio vartojimo, pagoniškas žmogus geidulingai pakyla virš savęs, vengia gėdingo žvilgsnio į daugybę vargstančių, į gyvas būtybes, kabančias ant intensyvios terapijos skyrių vamzdelių. Jis dar gi postringauja ar šios gyvos būtybės vis dar yra žmonės…, mat joms trūksta neva esminio buvimo žmogumi kriterijaus &#8211; gyvenimo kokybės. Būtinai reikėjo koreguoti dieviškojo policininko, dangiškojo buhalterio, negailestingo ir nežmoniško teisėjo įvaizdį. Tačiau taip pat svarbu koreguoti ir Nyčės požiūrį į Jėzų Kristų ir kvestionuoti kultūrinį įtarumą, kad krikščioniškasis kelias neigia laiminga gyvenimą žemėje, kad jis yra silpnas ir gyvenimui priešiškas. Jėzus nesivaikė gyvenimo džiaugsmo ir nesiblaškė nuo vieno vakarėlio prie kito, neieškojo didžiausių įspūdžių, kad pakiltų virš savęs ir savo kasdienybės. Tačiau priešingai nei Nyčės, priešingai nei vartotojiško žmogaus, priešingai nei pagoniško šių dienų žmogaus, kuris yra ir manyje. Jėzaus nekankino baimė, kad jo gyvenimas bus nepakankamas: jei jis nepatirs stipriausių įspūdžių ir malonumų. Dionisiškoji pagunda Jėzui buvo svetima. Su vaikišku pasitikėjimu, Jėzus gyveno įsitikinęs, kad jo gyvenimas yra Kito, Dievo, jo Tėvo, Gyvenimo mylėtojo rankose. Jo neprižiūri dieviškasis policininkas, nevertina dangiškasis buhalteris ar negailestingas teisėjas. Brangus Frederikai, tu iš dalies esi teisus &#8211; pats kryžius, pats buvimas prie jo prikaltam, yra gyvenimo prakeiksmas, kaip ir visos kančios, kurios mus ištinka, o dar labiau visi sadomazochistiniai savęs ir kitų naikinimai. Vien tik kryžius yra gyvenimo prakeiksmas. Bet ne nukryžiuotasis! Ir čia tu klysti. Nes nukryžiuotasis, nešamas gyvybės mylėtojo, net ir prakeikimo situacijoje liudijo gyvybės ir meilės jai vertę. Kitaip nei tu, didis filosofe Frederikai, aš noriu tikėti į Jėzų Kristų, dėl jo meilės gyvenimui! Nors jis pats gyvenimo ir laimės troškimo niekada nelaikė tiesioginiu savo tikslu ir jo nesiekė. Vienintelis jo gyvenimo tikslas ir kartu vienintelis kelias buvo atsiduoti Dievui, gyvenimo mylėtojui. Meilė gyvenimui buvo šalutinis poveikis, bet jis nėra nei neigtinas nei nesvarbus. Todėl šios dienos Jėzaus pamoka man yra apie meilę gyvenimui, apie nuolankumą, apie garbę, ir pagarbą Dievui, kitam žmogui ir sau.</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/lk-141-7-14-vidmanto-simkuno-sj-homilija-2/">Lk 14,1. 7-14. Vidmanto Šimkūno, SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
