<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>Jn 6 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<atom:link href="http://dev.jonai.lt/tag/jn-6/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/jn-6/</link>
	<description></description>
	<lastBuildDate>Mon, 07 Sep 2020 06:44:29 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
	<sy:updatePeriod>
	hourly	</sy:updatePeriod>
	<sy:updateFrequency>
	1	</sy:updateFrequency>
	<generator>https://wordpress.org/?v=6.8.2</generator>

<image>
	<url>http://dev.jonai.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-jonai_logo_nobg-1-2-250x250.png</url>
	<title>Jn 6 Archives &#8211; Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</title>
	<link>http://dev.jonai.lt/tag/jn-6/</link>
	<width>32</width>
	<height>32</height>
</image> 
	<item>
		<title>Jn 6,24-35, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/jn-624-35-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=jn-624-35-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 05 Aug 2018 12:45:53 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[24-35]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 6]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=551</guid>

					<description><![CDATA[<p>Man atrodo, jog žmonės per dažnai ir per drąsiai savo kalbas mėgina pagrįsti bibliniais posakiais į juos nė nesigilinę, paėmę be konteksto ar apskritai neišmanydami šventraščio. Net ir šiandienos evangelijos ištrauka nėra tokia paprasta, kaip iš pradžių gali atrodyti. Pamėginkime įsivaizduoti – jeigu viskas vyko taip, kaip girdėjome evangelijoje, tai kaip tai galėjo atrodyti. Apie 5000 žmonių ieško Jėzaus ir keliasi valtimis per ežerą. Iš kur tiek valčių? Net ir tokio dydžio kariuomenei forsuoti ežerą būtų nemenka užduotis, o čia – paprasti žmonės. Taip pat keistas žmonių reikalavimas, kad Jėzus parodytų ženklą. Juk jie jau matė duonos padauginimą ir net gi jos valgė, o dabar dar reikalauja kito ženklo. Gal nujaučiame, kad pasakojimas nori pasakyti kažką daugiau, kažką kita. Bet ką? Girdėta dramatiška scena pateikia argumentus krikščionims kalbant su rabinais apie tai, kas yra Jėzus. Kaip dažnai nutinka Jono evangelijoje, pašnekovai atrodo lyg ginčijasi, o iš tikrųjų nori pamokyti skaitytoją. Todėl girdėta ištrauka nėra reportažas apie tai, ką iš tikrųjų tą dieną veikė ir ką žodis žodin kalbėjo Jėzus, o greičiau istorinis skaitymas apie ginčus, kurių jauna krikščionių bendruomenė turėjo su žydų sinagoga. Šitaip šis tekstas atveria langą į pirmojo amžiaus pabaigos religinius disputus tarp krikščionių ir žydų. Svarbus ir Senojo testamento fonas. Būtent manos iš dangus pasakojimai Iš 16 ir Sk. 11 turėtų būti atidžiai skaitomi siejant juos su ką tik girdėtu Jono evangelijos tekstu. Senajame testamente skaitome, kad Dievas sakė Mozei – padarysiu, kad jums lytų duona, kurios prisirinksite tai dienai. Šitaip aš išmėginsiu žmones, klausys jie mano nurodymų, ar ne. 78 psalmė sako – jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris, lijo ant jų valgoma mana ir davė jiems grūdų iš dangaus. Mirtingieji valgė dangiškų būtybių duoną&#8230;  Jėzaus laikais ši mana buvo suprantama kaip Tora 5 pirmosios Senojo testamento knygos, kurias išrinktai tautai davė Dievas. Teologinis girdėtos evangelijos ištraukos centras yra „tai Dievo darbas, kad jūs tikėtumėte tuo, kurį jis siuntė“. Tačiau svarbiausias akcentas yra Jėzus. Minios sekę Jį, Jis užlipo į kalną, žmonės sako, kad Jis iš tikrųjų pranašas, Jį nori paskelbti karaliumi&#8230; Taigi visa 6 skyriaus kalba sukasi apie Jėzų. Kol galiausiai jis pats pasako – aš esu gyvenimo duona, bet jūs nors ir matote, vis tiek netikite. Panašiai, kaip aną kartą gavę manos iš dangau žmonės nesuvokė, kas jiems davė duonos dykumoje, taip ir šį kartą nesuvokia, kas yra Jėzus. Parūpindamas maisto izraelitams dykumoje, Dievas davė tai, ko reikėjo ir ko žmonės neturėjo gyvenimui. Tiek parūpindamas maisto 5000 žmonių Jėzus davė tai, ko reikėjo ir ko jie neturėjo. Ar Dievas ir šiandien parūpina mums ko reikia? O mes ar suvokiame, ko mums iš tikrųjų labiausiai reikia? Ar aš iš tikrųjų noriu gyvenimo duonos? Ar iš tikrųjų trokštu gilesnių, tikresnių santykių su savimi, kitais ir Dievu? Ar tik sakau, kad noriu? Ar nesielgiu kaip tie, apie kuriuos, berods, Einšteinas sakė: „Kartoja tas pačias nesąmones, o tikisi kito rezultato“? Ar iš tikrųjų noriu to, ką sakau? Ar iš tikrųjų ką nors darau dėl to, ko siekiu?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/jn-624-35-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Jn 6,24-35, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
		<item>
		<title>Jn 6,1-5, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</title>
		<link>http://dev.jonai.lt/jn-61-5-vidmanto-simkuno-sj-homilija/?utm_source=rss&#038;utm_medium=rss&#038;utm_campaign=jn-61-5-vidmanto-simkuno-sj-homilija</link>
		
		<dc:creator><![CDATA[@jonailt]]></dc:creator>
		<pubDate>Sun, 29 Jul 2018 12:47:20 +0000</pubDate>
				<category><![CDATA[Homilija]]></category>
		<category><![CDATA[1-5]]></category>
		<category><![CDATA[homilija]]></category>
		<category><![CDATA[Jn 6]]></category>
		<category><![CDATA[pamokslas]]></category>
		<category><![CDATA[Vidmantas Šimkūnas SJ]]></category>
		<guid isPermaLink="false">http://dev.jonai.lt/?p=554</guid>

					<description><![CDATA[<p>Pažvelgus į šio sekmadienio evangelijos tekstą pirmoji reakcija buvo: “O ne, ir vėl stebuklas, ir vėl apie duonos padauginimą. Juk prieš porą mėnesių tai jau girdėta”. Tačiau užuot niurzgėjus galime klausti, o kodėl šis pasakojimas dažnai minimas evangelijose ir skaitomas Bažnyčioje. Evangelijos kalba apie du duonos ir žuvies padauginimus Mato ir Morkaus evangelijose ir po vieną Luko bei Jono. Šiuos pasakojimus mes girdime du kartus per metus. Tad kodėl šios evangelijų ištraukos taip dažnai skaitomos? Vienas atsakymų būtų todėl, kad jos kalba apie nuolatinį Dievo rūpestį mumis ir naudoja tuos pačius žodžius, kaip ir Jėzus per paskutinę vakarienę, kuriuos girdime ir Mišiose &#8211; Jis paėmė duoną, ją laimino, laužė ir dalino. Galime sakyti jog šios dienos skaitiniai yra Eucharistijos provaizdis. Kai apie devyniasdešimtuosius metus buvo baiginėjama redaguoti Jono evangelija, jauna Bažnyčia jau buvo įsigilinusi į Eucharistijos slėpinį ir jį brangino, kaip krikščioniško gyvenimo šaltinį ir viršūnę. O kaip mums, ar bendruomenėje švenčiama Eucharistija yra tokia brangi ir prasminga? Girdėtame pasakojime svarbūs trys momentai: 1. duonos padauginimo laikas 2. trupinių, ar likučių surinkimas 3. nuoroda į 23 psalmę. Duonos ir žuvies padauginimo stebuklo laikas – žydų Velykos. Tai sakralios žydų vaišės, kai švenčiamas išlaisvinimas iš Egipto vergovės. Jėzaus paskutinė vakarienė įvyko kaip tik žydų Velykų išvakarėse – tai simbolis laisvės ir išganymo, kuriuos dovanoja Jėzus. Apie surinktus maisto likučius. Čia vėl matome sąsaja su Eucharistija ir ankstyvos Bažnyčios tradicija. Po Mišių likusią eucharistinę duoną surinkdavo ir laikydavo, kad galėtų nunešti bendruomenės nariams, kurie negalėjo dalyvauti sekmadienio Mišiose, pvz. ligoniams&#8230; Šitaip ir tie krikščionys patirdavo vienybę su Kristumi ir savo bendruomene, buvo dvasiškai stiprinami. Vėliau iš to išsivystė tabernakulis, adoracijos ir kiti pamaldumai. Klausimas – kiek eilėraščių ar poemų mokame mintinai &#8211; 2; 3; 5; 10? Kai kuriuos eilėraščius gal prisimentume iš vaikystės. Kas nors pamėgęs literatūrą jų mokės gal 50 ar 100. O kiek mintinai mokame Biblijos psalmių, ar bent vieną iš 150. Amerikietis jėzuitas pamokslininkas sako, jei krikščionis moka vieną psalmę, dažniausiai tai būna 23-ioji. Ji kalba apie neperstojantį Dievo rūpestį mumis visais ir kiekvienu atskirai, kas benutiktų, į kokias tamsumas bepakliūtume, per kokius apleidimo, nerimo ir nežinios slėnius bekeliautume. Ši psalmė gali mums tapti labai palaikančia malda. Tiesa, ja nesunku melstis, kai viskas gerai sekasi. Tačiau ir ištikus dideliam prispaudimui ji gali būti prasminga ir palaikanti. Būtent su ja siejasi šios dienos evangelijos ištrauka. Kiti kunigai tikriausia geresni, nes jie neužduoda namų darbų, o aš net vasarą užduodu. Šį kartą du. 1. Ar mėginu giliau įsimąstyti į Eucharistiją, ar ji mane kaip nors stiprina per savaitę? 2. Ar nebūtų prasminga iki rudens išmokti bent vieną psalmę?</p>
<p>The post <a href="http://dev.jonai.lt/jn-61-5-vidmanto-simkuno-sj-homilija/">Jn 6,1-5, Vidmanto Šimkūno SJ homilija</a> appeared first on <a href="http://dev.jonai.lt">Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia</a>.</p>
]]></description>
		
		
		
			</item>
	</channel>
</rss>
